Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Prisiminimai apie kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą

Kan. Juozas Tumas-Vaižgantas

Šį Pranciškaus Šleževičiaus (1897–1979) rankraštį man atnešė jo sūnus Jonas Šleževičius – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus pirmininkas.

– Čia mano Tėvelio prisiminimai apie Juozą Tumą-Vaižgantą, regis, niekur neskelbti, – sakė jis.

2006-aisiais teko redaguoti ir išleisti knygą „Pranciškaus Šleževičiaus dienynas“ (giminės istorijos fragmentai, siekiantys pirmąją XX amžiaus pusę), tad neabejojau, kad to meto Lietuvos kaimo šviesuolio Pranciškaus Šleževičiaus užrašuose gali būti įdomių dalykų.

Pateikiu beveik prieš 40 metų parašytą Pranciškaus Šleževičiaus tekstą, nedaug redaguotą, tik gramatiškai pataisytą.

Ramutė Šukienė

„Trokšdamas laimės kitiems

pats laimingas tapau!“

Vaižgantas, 1928 m. rugsėjo 29 d.

Su tokiu įrašu 1929 metų rugsėjį Tumui-Vaižgantui pagerbti buvo išleistas atvirukas jo 60 metų jubiliejaus proga. Tokį atviruką ir aš gavau, nes buvau jam į Kauną pasiuntęs sveikinimo laiškutį. Atviruke dėkojo už prisiminimą maždaug tokiais žodžiais: „Kiek prisimenu, tais metais Stakiuose turėjau prie Pirmosios Išpažinties gal 40 mokinių. Vis gi atsirado vienas, kuris neužmiršo pasveikinti mane. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas“. Tą atviruką kaip kokią relikviją laikiau su svarbiausiais dokumentais, tik, deja, karas nušlavė mano visas brangenybes – knygas ir tokį brangų atviruką...

Mėginsiu aprašyti savo vaikiškus prisiminimus apie pirmąjį mano mokytoją Tumą.

Pirmomis gegužės mėnesio dienomis sužinojome, kad į Stakius atvyko naujas klebonas, tai tą pirmą sekmadienį į bažnytėlę susirinko daugiau žmonių kaip visada, norėdami išgirsti naujo kunigo pamokslą. Aš nors mažas buvau, bet irgi norėjau išgirsti jo žodžius. Pirmieji žodžiai buvo šie: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“. Tik parapijiečiai nelaukė tokių žodžių, nutylėjo... Po to paskaitė evangeliją ir pradėjo pamokslą maždaug tokiais žodžiais: „Nei mislyt mislijau, nei sapne sapnavau, kad man teks jums klebonauti, todėl žinokite, kad aš pinigų neturiu, vagių nebijau, pas mane klebonijoje visada bus neužkištos durys, eikite ir dalykitės su manimi savo džiaugsmais ir vargais“. Tai tokie jo pirmieji žodžiai tik dar priminė giedoriams, kad suplikaciją po mišių, giedotų jau iš naujesnių maldaknygių, sakė, kur jūs girdėjote, kad Dievas būtų „macnus“, „macnūs“ būna tik krienai, svogūnai, o jau Dievą vadinkite tvirtu ar galingu.

Tai tokie jo žodžiai į mano, aštuonmečio vaiko, atmintį įstrigo, kurių neužmiršiu iki mirties.

Tuomet Stakiai buvo Girkalnio parpijos filija. Kunigas Stakiuose neturėjo teisės šliūbavoti savo parapijiečių, jaunieji turėjo važiuoti į Girkalnį. Tumas tuoj išrūpino leidimą iš vyskupo, kad šliūbai būtų atliekami savo parapijos bažnyčioje.

