|
Signatarų karas prieš partizanus
Povilas Jakučionis
Lietuvos teismai eilinį kartą nuvylė ir įskaudino antisovietinės rezistencijos dalyvius partizanus, laisvės kovotojus ir tremtinius. Išteisintas buvęs etatinis KGB darbuotojas Marijonas Misiukonis, dalyvavęs paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno nužudyme.
Panevėžio Apygardos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. išteisino genocido byloje kaltinamą M. Misiukonį. Byla dėl A. Kraujelio nužudymo buvo vilkinama 16 metų. Per tą laiką mirė 9 iš 10 kaltinamųjų. Tik M. Misiukonis liko gyvas. Prokuroras prašė teismą skirti jam šešis su puse metų kalėjimo ir pripažinti jį kaltu dėl genocido.
Sprendžiant iš teismo atstovės spaudai Jolitos Gudelienės pranešimo, Apygardos teismo teisėjai M. Misiukonį ne teisė, bet jam advokatavo. Prokurorų surinktus argumentuotus kaltinimus jie atmetė ir sprendimą grindė vien kaltinamojo ir jo gynėjų išvedžiojimais, esą M. Misiukonis nežinojęs, kad siekiama sunaikinti partizaną A. Kraujelį, kad būtent toks buvo KGB teroro tikslas. Nė vienas kėgėbistas negalėjo to nežinoti. Teigiama, esą A. Kraujelis buvo ieškomas kaip kriminalinis nusikaltėlis. Visi žinome, kad okupantai partizanus vadino teroristais ir kriminaliniais nusikaltėliais (beje, tokius sekdavo ir areštuodavo milicijos pareigūnai, ne KGB).
Apygardos teismo teisėjai nepaisė Konstitucinio Teismo išaiškinimo dėl genocido sąvokos apibrėžimo, kurio patys buvo paprašę, nepaisė, kad ir vieno pasipriešinimo dalyvio nužudymas gali būti traktuojamas kaip genocidas. Tačiau teisėjai turbūt atsižvelgė į tai, kad 2000 metais prezidentas V. Adamkus M. Misiukonį apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) 2014 m. gruodžio 13 d. rezoliucijoje Dėl M. Misiukonio išteisinimo pareikalavo, kad prokurorai apskųstų šį Panevėžio Apygardos teismo nuosprendį Lietuvos Apeliacinam teismui, o jei prireiks, ir Aukščiausiajam Teismui, kol bus pasiektas istorinis teisingumas, ir atimti iš M. Misiukonio aukštą valstybės apdovanojimą, (LDK Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną), kadangi jis slėpė savo nusikaltimą žmoniškumui ir valstybei ir jo iki šiol nepripažįsta.
Prokuroras ir A. Kraujelio sesuo Panevėžio Apygardos teismo sprendimą M. Misiukonio byloje apskundė Lietuvos Apeliaciniam teismui. Visuomenė laukia šio teismo sprendimo.
Dar vykstant teismo procesui, Kovo 11-osios Akto signatarai prof. Aloyzas Sakalas ir buvęs Nepriklausomos Lietuvos Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis pareikalavo atimti kario savanorio statusą ir Vyčio kryžiaus ordiną iš A. Kraujelio. Jis žuvo, kai KGB apsupo namą, kuriame slėpėsi. Tą namą buvo apsupę 10 ginkluotų Utenos kagėbistų, o vienas iš jų buvo M. Misiukonis. Abu signatarai teismo proceso metu dėjo pastangas, kad kaltinamasis būtų išteisintas.
Toks signatarų elgesys padrąsino kitus stribų palikuonis reikalauti iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), kad šis panaikintų kario savanorio statusą ir kai kuriems kitiems partizanams. Manytina, jog tokiu būdu buvo norima sukelti abejonių dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) veiklos teisėtumo ir perrašyti partizaninio karo istoriją. Būtent to paties siekia ir dabartinė Putino Rusija. Tai galima laikyti Rusijos informacinio karo prieš Lietuvą dalimi. Kyla teisėtas klausimas, su kuo ir prieš ką veikia šie du signatarai?
A. Sakalas ir J. Jurgelis nepagrįstai kaltina partizaną A. Kraujelį žudžius nekaltus civilius žmones, remdamiesi KGB archyvų įrašais. LGGRTC istorikai net du kartus nuodugniai tyrė signatarų kaltinimus ir abu kartus padarė išvadas, jog kaltinimai partizanui A. Kraujeliui yra nepagrįsti. Visi buvę politiniai kaliniai gerai žino, kad KGB klastodavo faktus ir bylose rašydavo netiesą, bet tai, ko jiems reikėdavo, kad apkaltintų nekaltą. Liudininkai, grasinant kalėjimu ar tremtimi, buvo verčiami kalbėti tai, ko reikėjo tardytojui. Ne visiems užteko drąsos kalbėti tiesą. Tai turėtų žinoti signataras A. Sakalas, pats buvęs politinis kalinys.
Partizanai baudė okupantų kolaborantus, šnipus ir išdavikus, turėjo savo teismus, viešai nešiojo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformą ir ginklus. Jie buvo Lietuvos kariuomenė okupuotoje Lietuvoje ir tik jų sprendimai ir veiksmai buvo teisėti.
Sovietinio okupanto kolaboranto vaikaitis, dirbantis Lietuvos teisingumo ministerijoje, Donatas Glodenis sako, kaip rašo Bernardinai.lt 2014 12 22, kad Lietuvos partizanai baudė ne mažiau žiauriai nei raudonieji partizanai. Mat jo senelį, buvusį apylinkės sekretorių, jie sušaudė turbūt ne dėl to, kad buvo sekretoriumi, bet todėl, kad gal skundė partizanus stribams ar sudarydavo sąrašus žmonių trėmimui. D. Glodenis bando lyginti nepalyginamus dalykus. Partizanai kalėjimų neturėjo, tad ir jų bausmės buvo griežtos. Ponui Donatui reikėtų priminti, kad raudonieji banditai degino ir šaudė ištisus kaimus (kaip, deja, ir generolo Vietrovo NKVD baudėjų divizijos), be tardymų ir teismų sušaudė tūkstančius beginklių nuo sovietinės mobilizacijos besislapstančių jaunų vyrų ir nepaisė jokių Tarptautinės teisės taisyklių, nors ir kalėjimus, ir Sibirą trėmimams turėjo. Ir vieni, ir kiti tokiu būdu vykdė terorą vien siekdami įbauginti žmones.
Tokiais signatarų ir valstybės tarnautojų poelgiais netrunka pasinaudoti įvairūs Putino finansuojami sambūriai ir Rusijos užsienio reikalų ministerija ir skleidžia įvairiausias klastotes, neva Lietuvoje klesti neonacizmas ir garbinami nacių kolaborantai ir civilų žmonių žudikai.
Gal verta kelti klausimą dėl kai kurių signatarų statuso ir rentų panaikinimo už dalyvavimą Rusijos informaciniame kare prieš Lietuvą, o ne dėl už laisvę ir nepriklausomybę kovojusių ir žuvusių partizanų statuso panaikinimo. Ir valstybės tarnyboje neturėtų būti žmonių, dalyvaujančių Rusijos informaciniame kare, nes Lietuvos įstatymai tai laiko grėsme valstybės saugumui ir numato baudžiamąjį persekiojimą.
© 2015 XXI amžius
|