|
Nusikaltimai tautai ir jos valstybei
(Užsakovai, vykdytojai, ginklanešiai)
Algimantas Zolubas
Didžiausius nusikaltimus Lietuvai padarė Blogio imperija, pavadinta SSRS. Tačiau nusikaltimuose, pradedant Justu Paleckiu ir Antanu Sniečkumi, aktyviai dalyvavo kiti išdavikai, Lietuvos piliečiai.
Nusikaltimų užsakovai
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis jo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis. Represijų organizatoriai tarsi pamirštami, nes jie, gerai užsimaskavę, betarpiškai represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo. Iš tikrųjų represijų, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje jos padalinys Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldus KGB, nes iš LKP gaudavo užduotis, KGB komunistų partijai už nuveiktus juodus darbus atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų ginklanešius kolaborantus.
Nusikaltimų vykdytojai
Paskelbus nepriklausomybę, etatiniai KGB darbuotojai iš darbo buvo atleisti kaip kariškiai, suteikiant jiems socialinę globą, jų veiklos įslaptinimą. Jie, tapę Lietuvos piliečiais, buvusiais kareivėliais, tikėtina, gauna pensijas ne tik iš Lietuvos valstybės, darbingieji įsitaisė įvairiose verslo priedangos organizacijose, palankiausiomis sąlygomis išvengė atsakomybės. Ką jie veikia prisidengę verslu, nesunku numanyti, nes, kartą davę priesaiką, kagėbistai iki grabo lieka kagėbistais. Netenka abejoti, kad jų paslaugomis sėkmingai naudojasi Rusijos saugumo struktūros, todėl jų veikla turėtų būti itin stebima, jų neturi aplenkti viešinimas, o tardę, kankinę Lietuvos patriotus turėtų būti teisiami.
Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą patvirtindamas, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad asmenys, okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš teismą.
Teisiškai vertinant kolaborantai be jokios senaties terminų privalomai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už padarytus nusikaltimus. Ypač griežtai turi būti baudžiami tie asmenys, kurie tiesiogiai įvykdė valstybės perversmą, tiesiogiai ar pasirašydami dokumentus, ar ideologiškai per žiniasklaidą, švietimo, kultūros įstaigas ragino, spaudė remti okupacinį režimą, inspiravo savo veiksmais priverstinę kolektyvizaciją, trėmimus ar kitokius laisvių suvaržymus.
Kiti etatiniai ar rezerviniai kagėbistai sėkmingai įsitrynė į aukštus nepriklausomos valstybės postus. Vidaus reikalų ministru tapo buvęs sovietinės milicijos generolas, Lietuvos KGB pulkininkas, organizavęs paskutinio Aukštaitijos partizano sunaikinimą, M. Misiukonis (prezidento V. Adamkaus dekretu apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino komandoro Kryžiumi), KGB rezervistą Arvydą Pocių prezidentas skyrė VSD generaliniu direktoriumi, kuris tik po visuomenės reikalavimų, priešinantis jo atleidimui pirmtakui M. Laurinkui, Seimui, ir pačiam prezidentui, galiausiai buvo atleistas.
Kai Lietuvoje LKP atsiskyrė nuo SSKP, kartu su šiuo aktu buvo įbrukta ir palaikoma nuomonė, kad partija ne tik nutraukė saitus su praeitimi, bet tarsi atliko atgailą, kalčių išpirkimą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, LKP sekretoriai nebuvo persekiojami, ėjo į aukštus valstybės valdymo postus. O štai represinių struktūrų parankiniai kolaborantai tapo esminiais kaltininkais. Buvęs pirmasis LKP sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas buvo prasitaręs, kad represinių struktūrų veiklos archyvus reikėtų sudeginti. Kol visuomenė nenutvėrė, su VRM (MVD) archyvais taip ir buvo pradėta elgtis.