Tumas sužinojo, kad jo parapijoje yra kelios šeimos, gyvenančios be šliūbo ir auginančios vaikus motinos pavarde. Vieną tokią šeimą ir aš, dar vaikas, pažinojau, tai – Lebeckis Vincas, Paslauskynės miško sargas. Tai Tumas, vieną gražią liepos mėnesio dieną bevaikščiodamas pamituviais, susirado tą miško sargą. Pradėjo kalbą apie miškus, galų gale, pamatęs mažus vaikus, tuos apdalino saldainiais. Tuokart pradėjo klausinėti tėvą vaikų vardų, pavardžių. Tėvui teko prisipažinti, kad vaikai – dar motinos Grybaitės pavarde. Tumas pradėjo įkalbinėti tėvą, kad su savo tarnaite atvyktų į Stakius, kad dabar jau į Girkalnį nereikės važiuoti, pats juos sušliūbavos Stakiuose. Lebeckis mėgino atsikalbinėti, kad neturįs nei rūbų, tinkamų vestuvėms, nei pinigų už šliūbą. „Kad Dievas mato žmogaus neturtą, jam jokie parėdai nesvarbu, tik ateikite su savo žmonele nors rytoj į Stakius, galite jokių pabrolių nesivesti, pabroliais pabus mano zakristijonas su vargonininku“, – sakė Tumas. Žmogelis taip ir padarė. Rytojaus dieną Tumas Stakiuose Lebeckius sušliūbavojo, moteris iš Grybaitės tapo Lebeckiene, tik tikrai negaliu pasakyti, ar pirmieji vaikai buvo įsūnyti tėvo pavarde, ar ne.

Per pirmąjį savo pamokslą Tumas parapijiečiams įsakė suvesti vaikus, kurie jau devynerių ar dešimt metų, – pamokys tikybos. Tokių, kaip jau minėta, atsirado per 40. Pirmas kunigo klausimas buvo, kaip vardas, pavardė. Į tą klausimą turėjo atsakyti patys vaikai. Kai manęs paklausė, aš drąsiai pasakiau Pranciškus Šliužas, nes mus taip gudžiūniškiai vadino. Mano močiutė mėgino pataisyti pavardę, sakydama, kad Šliuževičia, bet Tumas atsakė, kad vaikas geriau už senelę žinąs savo pavardę. Taip ir užrašė ir visą laiką tokia pavarde mane vadino. Kai paklausė, kas moka skaityti, ir paprašė pakelti rankas, pakėlė tik keli vaikai, aš jau pirmas. Tiesa, pirmąją pamokų dieną visiems mokiniams apdalino katekizmo poterių ir tikybos dalykų knygeles. Iš tos knygelės atvertęs klausimų ir atsakymų puslapį pirmiausia davė paskaityti mergaitėms. Tos pradėjo skaityti dar slebizavodamos (apie senovės slebizavonę yra daug kur rašyta, todėl nė nerašysiu). Kai priėjo mano eilė paskaityti, tai aš kaip žirnius pabėriau. Tada Tumas sakė: „Gerai skaitai, tik nežinai skaitymo taisyklių, ateik pas mane į kleboniją, aš tave kiek pamokysiu“. Po pamokų nuėjau. Šiek tiek paaiškino, kam reikalingi rašyboje taškai ir kableliai, dar padovanojo Vienožinskio parašytą dainų knygelę su savo parašu.

Tumas, mus mokydamas, duodavo visokių klausimų. Kas tai yra artimas? Ar žydas ir žmogus yra artimi? Vaikams į tokius klausimus sunku atsakyti, bet jis paaiškindavo, kad ir žydas yra žmogus, net labai artimas, jei mums pritrūksta druskos, muilo ar degtukų (sierčikų),visados bėgame pas Berčiką į krautuvę (kromą) ir gauname visko, ko mums reikia, todėl žydas mums labai artimas. Apie čigonų burtus irgi aiškino, kad jų burtai – tik akių monai. „Būna tokių atsitikimų, kad čigonė pasako, jog kas pirmas po jos ateis, tai tas tavo karves yra paraganavęs, kad piene nebūtų smetonos. Na, o jei aš būčiau pirmas po čigonės į tuos namus įžengęs, tai moteriškės įtartų mane, kad aš jų karvių smetoną naudoju, o aš visai nieko nežinau“, – aiškino mums, mokydamas tikybos dalykus.

Be to, bažnyčioje iš sakyklos ir mums, vaikams, aiškino apie pasninkus, kurių tuomet buvo begalės. Tumas pasakė, kad nuo mėsiškų valgių reikia susilaikyti tik vieną kartą per savaitę, penktadienį, ir dar tris dienas per metus: Pelenų dieną, Didįjį Penktadienį prieš Velykas ir per Kūčias (gruodžio 24 d.), o kitomis dienomis pieniški ir mėsiški valgiai nėra draudžiami. „Tik aš jums mėsos ar pieno neduosiu, turite apsirūpinti patys, kad užtektumėte sau ir vaikams visą metą“, – šypsodamasis pasakė mums mokytojas Tumas.

