Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mirė rašytojas Jonas Mikelinskas

Sausio 25-osios naktį Vilniuje, eidamas 93-iuosius metus, mirė rašytojas, pedagogas, publicistas Jonas Mikelinskas. Jis gimė 1922 m. gegužės 6 d. Žadeikėliuose, Pasvalio valsčiuje. Būdamas moksleivis, priklausė ateitininkų organizacijai. 1942 metais išsiųstas į priverstinius darbus Vokietijoje. 1952 metais Vilniaus universitete baigė prancūzų kalbą ir literatūrą. 1944–1947 metais buvo Saločių progimnazijos ir 1952–1954 metais – Onuškio vidurinės mokyklos (Daugų r.) mokytojas, 1953–1962 metais – Švietimo ministerijos inspektorius, 1963–1968 metais – Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultantas. Nuo 1960 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Debiutavo 1960 metais novelių rinkiniu „Senis po laikrodžiu“. 1962 metais išleisti apsakymai vaikams „Ir vėl mažasis“. Jis aktyviai ir sėkmingai plėtojo novelių žanrą. 1962 metais išleido novelių rinkinį „Šiltos rankos“, vėliau –  „Pažinai tu jį?“ (1963), „Žiupsnis smėlio“ (1965), „Rugpjūčio naktį“ (1971), parašytą anksčiau, bet tarybinės cenzūros neleistą spausdinti apsakymų bei apysakų rinkinį „Paskutinė korta“ (1993), „Žmogaus esmė“ (kartu su miniatiūromis, 2001), „Dinozauro ausyje“ (2009). Pirmasis jo romanas – „Vandens nešėja“ (1964), paskui išleisti „O laikrodis eina“ (1966), „Genys yra margas“ (1976), „Už horizonto – laisvė“ (1978 ir 1986), „Juodųjų eglių šalis“ (1988 ir 2006), „Kur lygūs laukai“ (1990), „Nepagirtas tarp moterų“ (1993), „Nors nešvietė laimėjimo viltis“ (1994), „Čia ir dabar“ (2006). Išleido apysakas „Lakštingala – pilkas paukštis“ (1969), „Anonimas“ (1976), „Laukinė obelis“ (1976), prozos rinkinį „Nepalaidotos dienos“ (1986). Išspausdinus apysaką „Trys dienos, trys naktys“ (rinkinys „Lakštingala – pilkas paukštis“ (1969) už tariamą tikrovės juodinimą vaizduojant atšilimo laikotarpį kelerius metus nebuvo spausdinamas. Romanas „Už horizonto – laisvė“, pagrįstas atsiminimais iš priverstinių darbų stovyklos per Antrąjį pasaulinį karą, literatūros kritikų buvo kritikuotas kaip fašistinis. Dėl tikroviškai vaizduojamo pokario romano „Juodųjų eglių šalis“ (parašytas 1962–1967 metais) sovietinė valdžia neleido skelbti. Jis pasirodė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1988 metais. J. Mikelinskas išleido miniatiūrų knygą „Pasaulis pats sau“ (2004),  kritikos ir publicistikos straipsnių rinkinius „Kelionė į Delfus“ (1994), „Žmogus ir jo legenda“ (2002),  knygą apie holokaustą „Kada Kodėl taps Todėl?“ (2004), publicistikos knygą „Niurnbergo šešėlyje“ (2009) ir kitas. J. Mikelinsko kūryba yra versta į čekų, estų, latvių, rusų, ukrainiečių kalbas.

Sovietinės valdžios jis buvo kontroliuojamas, kartais stabdomas, bet žinant, kad tai – talentingas kūrėjas, galutinai nežlugdomas. Būta ir apdovanojimų. 1982 metais jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. 1983 metais įteikta valstybinė premija už romaną „Kur lygūs laukai“, 1986 metais apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už prozos rinkinį „Nepalaidotos dienos“. Prasidėjus Lietuvos Atgimimui, jis buvo apdovanotas ir už tuos kūrinius, kurių anksčiau negalėjo išleisti. 1989 metais suteikiama Juozo Paukštelio premija už romaną „Juodųjų eglių šalis“, 2002 metais – Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2004 metais – literatūrinė „Varpų“ premija, 2007 metais – LŽS ir LRS įsteigta Juozo Tumo-Vaižganto premija už knygą „Kodėl yra taip, kaip yra“.

J. Mikelinskas palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

© 2015 „XXI amžius“