Ginklanešiai kolaborantai
Lietuvoje veikęs SSRS KGB padalinys aktyviai kontroliavo ir sekė visuomenę. Šiam darbui buvo pasitelkiamas platus agentūros tinklas, kurį sudarė agentai, patikėtiniai, konspiracinių butų laikytojai, rezidentai.
Neetatiniai KGB darbuotojai, kolaborantai ir bildukai, jų veiklą atspindintys dokumentai buvo atiduoti Liustracijos komisijos žinion. Iš tikrųjų represijų aukoms buvo numestas apgraužtas kaulas (dalis kolaborantų bylų sunaikinta ar išgabenta į Rusiją). Nusikaltimų užsakovai, tarę: Jūs dėl to kaulo aiškinkitės, peškitės, draskykitės, o mes saugiai tarpsime tokių peštynių šešėlyje. Tiems, kas bendradarbiavo su KGB, tačiau Liustracijos komisijai prisipažino, gavo išrišimą jų bendradarbiavimas buvo įslaptintas. O kas daroma su KGB šeimininkais, represijų užsakovais, kur jų veiklą atspindintys archyvai? Kodėl nesiaiškinama ir neviešinama jų veikla, kodėl jiems neribojama galimybė užimti aukštas pareigas nepriklausomoje valstybėje?!
Priklausomybė nuo sovietinio paveldo
Dabar valstybė neva nepriklausoma nuo užsienio, o vidinė, žalinga priklausomybė nuo sovietinio paveldo išliko beveik nepakitusi, įskaitant valstybines įstaigas, valstybės saugumą (VSD), teismus, prokuratūrą.
Kad Justitia est fundamentum regnorim (Teisė (teisingumas) yra valstybių pagrindas), jau mūsų eros pradžioje tvirtino laisvieji Romos imperijos piliečiai. Sovietinė teisė atgavus nepriklausomybę nepasikeitė, todėl atkurta valstybė statoma ir tvirtinama, deja, ant lengvai paplaunamų pamatų. Lietuvoje minimais pamatais visuomenės pasitikėjimas nebesiekia 20 proc.
Į teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūras jau yra atėję sovietinių veikėjų vaikai ir anūkai, kurie veikia savo profesijos kilmės, SSRS ir jos teisių perėmėjos Rusijos Federacijos sistemoje veikiančio klano naudai. Visuomenei žinomos Š. Paberaliaus, Gatajevų šeimos bylos, dėl kurių kaltinamieji turėjo ieškoti politinio prieglobsčio užsienyje. Antai žinoma, kad Lietuvos VSD bendradarbiavo rezonansinėje E. Kusaitės byloje su pasaulyje pripažinta nusikalstama Federaline Rusijos Federacijos saugumo tarnyba, o prokuratūra nesiėmė priemonių tokią veiklą nutraukti. Kaltiesiems turėtų būti keliama baudžiamoji byla, tačiau akivaizdžiai sufabrikuota baudžiamoji byla buvo tęsiama E. Kusaitei, o ne bylos užsakovams. Baudžiamos bylos iškeltos taikiu budėjimu smurtui pasipriešinantiems žmonėms Garliavoje ir net vaikams, viešai rašiusiems žodį TIE-SOS!
Atviras bendradarbiavimas valstybiniu lygmeniu su Rusija tęsiasi, nors pastaroji reikalavimus išduoti Lietuvai nusikaltusius asmenis ignoruoja. Štai 2013 metų sausį Lietuvos Vidaus reikalų ministerija pasirašė sutarties projektą dėl bendradarbiavimo su Rusija kovoje su nusikalstamumu, pagal kurį Lietuva teiks partneriui asmens duomenis bei įslaptintą informaciją, ir numatytas Lietuvos Generalinės prokuratūros bendradarbiavimas. Tokių akibrokštų kitaip kaip pasityčiojimu iš valstybės ir jos nepriklausomybės vertinti nebegalima.
Antipartizaninė propaganda
Per pastaruosius Seimo rinkimus daugumą balsų laimėjo kairiosios partijos, jos sudarė kairiąją koaliciją ir atitinkamą vyriausybę, todėl visose srityse stebimas akivaizdus buvusios sovietinės nomenklatūros atsigavimas, nuostatos prie ruso buvo geriau nemaskuotas propagavimas, Lietuvos Sąjūdžio idėjų ignoravimas, aktyvių Sąjūdžio veikėjų šalinimas iš užimamų pareigų, partizaninio karo reikšmės niekinimas, partizanų šmeižimas arba pastangos per teismus juos pripažinti kriminaliniais nusikaltėliais. Nors neformaliai, tačiau akivaizdžiai į frontininko Algirdo Paleckio ir jo bendražygių Giedriaus Grabausko, Edvardo Satkevičiaus ir Juozo Vaikšnoro gretas jungiasi signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, kurie aktyviai per žiniasklaidą varo antipartizaninę propagandą. Istorikas Liudas Truska, sovietinis filologas ir partinis funkcionierius Povilas Masilionis, Teisingumo ministerijos tarnautojas, religijotyrininku prisistatantis Donatas Glodenis, atvykėliai iš JAV Saulius Sužiedėlis, Andrius Kulikauskas kapstosi po partizaninio karo istoriją, ieško ir randa nusikaltimų, kuriuos triūbija į viešumą, reikalauja pasmerkimo, nes jiems rūpi partizaninio karo menkinimas ir niekinimas. Tokiems veikėjams nesvetimi sovietinio paveldo paminklai (Žaliojo tilto skulptūros), jų šutvė nesirūpina paminklo kovojusiems ir žuvusiems už laisvę sostinėje statyba, pasigirsta reikalavimų griauti paminklus partizanams.
Nesitaikstydama su tokia padėtimi, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti gynybinius Lietuvos valstybės pajėgumus, Koordinacinė taryba spalio 29-ąją kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC), Lietuvos Respublikos Seimo Pasipriešinimo režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisiją bei Signatarų klubą su pareiškimu dėl paskutinio Lietuvos partizano, kario savanorio, vyresniojo leitenanto, Vyčio kryžiaus ordininko Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio kovos lauke, garbės gynybos, prieš vedamą partizano šmeižto kampaniją. Gera žinia pasiekė lapkričio 12-ąją: LGGRTC įvertinęs Lietuvos SSR KGB inkriminuotų veikų partizanui A. Kraujeliui tyrimo rezultatus, paskelbė, kad J. Jurgelio ir A. Sakalo siūlymas A. Kraujeliui panaikinti kario savanorio statusą, nerado pagrindo. Tačiau nerimą kelia kita, vilties neteikianti žinia dėl Kraujelio žūties. 2014 m. lapkričio 26 d. Panevėžio teismas M. Misiukonį išteisino, nors jis buvo nusikalstamos KGB akcijos dalyvis.
Apmaudu, kad Lietuvos teisėsauga gina nusikaltėlius išdavikus, nusikaltimų vykdytojus, jų parankinius agentus, informatorius.
Kan. J. Tumas-Vaižgantas rašė: Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! (...) Tai kas, kad Lietuva vyžota ar kad nemaža lietuvių yra padliecai, tačiau jie mano broliai. Tinka žodis padliecai kai kuriems čia paminėtiems su lietuviškais vardais ir pavardėmis asmenims, tačiau jie mūsų. Ir smerkti jų nedera, kaip ne smerkiamas, o gydomas ligonis. Jei teismai jų neteisia, sulauks dangiškojo teismo. Vyžota, lopyta Lietuva prisikėlė, lieka viltis, kad sovietinio paveldo apsėstieji nuo jo išsivaduos. Padėkime jiems pilietinio patriotinio ugdymo pamokėlėmis.
© 2015 XXI amžius
|