Dar klausė vaikų, kas yra pekla. Aišku, kažkurie vaikai atsakė, kad pekloje velniai žmones virina smalos ir sieros pripiltuose katiluose. Tokių baisių kančių vaikai buvo prisiklausę iš savo senelių, kurie visą laiką girdėjo bažnyčiose tikinčiuosius bauginant peklos kančiomis. Tumas nusišypsojo ir ėmė mums aiškinti, kad tokios peklos nėra, viskas čia, žemėje: dangus, pekla ir skaistykla. Kur šeima gražiai tarp savęs ir su kaimynais draugiškai sugyvena, ten dangus, o kur kasdien vaidai, girtuoklystės, muštynės, ten jau pekla ir skaistykla (tiesa, begyvendamas ilgą amžių, per žmones eidamas savo akimis pamačiau, kad viskas žemėje).

Kartą kunigas paklausė vienos mergaitės, ar tebeturi pirmagimę nuodėmę. Kol mergaitė galvojo, kaip atsakyti į klausimą, jos senelė, gerai nenugirdusi klausimo, atsakė: „Namie palikom, jau ir viršus nuplyšo“. Mes, vaikai, kad ir bažnyčioje, visi susijuokėm, Tumas irgi šyptelėjo iš tokio juokingo atsakymo, kad ir pirmagimei nuodėmei „jau ir viršus nuplyšo“.

Dabar, po 70 metų, sunkiai prisimenu visus ne tiek dvasiškus, kiek pasaulietiškus jo pamokymus, tik labai gerai pamenu paskutinę Pirmosios Komunijos dieną. Mus visus išsivedė būriu iš bažnyčios ir netoli špitolės (parapijos namas) sustatė po du berniukus ir po dvi mergaites, visiems įteikė po žvakelę ir taip visus įvedė į bažnyčią. Mergaites sustatė moterų pusėje, o berniukus – vyrų. Per šv. Mišias zakristijonas uždegė visiems žvakeles, mišios truko neilgai. Po visų apeigų bažnyčioje visą būrį vaikų vedėsi į kleboniją pietų, tik mūsų močiutes visas susodino ant suolelių sode, paliko už durų, o mums visiems buvo paruošti stalai, apkrauti sviestu, sūriu, o, kas svarbiausia vaikams, buvo balto pyrago ir saldintos arbatos. Tuos iškilmingus pietus ir dabar prisimenu, nes, kiek žinau, panašių iškilmių visose bažnyčiose buvo, bet kad kunigai vaikus būtų pavaišinę pietumis, tai negirdėjau. Po pietų visus apdalino knygelėmis apie vaikų auklėjimą.

Dar viena Tumo ypatybė – niekam, net vaikams, neduodavo rankos bučiuoti ir vaikus mokė bučiuoti rankas tik savo mamoms ir senelėms. Be to, rožančiui daug reikšmės neskyrė, rožančius, sakė, – kaip skaitliukai poteriams skaičiuoti, o suskaičiuoti galima net pirštais.

Prieš Tumo klebonavimą Stakių bažnytkaimyje buvo įsivyravusi girtuoklystė, o pasigėrus aikštėje priešais bažnyčią – peštynės, kurios vykdavo veik kas sekmadienį. Jau pirmąjį savo buvimo Stakiuose sekmadienį pamatė vaikščiodamas klebonijos sodo takeliu dramatiškas peštynes, dar mėgino sudrausti, bet peštukai pagrasino: „Eik šen, rupūže, ir tu gausi!“ Kitą sekmadienį po eilinio pamokslo Tumas iš sakyklos gražiais žodžiais jaunimui priminė: „Nežiūrėkit, kad aš mažas, aš jumis sutvarkysiu, jei nesiliausite triukšmavę ir girtuokliavę, aš iš sakyklos vardais ir pavardėmis paskelbsiu jus ir tuos, kurie degtinę pardavinėja“. Taigi, rodos, ne barimas, bet švelniai pasakyti žodžiai paveikė jaunimą, visi liovėsi girtuokliavę, triukšmavę, uždarytos ir slaptos degtinės parduotuvės. Gal kartais jis ir į namus buvo užsukęs, su žmonėmis gražiai pakalbėjęs.

