|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Paminėtas Čiurlionio viršukalnės 50-metis Skirmantė Javaitytė
Kaunas. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune minėta iškalbinga sukaktis: Čiurlionio viršūnei 50. Renginys buvo skirtas pagerbti 1964 metais vykusią I Lietuvos alpinistų ekspediciją į Pietvakarių Pamyrą (Tadžikistanas), kurios metu, vadovaujant Kaziui Montsvilui, 10 lietuvių alpinistų įkopė į tris viršukalnes ir suteikė joms lietuviškus vardus: Čiurlionio (5794 m), Donelaičio (5839 m) ir Lietuvos (6080 m). Susitikimo metu įspūdžiais apie ekspediciją dalinosi jos dalyviai: Vilius Šaduikis, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Romualdas Kęstutis Augūnas, Aleksandras Jurgelionis ir kiti. Kalbėta ir apie neseniai vykusią ekspediciją į Čiurlionio viršūnę, kurioje dalyvavo daugiau kaip 50 lietuvių alpinistų ir keliautojų, vadovaujamų Algimanto Jucevičiaus. Vijosi Baltijos kaimynes Vienas iš 1964-ųjų ekspedicijos organizatorių Jaroslavas Okulič-Kazarinas atskleidė, kad pasiruošimas didžiajam kopimui prasidėjo dar 1963 metais, kuomet kilo idėja įkopti į viršūnę, aukštesnę kaip 6 km aukščio ir pavadinti ją Lietuvos vardu. Norą skatino faktas, kad tuomet jau buvo dvi viršūnės, pavadintos kaimyninių šalių vardais: Estonia ir Latvija (1960-ųjų ekspedicijos metu aut.). Mes ketveriais metais atsilikome, tad turėjome paskubėti! teigė J. Okulič-Kazarinas ir prisiminė, kad anuomet tekę gyventi visuotinio deficito sąlygomis, reikėję taupyti ir nemažą maisto krovinį duoną, mėsą iš Lietuvos gabenti į Dušanbė (Tadžikijos sostinė), o iš ten į alpinistų bazę. Kadangi grupė buvo pasidalinusi į dvi dalis (vieni skrido lėktuvu, kiti važiavo traukiniu), krovinį gabeno pastaroji komanda. Alpinistui įsiminė ilga keturių dienų kelionė traukiniu, kurios metu gendančius produktus buvo sugalvota pakabinti ant vagono sienelės. Artėjant prie Vidurinės Azijos, temperatūra gerokai pakilo, per vėlai pastebėta, kad iš pakabintų dešrų teliko sausas davinys, o riebalai buvo išsitaškę ant vagono sienų. Nervų ląstelės nerimastingai nyko, sulaukus Dušanbė mieste įlipusių vagonų plovėjų. Visus pralėkė greitai, o mūsų plauna, plauna, niekaip tų lietuviškų lašinių atplauti negali! juokdamasis prisiminė alpinistas. Tėvynės vardan Į ekspediciją išsiruošėme vardan Tėvynės. Tikslą pasiekti padėjo didelis entuziazmas, juk kalnuose tikrai nėra lengva: per dieną tekdavę nukeliauti 25 km, o pakilęs didesnį nei 5 km aukštį realiai žmogus gyventi negali, darosi sunku kvėpuoti, reikia didžiulės fizinės ištvermės ir susikaupimo, pasakojo legendinės 1964-aisiais ir 2014-aisiais vykusių ekspedicijų dalyvis Vilius Šaduikis. Jis tikino, kad ryžtis ekspedicijai prieš pusšimtį metų su devynetu rimtai pasiruošusių kolegų jį itin skatino ir patys Pamyro kalnai, esantys šalia Himalajų: Paprastam žmogui buvo sunku pakliūti į pasienio zonoje esantį Kalnų Badachšaną, kuriame stūkso Pamyro kalnai, o mes, alpinistai, tokią galimybę turėjome ir ja pasinaudojome. Be to, pasak pašnekovo, norą žadino žinomo lietuvių keliautojo Antano Poškos pasakojimai apie didinguosius Pamyro kalnus, kuriuos 1938 