Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Popiežiaus padrąsinimas Filipinų tautai ir Bažnyčiai

Apie Šventojo Tėvo vizitą katalikiškiausioje Azijos šalyje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina jį entuziastingai pasitikusį Filipinų jaunimą

Popiežius Pranciškus su Manilos arkivyskupu kardinolu Luisu Tagle

ir Filipinų prezidentu Beninju Akinu, kurie džiaugėsi apaštališku vizitu

Popiežiaus Pranciškaus aukotose šv. Mišiose Filipinų sostinėje Maniloje dalyvavo daugiau kaip 6 milijonai tikinčiųjų

Popiežius kalba Filipnų politiniams veikėjams ir diplomatams šalies prezidento rūmuose

Šventąjį Tėvą Manilos katedroje pasitiko gausus Filipinų dvasinikijos būrys

Pasiekimai ir nelygybės kontrastai

Apaštalinį popiežiaus Pranciškaus vizitą Filipinuose vėl ženklino pasauliniai didžiausių ir gyvybingiausių katalikų bendruomenių dalyvavimo pamaldose masiškumo rekordai. Štai baigiamosiose šv. Mišiose, kurias sausio 18 dieną, sekmadienį, šalies sostinės Manilos Rizal parke Šventasis Tėvas aukojo su 250 vyskupų (beveik visi Filipinų ganytojai ir atvykę iš kaimyninių Azijos šalių) bei 2250 kunigų, dalyvavo 6–7 milijonai tikinčiųjų. Vargu ar tuo reikėtų stebėtis, nes pagarba visame pasaulyje labai populiariam popiežiui Pranciškui Filipinuose buvo pasiekusi savotišką manijos lygį: prieš vizitą sociologinės apklausos rodė, kad daugiau nei 80 proc. filipiniečių juo labai susižavėję. Taigi buvo pagerintas ankstesnis masinio dalyvavimo katalikiškose pamaldose pasaulio rekordas, irgi pasiektas Filipinuose, kai, 1995 metais tame pačiame Rizal parke popiežiui Jonui Pauliui II aukojant ten vykusios Pasaulinės jaunimo dienos šv. Mišias, dalyvavo 5 milijonai katalikų. Iškirtinis filipiiečių pamaldumas ir pagarba savo katalikiškajam tikėjimui turbūt žinomi kiekviename planetos kampelyje dėl gausių (daugiau nei 10 milijonų) migrantų, kurie nepraranda savo tautinio ir religinio tapatumo. Pačiuose Filipinuose, turinčiuose beveik 100 milijonų gyventojų (per pastaruosius tris dešimtmečius jų skaičius padvigubėjo), kurių 85 proc. yra katalikai, visur ryškūs tikėjimo bruožai, pavyzdžiui, kiekviename didesniame prekybos centre įrengiamos koplyčios maldingam pirkėjų ir darbuotojų susikaupimui. Filipiniečiai pagrįstai didžiuojasi, kad Azijoje yra pirmoji ir kol kas vienintelė katalikiška šalis, į kurią beveik prieš penkis šimtmečius (evangelizacijos 500 metų jubiliejus bus švenčiamas 2021 metais) katalikiškąjį tikėjimą kartu su ispanais kolonizatoriais (salynui suteiktas tuometinio Ispanijos karaliaus Pilypo II vardas) atnešė vienuoliai misionieriai.