Tumas pastebėjo kitą nelabai mandagų elgesį. Laidojant numirėlius buvo per daug triukšmaujama, grabą į duobę leidžiant. Ir čia greitai paveikė jo švelnūs pamokantys žodžiai. Iš sakyklos kalbėjo, kad geras gaspadorius savo arklį laidodamas taip netriukšmauja, kaip mes savo artimuosius. Pamokė, kaip elgtis, ir to užteko. Kai užaugau, teko daug kartų Stakiuose dalyvauti laidotuvėse. Mačiau, kad ir čia Tumo pamokymas padėjo.

Tumas savo kieme turėjo prijaukintą stirnaitę, kurią jam buvo padovanojęs miškų sargas Lebeckis kaip atlyginimą už šliūbą. Beje, nepaminėjau, kad kunigas vestuvių pietumis po šliūbo ir Lebeckius pavaišino panašiai kaip mus, vaikus.

Šv. Antano atlaidai Stakiuose visada buvo švenčiami birželio 13 dieną. Sekmadienį, prieš atlaidus, Tumas kvietė merginas, kad sueitų papuošti bažnytėlę vainikais, o tiems vainikams vedė merginas į girią rauti gražių žalių samanų. Merginos, maišais samanų nešinos, grįžusios pynė tokius puikius bažnytėlei puošti vainikus, kad tokių ir dabar niekur netenka pastebėti. Parapijiečiams pasakė, kad bažnyčioje būsią daug kunigų, ir prašė gausiai susirinkti. Iš tikrųjų ir iš kur jų tiek suvažiavo, kad moterėlės priskaičiavo ar dvidešimt, gal ir daugiau, o vis jauni, gražūs kunigai. Tuokart buvo Jakštas (Dambrauskas), Olšauskis (taip negarbingai dvasiškio vardą pamynęs), galbūt buvo ir Justinas Staugaitis, vėliau buvęs vyskupu. Matyt, tuokart kunigai bus atlaidų proga suvažiavę į Stakius kaip į konferenciją aptarti savo reikalus. Tuokart Lietuva dar buvo kunigų lenkomanų rankose, o jaunieji kunigai sumanė savo tėvynę gelbėti iš jų nagų. Tai tuokart ir buvo kaip tik po spaudos atgavimo jų seimas, tuojau po to seimo Seinuose (Suvalkų gub.) kunigų bendrovė pradėjo leisti savaitinį krikščionių demokratų laikraštį „Šaltinis“ su priedu vaikams „Šaltinėlis“. Galbūt tai – pirmasis vaikams laikraštėlis po spaudos atgavimo, kad ir mažutis, tik keturių sąsiuvinio formato puslapių, buvo vaikų labai mėgstamas. Tik gaila, kad tuokart laikraščius labai mažai kas skaitė. Tai tas kunigų seimas bus ir Tumą nutaręs siųsti į Vilnių, mat, kaip vėliau sužinojau, Tumas dar spaudos draudimo laikais redagavo Tilžėje leidžiamą mėnesinį laikraštėlį „Tėvynės sargas“. Dėl to dvasinė vyriausybė ir nutarė Tumą siųsti į Vilnių, pirmiausia jis dar kurį laiką bendradarbiavo „Vilniaus žinių“ dienraštyje. Tik, atrodo, neilgai, nes greitai Seinų „Šaltinis“ pranešė, kad Vilniuje pradėjo spausdinti naują, rodos, tris kartus per savaitę išeinantį laikraštį „Viltis“, kurį redaguoja Tumas ir Smetona. Laikraštis bus nepartinis, daugiausia rašys, kaip nuo lenkų įtakos išgelbėti savo kraštą.

Grįžkime vėl į Stakius, kur baigiau apie jo stirnelę, kurią kaip šunelį visur vedžiodavosi.

Tumas 1906 metais paskelbė apie pasninkų panaikinimą, tai turtuoliai, nors Stakių parapijoje didelių dvarų nebuvo, bet šiaip turtingesnių buožių buvo nemažai, pradėjo padedant davatkoms Tumą vadinti cicilistu, kuris tvirkinąs jaunimą. Tiesa, per trumpą laiką Tumas surengė dar niekur tuokart negirdėtą jaunimo gegužinę Mituvos upelio lankoje. Davatkoms nepatiko, kad kelis kartus net iš sakyklos prašė davatkų nelakstyti po šv. vietas ir nenešioti visokių rožančių su atlaidais, o geriau imtis rimto darbo, audimo, siuvimo ar kitų rankdarbių, tai būsianti didesnė Dievui garbė. Dar turiu paminėti, kad krikščioniškoji spauda (Šaltinis) apie pasninkų panaikinimą paskelbė tik 1908 metais, o Girkalnio klebonas Baškus savo bažnyčioje vis iš sakyklos skelbdavo visokias vigelijas ir Gavėnios pasninkus.

Tumas nesibijojo darbo. Kelis kartus mačiau jį su dalgiu pjaunant dobilus. Kartą dobilus pjaudamas sužeidė savo juodmargiam šuneliui koją, laimei, šunelis greitai pasveiko. Kartą Tumas, grįždamas iš Kauno, Veliuonos garlaivių prieplaukoje šokdamas iš garlaivio pats vos nenusilaužė kojos, gal savaitę teko su kriukiais vaikščioti.

Tuokart valstiečiai mūsų krašte apie mineralines trąšas visai nežinojo, tai vėl Tumas iš sakyklos papasakojo parapijiečiams apie pelenų (tuokart zuperio vardas buvo, bet žmonės vadino pelenais) didelę naudą žemės ūkiui. Sakė: „Dabar pinigų mokėti nereikės, kai išsikulsite rugius ar kviečius, parduosite, tada už maišelį (100 kg) sumokėsite du rublius (rugių pūras tuokart kainavo apie tris rublius), o zuperis derlių pakels bemaž dvigubai, tik, kai į Veliuonos garlaivių prieplauką atplauks botas, reikės iš prieplaukos parsivežti“. Valstiečiai užsirašė gerokai maišelių, matyt, užsirašiusiųjų skaičius buvo nemažas, susidarė rublių tūkstantinė suma, o čia kaip tyčia Tumas gavo žinią, kad nuo Naujųjų 1907 metų turi kraustytis į Vilnių. Tai Advento pradžioje paskelbė iš sakyklos, kad ligi Kalėdų parapijiečiai sumokėtų pinigus už zuperį. Tikrai nežinau, ar visi sumokėjo, tik kai pasakė, kad kas nesumokės pinigų, bus paskelbtas iš sakyklos, dar palygino, kad tuščia bačka garsiau skamba, gal ir sumokėjo.

Tais metais per Adventą susidarė geras žiemos kelias, tai kunigas rogėmis pradėjo po parapiją kalėdoti. Neaplenkė nė mūsų, vargšų, bakūžėlės, rado mane, atpažino, tarė: „Na, prietėliau, aš jau išvažiuoju, gal nepasimatysim, tai ateik su tėveliu į Stakius, aš dar tave apdovanosiu“, o tėvui pasakė: „Leisk Praniuką į mokyklą, nes gaila, kad gabus vaikas liktų be mokslo“.

Nors iš mūsų Gudžiūnų pagirio į Stakius buvo maždaug septyni kilometrai, bet sniego ne per daugiausiai, tai į Stakius nuėjome laiku, po pamaldų nuėjome į kleboniją. Tumas abu su tėvu įsivedė į savo kambarį, kur buvo matyti, kad jau ruošiamasi kraustytis, daugelis dalykų suraišiota į ryšulius, tik gerokos dvi krūvos knygų dar ant grindų buvo sukrauta. Iš abiejų paėmė po gerą pluoštą ir įteikė man, tardamas: „Žiūrėk, perskaityk ne vieną kartą, kad žinotum, kaip lietuviai gyveno spaudos draudimo laikais“. Tėvui dar pakartojo, kad mane leistų į mokyklą. Taip ir atsisveikinom. Už dovanas, kaip jau įprasta, norėjau pabučiuoti ranką, o jis tik man ranką pakratė ir į galvą pabučiavo. Dovanotosios knygos buvo kelerių metų „Tėvynės sargo“ numeriai.

Tai tiek mano prisiminimų apie kun. Tumo veiklą Stakiuose. Seniai skaičiau Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“, kur giesmėse dažnai minimi Tumas ir Jakštas. Tai – vis mūsų tautos atgimimo veteranai ir dabar jų atminimą gerbia visa Lietuva.

1976 m. birželio 3 d. Raseinių rajonas, Vosyliškio tar. ūkis, Tendžiogala

Pr. Šleževičius

© 2015 „XXI amžius“