metais jis pats buvo pasiekęs, bekeliaudamas iš Indijos ir praminęs juos grynais Himalajais. Alpinistas mena, kad tuos pusantro mėnesio visi buvę labai vieningi, susikaupę bendram tikslui, o vadovas palaikė kietą discipliną. V. Šaduikis stebėjosi, kad dėl skubos aklimatizacija dabar užtrunka vos porą dienų, kai anuomet ji tęsdavosi bent savaitę. Kelionėje talkino asilų taksi Keliaujant link ekspedicijos vietos, lietuvius stebino daugybė neregėtos kultūros žymių: moterys pridengtais veidais, autobusų stotelėje tupintys tadžikai, nes suoliukų nebuvę, ar pietums pateikti konservai iš egzotiškosios arklienos. Alpinistas J. Okulič-Kazarinas pasakoja menąs, kaip stovykloje išmiegojus pirmą naktį, atsibudus nustebino neregėtas vaizdas: svetimtaučius buvo apstoję asiliukai su vedliais: Pasirodo, pasklido gandas, kad atkeliavo ekspedicija, tad į pagalbą kopėjams su sunkiais nešuliais atskubėjo asilų taksi. Teko mokėti po penkis rublius už vieną asilą dienai, tačiau krovinius nešė ir patys, ribojo finansai. Galiausiai nukakus į bazinę stovyklą, esančią daugiau nei 4000 m aukštyje, alpinistai įsikūrė, pailsėjo ir išvyko į pirmąjį kopimą. 1964 m. liepos 28 d. dalyviai pirmieji įkopė į du bevardžius kalnus ir suteikė jiems Čiurlionio (5794 m) ir Donelaičio (5839 m) vardus. Didysis tikslas pasiektas rugpjūčio 18 d., kai viena 6080 metrų siekianti Pietvakarių Pamyro viršukalnė buvo pakrikštyta Lietuvos vardu. Įkopęs į 100 viršukalnių V. Šaduikis atskleidė, kad Čiurlionio pavadinimas kalnui duotas neatsitiktinai: Tarp mūsų buvo du muzikai, jie garbino Čiurlionį, o aš juo domėjausi kaip dailininku, tad vienam jų Aleksandrui Jurgelioniui pasiūlus pavadinimą, niekas neprieštaravo. Alpinistas skaičiavo, kad Čiurlionis jam buvęs 30-oji viršukalnė, o per visą gyvenimą jau pabuvojo ant daugiau kaip 100 viršūnių visame pasaulyje: Azijoje, Afrikoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje. V. Šaduikis džiaugiasi, kad pasaulyje lietuviškus vardus turi apie 30 viršūnių ir kalnų, pvz.: Čiurlionio kupolas Špicbergene, Domeikos viršūnė Anduose, Australijoje Tado Kosciuškos viršūnė, Pamyre net 16, o Tian Šanyje 11. Kas yra kalnai? Tai pergalė prieš save. Galinga stichija! Kiekvieną žmogų tokie sunkumai labai užgrūdina. Grįžti po kalnų į kasdienybę, sunkų darbą Pramontaže, atrodo, ten viskas elementaru, nėra ko bijoti, kas tie keliasdešimt metrų, kai nuo žemės pakilęs dirbi, sakė V. Šaduikis. Jis įsitikinęs, kad alpinistui reikia turėti Dievo dovaną nebijoti aukščio. V. Šaduikis mena, kaip sovietiniais laikais į alpinistų stovyklas suvažiuodavo labai daug, o kitą kartą jau tik 1 iš 10 tegrįždavo. Kalnai, vanduo, oras, ugnis, miškas galingos stichijos, jos labai daug duoda, įkvepia, tad patariu atrasti savąją ir nebepaleisti, pokalbį užbaigė V. Šaduikis. 1964 metų ekspedicijojoje į Pietvakarių Pamyrą dalyvavo Juozas Antanavičius, Romualdas Kęstutis Augūnas, Boleslovas Binkauskas, Aleksandras Jurgelionis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Kazimieras Monstvilas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vilius Šaduikis.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |