Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Baroko perlas keliautojų akimis

Pažaislio vienuolyno 350-osioms metinėms

Daiva Červokienė

Pažaislio bažnyčią ir vienuoles kazimierietes aplankė prezidentė Dalia Grybauskaitė Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

Per kiekvieną Žolinę Pažaislio vienuolyno kieme į šv. Mišias susirenka gausus maldininkų būrys Ramūno Guigos nuotrauka

Vienuolės kazimierietės Ramūno Guigos nuotrauka

Pažaislio vienuolynas, išskirtinis Lietuvos sakralinio meno kompleksas, minėjo 350-ąsias savo istorijos metines. Ta proga pristatyta istoriko, menotyrininko, humanitarinių mokslų daktaro Mindaugo Paknio knyga „Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII–XIX a. aprašymai“ apie šį Lietuvos sakralinio meno kompleksą.

Išskirtiniai metai

Dr. Mindaugas Paknys pastebėjo, kad Pažaislio vienuolynas yra viena iš kelių jo domėjimosi krypčių. 350-iesiems nuo Pažaislio vienuolyno fundacijos pradžios metams išleistos kelios knygos, surengta mokslinė konferencija „Pažaislio vienuolyno 350 metų istorija“. Beje, M. Paknio parengta knyga „Pažaislio vienuolyno statybos ir dekoravimo istorija“ pasirodė 2013 metų pabaigoje, o „Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII–XIX a. aprašymai“ – 2014 metų rudenį.

Pasak dr. M. Paknio, vienuolynas su italų menininkų sukurta Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia jau nuo pat savo gyvavimo pradžios kėlė nuostabą užsienio keliautojams.

Išvertęs jų užrašus, išnagrinėjęs atsiliepimų tikrumą mokslininkas supažindina su vienuolyno praeities gyvenimu. Pasak dr. M. Paknio, kai kurie aprašymai prilygsta istoriniams šaltiniams, kai kurie paremti daugiau emocijomis, tačiau tai leidžia įsivaizduoti, kokį susidomėjimą kadaise kėlė vienuolynas.

Lygino su Romos bazilikomis

Seniausias M. Paknio knygoje pateiktas Pažaislio aprašymas yra prancūzų keliautojo Aubry de la Motraye įspūdžiai. 1726 metais jis išleido kelionių knygą, kurioje pasakojo ir apie Pažaislį. Prancūzas į Lietuvą pateko vykdamas iš Livonijos. Norėdamas pamatyti vienuolyną, specialiai suko iš kelio, kėlėsi per Nemuną. Prancūzas nemokėjo lenkiškai, o vienuolyne sutiktas vienuolis nemokėjo prancūziškai, tad vertėjavo vienas lotyniškai mokantis bajoras. Abiem tai nebuvo gimtoji kalba, todėl, spėtina, kai ką jis galėjo ir klaidingai suprasti. Keliautojas vienuolyną rado jau pastatytą ir įrengtą. Foresterijos patalpas jis vadino Paco apartamentais, kuriuos šis esą palikęs sau ir šeimai apsigyventi.

Kaip teigia M. Paknys, svečiams apsigyventi skirtos foresterijos aptinkamos visuose kamaldulių vienuolynuose. Tikrai žinoma, kad Pažaislyje apsistodavo ir fundatorius K. Z. Pacas. Aprašyme minimi atskirai stovintys pastatai tarnams ir virtuvei tapatintini su dabar šventoriuje stovinčiomis oficinomis. Kaip teigia M. Paknys, prancūzo aprašymai gana realistiški, patikimi, jis tiksliai aprašo ir Švč. Mergelės Marijos karūnavimo sceną kupolo freskoje (kiti čia įžvelgė vaizduojamą kamaldulių istoriją). Šis 30 metų keliavęs ir daug gražiausių Europos, Azijos, Šiaurės Afrikos vietų matęs keliautojas neslėpė savo susižavėjimo, Pažaislį pavadino viena gražiausių matytų vietų, netgi palygino su gražiausiomis Romos bazilikomis. „Vargiai esu matęs religinių bendruomenių bažnyčių, kurios būtų statytos iš tokių medžiagų ir taip turtingai dekoruotos, nebent išskyrus jėzuitų bažnyčias Romoje ir kituose miestuose“, – rašė jis.

Vienuolyno taisyklės

Nors kamaldulių vienuoliai laikėsi tylos įžadų, tačiau, kaip pasakojo A. de la Motraye, o vėliau ir Gdanske gimęs, 1799 metais kelionių po pasaulį knygą išleidęs Carlas Feyerabendas, jie po vienuolyną mielai pavedžiodavo svečius. „Jei apsilanko svetimi, kurie nori apžiūrėti vienuolyną, broliui vartininkui leidžiama juos pavedžioti, parodyti visas svarbiausias įžymybes, taip pat savo liežuvį pamankštinti. Jam priskiriama dar pora vienuolių, kuriems irgi suteikiamas leidimas kalbėti. Likusieji tylėdami vaikšto, skaičiuoja rožinio rutuliukus ir nesidairydami užsitraukia savo gobtuvus“, – rašė C. Feyerabendas. Jam įspūdį padarė prie namelių celių išpuoselėti darželiai, sodeliai.

Pasak autoriaus, gana uždaras vienuolynas atgydavo du kartus per metus, kai čia vykdavo atlaidai. „Ir tada šis tuščias kraštas ima knibždėti nuo įvairaus plauko žmonių, kurie čia susirenka iš visos Lenkijos ir Lietuvos. Seniau nieko nestebindavo, jei čia susirinkdavo 30 tūkst. žmonių, siekiančių išpirkti savo nuodėmes, ar, jei būdavo proga, gauti atleidimą. Tik šiuos du kartus ir niekada daugiau bažnyčioje leidžiama apsilankyti moterims“, – rašė C. Feyerbendas.

Julianas Ursynas Niemcewiczius, Pažaislyje apsilankęs 1819 metais, pasakojo jau kitaip. Paklausęs, kas vaizduojama vienoje freskoje, nustebo, kad vienuolis, čia gyvenantis jau 27 metus, atsakė nežinantis. „Klausiau apie biblioteką, bet man atsakė, kad nuo prancūzų karo, kai buvo perkelta, iki šiol netvarkingai sukrauta guli pastogėje“.

Retas žanras

Pasak dr. M. Paknio, sumanius publikuoti Pažaislyje apsilankiusių ir jį aprašiusių autorių įspūdžius, sunkiausia buvo rasti ir atrinkti šaltinius: kur, kas, ką rašė apie sakralinio meno kompleksą, – jokiame kataloge to nėra, teko perversti daug leidinių. Tad knyga „Pažaislio legendos ir tikrovė: vienuolyno XVIII–XIX a. aprašymai“ – tarsi to laikotarpio vienuolyno atsiliepimų knyga, parodanti, kas ir kaip keitėsi šiame ansamblyje, kokie pasakojimai „prikibo“, buvo kartojami.

Pastebėtina, kad leidinys ne grynai mokslinis, o reto įdomaus žanro – šaltinių publikacija. Dr. M. Paknys akcentavo, kad šioje knygoje pateikė atsiliepimus tik iš publikuotų šaltinių, dar yra daug rankraštinių, kurių šįkart nelietė, kad labai neišsiplėstų – galbūt jie taps penu kitai knygai.

© 2015 „XXI amžius“