Dabar Filipinų katalikų bendruomenė yra suskirstyta į aštuonias dešimtis arkivyskupijų ir vyskupijų, o žymiausias ganytojas yra 11 milijonų gyventojų turinčios sostinės Manilos 57 metų arkivyskupas kardinolas Luisas Antonijas Taglė (Luis Antonio Tagle), kuris dėl charizmatiškumo bei artumo paprastiems žmonėms kartais įvardijamas kaip Azijos Pranciškus. Kaip tik jo iniciatyva, pradedant pasirengimą Filipinų krikšto jubiliejui, 2015-ieji vietinėje Bažnyčioje buvo paskelbti Vargšų metais. Tam įtakos, matyt, turėjo ne tik popiežiaus Pranciškaus socialinio mokymo akcentas, iškeliant svarbųjį principą „Neturtinga Bažnyčia vargšams“, bet ir sudėtinga padėtis Filipinų visuomenėje, kurioje, nepaisant metinio 6–7 proc. ekonomikos augimo, vis dar beveik trečdalis gyventojų atsidūrę žemiau skurdo ribos. Filipinai garsėja ypač ryškia turtine nelygybe bei socialine atskirtimi, nes, pasak amerikiečių verslo žurnalo „Forbes“, tik keturios dešimtys turtingiausių šeimų klanų valdo daugiau kaip tris ketvirtadalius (75 proc.) šalies bendrojo nacionalinio produkto. Nelygybė ir skurdas skatina milijonus filipiniečių ieškoti geresnio gyvenimo svetur ir gautomis pajamomis paremti giminaičius tėvynėje (migrantai kasmet į Filipinus atsiunčia apie 26 milijardus dolerių savo artimiesiems). Tai yra svarbu, nes kai kurios filipiniečių šeimos neturi kuo maitinti savo vaikų ir išvaro juos į gatvę, kad sulaikiusi policija juos kaip benamius nuvežtų į prieglaudą, kur jie galėtų bent pavalgyti. Tokią padėtį Filipinų vyskupai savo apaštaliniuose laiškuose yra įvardiję kaip socialinį skandalą. Šalyje labai paplitusi korupcija, kurią vietiniai ganytojai irgi yra dramatiškai pavadinę tautos vėžiu, nes papirkinėjimas, grobstymas, kyšininkavimas, šešėlinis verslas, biudžetinių lėšų dalijimas „saviesiems“ yra tapę kasdieniu reiškiniu ir, Filipinų vyskupų įsitikinimu, visuotinės sąžinės sąskaitos centre turėtų būti santykis su 7-uoju Dievo įsakymu („Nevok!“), be kurio laikymosi neįmanomas tikras socialinis atsinaujinimas ir pažanga, vadavimasis iš paplitusio vagių visuomenės įvaizdžio.

Permainoms reikalingas atsivertimas

Kalbėdamas apie krikščionišką valstybinio gyvenimo vertinimą, sausio 16 dieną Filipinų prezidento Beninjo Akino (Benigno Aquino) rezidencijoje vykusiame susitikime su šalies vyriausybės nariais, parlamentarais, kitais politiniais veikėjais ir Maniloje akredituotais užsienio diplomatais, popiežius Pranciškus pripažino, kad „šiandien Filipinai kaip ir kitos pasaulio šalys susiduria su iššūkiu kurti šiuolaikinę visuomenę, kuri gerbtų tikrai žmogiškas (o ne dirbtinai išsigalvotas) vertybes, saugotų Dievo mums suteiktą orumą ir teises ir būtų pasirengusi konfrontuoti su naujomis ir dar sudėtingesnėmis politinėmis ir etninėmis problemomis“.

Jis paminėjo, kad dabar visuomenėse dar labiau nei praeityje keliamas klausimas dėl politiniams lyderiams privalomo sąžiningumo, dvasinio integralumo ir įsipareigojimo siekti bendrojo gėrio, ginti žmogiškuosius ir gamtinius tautos resursus bei reikalaujama pavyzdingai liudyti asmeninį gyvenimą. Tik vykdant tikėjimo suteiktus moralinius principus bus galima efektyviai kovoti su viešojo gyvenimo ydomis ir formuoti dabartinę bei būsimųjų kartų visuomenę, besiremiančią autentiškais teisingumo, solidarumo ir santarvės pagrindais. „Stengiantis tautoje užtikrinti realų socialinio teisingumo bei pagarbos žmogiškajam orumui veikimą, pirmuoju moraliniu imperatyvu turėtų būti vargšų balso klausymas. Tik taip galima būtų išsilaisvinti iš neteisingumo ir engimo pančių ir tikrai jau skandalingos Filipinuose tapusios nelygybės... Stengiantis reformuoti tas nuodėmingas visuomenės struktūras, kurios įamžina skurdą ir į socialinį paribį nustumia vargšus, pirmiausia reikia širdies ir proto atsivertimo“, – aiškino popiežius Pranciškus, pastebėjęs, kad būtent šiam tikslui Filipinų vyskupai paskelbė Vargšų metus. Jis išreiškė viltį, kad šis pranašiškas sprendimas paskatins kiekvieną asmenį ir visus visuomenės sluoksnius ieškoti būdų, kaip kovoti su didžiąja korupcijos blogybe, dėl kurios šalies resursai atsiduria nedaugelio rankose ir nusavinami iš tautos daugumos, ypač vargingųjų.

Reikalingos aktyvios ir suderintos įvairių sąjūdžių, bendruomenių, žinoma, ir katalikiškų organizacijų pastangos, kad kiekvienas šalies gyventojas galėtų svariai dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus, sutvirtinant šeimų bei jaunimo statusą. Šventasis Tėvas turėjo susitikimus su filipiniečių šeimomis ir jaunų žmonių atstovais, o politikams jis sakė, kad šeima turi nepakeičiamą misiją visuomenėje, ypač vertybių, aukštų idealų ir rūpinimosi kitais perdavimui jaunosioms kartoms. Beje, šeimos gali būti žalojamos, griaunamos, todėl joms reikalinga visų žmonių, įskaitant valstybinę valdžią, parama. Popiežius Pranciškus priminė, kad šiuolaikinėse, netgi demokratiškose visuomenėse vis sunkiau tampa ginti tradicinės šeimos gyvenimo nuostatas, nuo motinos įsčiose pradėto kūdikio teisės gimti ir gyventi iki ligoto senelio teisės būti globojamam iki natūralios jo gyvenimo pabaigos. Būtent todėl šeimos ir vietinių bendruomenių Bažnyčios yra skatinamos perduoti jaunimui vertybes, kurios padėtų formuoti integralią gyvybės kultūrą, pirmenybę teikiant gerumui, švelnumui, teisingumui, ištikimybei, tarpusavio pagalbai, tam tvirtam pagrindui, kuris suburia visuomenę, palaiko jos vientisumą. Siekiant, kad kiekviena tautos dalis pilnai išnaudotų savo potencialą išmintingai kuriant šalies ateitį, Šventasis Tėvas nurodė ir gausios filipiniečių išeivijos įnašą tiek savo gimtosios, tiek tų šalių, kuriose jie dabar gyvena, visuomenėms. Iškeldamas sąžinės ir religijos laisvės svarbą, jis aiškino apie skirtingų tikybų išpažinėjų dialogą ir bendradarbiavimą taikos palaikymui. Filipinams tai aktualu, nes kai kuriose pietinėse salose (Mindanau ir kt.) gyvena gausesnės musulmonų bendruomenės, kurioms daro įtaką tarptautinės teroristų grupuotės ir ginkluotą kovą vedantys separatistai. Beje, popiežiaus Pranciškaus vizito išvakarės Filipinų musulmonų lyderiai paragino savo tikinčiuosius jį draugiškai pasitikti, priešintis ekstremizmo apraiškoms.

Kristaus neturto liudijimas

Pastoracijos ir socialinio veikimo ryšį Šventasis Tėvas patvirtino ir sausio 16 dieną Manilos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo katedroje aukodamas šv. Mišias vietinio dvasinio luomo – vyskupų, kunigų ir vyrų bei moterų vienuolijų narių – atstovams. Homilijoje jis tvirtino, kad Filipinų Bažnyčia, besirengdama 500 metų šalies evangelizavimo jubiliejui, turi su padėka prisiminti panašų praėjusių kartų sielovadininkų veiklos paveldą: „Jie darbavosi šioje šalyje ne tik skelbdami Evangeliją ir stiprindami Bažnyčią, bet ir formuodami visuomenę, kuri būtų įkvėpta krikščioniškos artimo meilės, susitaikinimo ir solidarumo mokymo, svarbaus bendrojo gėrio sklandoje“, – sakė popiežius Pranciškus. Visiškai pritardamas stebėtinai drąsiam Filipinų ganytojų socialinio ir politinio gyvenimo vertinimui, kartais netgi perspėdamas apie galimą labai korumpuotų politikų ekskomuniką, jis sakė: „Bažnyčia turi statyti tiltus ir tiesti naujus kelius Evangelijos mokymo sklaidai naujos epochos visuomenėje. Bažnyčia yra pašaukta pripažinti ir kovoti su giliai įsišaknijusiomis nelygybės bei neteisingumo priežastimis, kurios sudarkė filipiniečių visuomenės veidą ir visiškai prieštarauja Kristaus mokymui“. Nurodydamas tos dienos liturginį skaitinį, kuriame cituojamas apaštalo šv. Pauliaus raginimas būti tikrais Kristaus pasiuntiniais (plg. 2 Kor 5, 20), Popiežius aiškino, jog tai reiškia skelbimą ir liudijimą, kad tik Evangelija gali įkvėpti teisingos ir atpirktos visuomenės santvarkos kūrimą. „Kad būtų pataisytas mūsų suskilęs pasaulis ir atstatytas jo vientisumas, reikalingas kiekvieno asmens ir visos tautos atsivertimas bei sąžinės patikrinimas. Krikščionių bendruomenės turi tapti patraukliu sąžiningumo pavyzdžiu kurti solidarumo tinklus ir savo pranašišku veikimu esmingai prisidėti prie visuomenės pertvarkymo“, – kalbėjo Šventasis Tėvas, o po pamaldų aplankė prie Katedros įrengtą benamių vaikų prieglaudą.

Homilijoje palietęs svarbiąją skurdo temą ir pabrėždamas, kad ji yra Evangelijos centras ir širdis, be kurios mes negalėtume suprasti Jėzaus Kristaus mokymo, popiežius Pranciškus sakė, kad buvimas Kristaus pasiuntiniais reikalauja, kad visi dvasinio luomo nariai, vyrai ir moterys, būtų pirmieji, priėmę šią susitaikinančią malonę į savo širdis. Tai reiškia atsimetimą nuo visų pasaulietinės dvasios perspektyvų ir visų dalykų matymą Kristaus šviesoje, patikrinant savo sąžinę, pripažįstant klaidas ir nuodėmes bei žengiant nuolatinio, kasdienio atsivertimo keliu. „Juk ar galima patikimai skelbti Kryžiaus išlaisvinančią galią kitiems, jeigu patys atsisakome ryžtingai keistis, darome kompromisus su prieštaringomis šiandienos pasaulio tendencijomis ir sparčiai besikeičiančiomis madomis bei ideologijomis?“ – pagrįstai klausė Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad į dvasinį vyskupų, kunigų ir vienuolių gyvenimą klastingai įsėlinęs materializmas, kelia didžiulį pavojų jų liudijimui. „O tai reiškia, kad visiems mums reikia gyventi tokį gyvenimą, kuriame atsispindėtų Kristaus neturtas, – kalbėjo homilijoje popiežius Pranciškus. – Tiktai patys tapdami neturtingais, patys tapdami neturtingais (tai buvo pabrėžtinai pakartota du kartus! – M. B.), nusimesdami pasitenkinimą savimi, galėsime tapatintis su mažiausiais savo broliais ir seserimis. Tik tokiu būdu matydami visus dalykus naujojoje šviesoje, sielovadininkai gebės su šiai tarnystei būdingu kilnumu ir integralumu, atsiliepti į iššūkį skelbti Evangelijos siūlomą radikalų atsinaujinimą šiandienos visuomenėje, kuri patogiai suaugo su socialine atskirtimi, poliarizacija ir skandalinga nelygybe“.

Pamokanti šventovės istorija

Kreipdamasis į pamaldose Manilos katedroje dalyvavusius jaunus kunigus, vienuolius ir vienuoles bei seminaristus, Šventasis Tėvas prašė jų dalintis savosios meilės Kristui ir Bažnyčiai džiaugsmu ir entuziazmu su visais ir ypač su savo bendraamžiais. Juk jauniems žmonėms yra svarbu, kad jie dabar dažnos dvasinės sumaišties bei nusivylimų akivaizdoje kaip tik Bažnyčioje matytų savo padrąsinančius draugus ir palydovus, matytų tikrą vilties šaltinį visuose gyvenimo išbandymuose. „Būkite su tais, kurie, gyvendami visuomenėje yra sugniuždyti skurdo ir korupcijos, kurie patiria lūžį sieloje ir linkę pasiduoti, palikti mokyklą, studijas, įsitraukti į (nusikaltėlišką ir moraliai smukdantį) gatvės gyvenimą“, – aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, kad dabar krikščioniško mokymo tiesą ir grožį reikia skelbti visuomenėje, kuri dažnai perdėtą seksualumą painioja su tikrąja santuokos ir šeimos paskirtimi. Šiuos moralinę sumaištį skatinančius dalykus vis labiau bando primesti galingos (šėtoniškos) jėgos, kurios grasina iškraipyti kūrinijai skirtą Dievo planą, išduoti tas vertybes, kurios įkvėpė ir suformavo tai, ką geriausia turi nacionalinė kultūra. Susitikime su filipiniečių šeimomis Šventasis Tėvas šį išpuolį pavadino ideologine kolonizacija, kai veidmainiškai, net prisidengus finansinės ar karitatyvinės pagalbos iškaba ar kitokiais korupciniais papirkinėjimais, krikščioniškai visuomenei (pradedant nuo mokyklų ir vaikų darželių) bandoma primesti genderizmo, feminizmo ir panašias neomarksistines, šeimos prigimtį griaunančias pažiūras. Dėl tokio dvasinio išsigimimo pirmenybė teikiama seksualiniam (ir materialiniam) „suderinamumui“, tradicinę santuoką pakeičiančiai vadinamajai partnerystei ir šių dienų zombiams būdingam karjerizmui. Tada apie vaikų gimdymą ir auginimą pradedama galvoti sulaukus 40 metų ar vėliau ir tenka griebtis su krikščioniška morale prasilenkiančių dirbtinio apvaisinimo, surogatinės motinystės ir panašių daugiau veterinarijai būdingų veislininkystės metodų.

„Tačiau filipiniečių kultūrą suformavo tikėjimo vaizdiniai, – baigdamas homiliją sakė popiežius Pranciškus. – Filipiniečiai visur garsėja savo meile Dievui, karštu pamaldumu, nuoširdžiu Dievo Motinos garbinimu ir rožinio malda! Šis didis dvasingumo paveldas turi galingą misijų potencialą“. Kaip tik tai padėjo į nacionalinę kultūrą įdiegti Evangelijos principus ir toliau vadovautis jos mokymu. Tai – tvirtas pagrindas tęsti šias pastangas rengiantis 500 metų Filipinų krikšto jubiliejui visuose šiuolaikiniuose išbandymuose tautos priimtai katalikybei. Tam pritardamas ir dėkodamas Šventajam Tėvui už apaštalinį vizitą (tai buvo jau ketvirtasis Romos Popiežiaus apsilankymas Filipinuose po 1970 metais palaimintojo Pauliaus VI ir 1981 bei 1995 metais įvykusių Šventojo Jono Pauliaus II vizitų), Manilos arkivyskupas kardinolas L. Taglė pamaldų pabaigoje priminė pamokančią jo katedros istoriją, kuri simbolizuoja katalikiškos filipiniečių tautos išbandymus. Pasirodo, Manilos katedra, pirmoji didelė Filipinų šventovė, dėl gaisrų, žemės drebėjimų ir kitų nelaimių buvo sugriauta net septynis kartus ir vėl iš naujo atstatoma. 1833 metais per masyvų žemės drebėjimo smūgį po jos griuvėsiais žuvo katedros kapitulos nariai, bažnytinis choras ir daug tuomet pamaldose dalyvavusių pasauliečių. Paskutinį, septintą, kartą Manilos katedra ir kiti gretimi pastatai buvo negailestingai subombarduoti 1945 metais per Antrąjį pasaulinį karą, kai vyko kovos dėl Filipinų išvadavimo iš japonų okupacijos. Taigi dabar iškilęs jau aštuntasis šios šventovės pastatas, kuris buvo prieš trejus metus iš esmės suremontuotas. „Ši katedra buvo iš pamatų išgriauta daug kartų, bet neišnyko ir drąsiai kėlėsi iš griuvėsių kaip ir filipiniečių tauta, – kalbėjo kardinolas L. Taglė. – Taip, Šventasis Tėve, mes, vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės, matėme ir kartu išgyvename ne tik mūsų žmonių kančias, bet ir ryžtingą apsisprendimą (...). Mūsų tikėjimas įpareigoja mus vėl ir vėl pakilti po visų baisių gaisrų, žemės drebėjimų, taifūnų ir karų“. Ir kaip tik apaštalo šv. Petro įpėdinių apsilankymai sustiprino ryžtą ir drąsą įveikti visus sunkumus.

© 2015 „XXI amžius“