Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kunigai ir vienuoliai išauga mūsų visuomenėje

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ Ričardo Šaknio nuotrauka

„Vienuolių uždavinys – ne aprėpti kuo daugiau darbų, bet gyvu tikėjimu liudyti visuomenei, kad apsimoka gyventi Dievo artumoje“, – teigia Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, atsakydamas į „XXI amžiaus“ klausimus, atsiliepdamas į popiežiaus Pranciškaus apaštalinį laišką Pašvęstojo gyvenimo metų proga.

Kiek svarbus yra Jums, ne tik kaip Jėzaus Draugijos nariui, bet ir kaip vienuoliui, užimančiam aukščiausias hierarchines pareigas Lietuvos Katalikų Bažnyčioje, popiežiaus Pranciškaus (beje, taip pat jėzuito) apaštalinio laiško Pašvęstojo gyvenimo metų proga išreikštas palinkėjimas, kad „Pašvęstojo gyvenimo metai turi rūpėti ne tik pašvęstiesiems asmenims, bet ir visai Bažnyčiai, įskaitant pasauliečius, kurie šių metų minėjimą turi išgyventi kaip malonę“?

Dievui pašvęstojo gyvenimo nariai – vyrai ir moterys – nėra tarsi išrinktųjų kasta Bažnyčioje, bet jie yra tokie patys nariai, nelaisvi nuo gundymų ir nuodėmių. Jie Bažnyčiai yra svarbūs tuo, kad rimtai su Dievo pagalba bando eiti Evangelijos keliu. Tokiu būdu jie liudija, kad Kristaus Evangelija nėra tarsi gražus, bet neįgyvendinamas projektas, bet kad iš tikrųjų galima gyventi Evangelija ir būti labai laimingam.

Kokie svarbiausi Pašvęstojo gyvenimo metų minėjimo akcentai Lietuvos ganytojų ir Jūsų, kaip Kauno arkivyskupo metropolito, planuose?

Pašvęstojo gyvenimo metų programą ruošę Pašvęstojo gyvenimo nariai Kaune numatė kelis didelius renginius. Pirmasis –sausio 17 dieną vykęs simpoziumas, kitas renginys planuojamas antroje metų pusėje Santakoje. Be to, pašvęstąjį gyvenimą Dievo tautai pristatysime per didžiuosius atlaidus Kauno arkivyskupijoje – per Šilines.

Kiek Pašvęstojo gyvenimo metų minėjimas bus susietas su Lietuvos Bažnyčioje pasibaigusiais Šeimos metais? Juk kaip rašo Šventasis Tėvas, „šeima ir pašvęstasis gyvenimas yra visus praturtinantys ir visiems malonę nešantys pašaukimai, kurie gali vienas kitam padėti“.

Per Šeimos metus keltų klausimų negalėsime užmiršti ir todėl, kad šiemet rudenį vyks Vyskupų sinodo, nagrinėjančio šeimos klausimus, baigiamoji sesija. Tarp vienuoliškos šeimos ir natūralios šeimos, kurią sudaro tėvai ir vaikai, yra giluminis panašumas. Vienuoliškoji šeima skiriasi tik dydžiu. Ir vienoje, ir kitoje šeimoje reikalingas susiklausymas, pasiaukojanti meilė ir Dievo valios paisymas. Jei šių dalykų paisoma, žmogus bus laimingas ir savo prigimtinėje šeimoje, o kas pasirenka pašvęstąjį gyvenimą – vienuoliškoje šeimoje.

Kiek Jūsų, kaip ganytojo ir vienuolio, nuomone, mūsų šalyje yra efektyvus šis pašvęstojo gyvenimo bendruomenių bendradarbiavimas su vyskupijų ir parapijų struktūromis? Ar nejaučiama kokia nors vienuolijų izoliacija bei marginalizacija ir ką reikėtų daryti, kad tokių pavojų būtų išvengta?

Jeigu vienuolynas ieško žmonių ir trokšta būti jiems reikalingas, jis niekuomet nejaus jokios izoliacijos. Sugebantys su meile tarnauti, visur yra laukiami. Nežinau, koks turėtų būti parapijos klebonas, jei bijotų ir vengtų vienuolių pagalbos. Tačiau nėra namų be dūmų: kartais kunigai nepilnai įvertina vienuolių tarnystę, kartais vienuoliai nesugeba atsiliepti į parapijų poreikius. Bet tai yra retos išimtys.

Vienuolių kunigų ir katalikų pasauliečių organizacijų bendradarbiavimas ypač svarbus tam, ką popiežius Pranciškus vadina „išėjimu į egzistencijos pakraščius“, medžiagiškai ir dvasiškai apleistųjų globai, naujajai evangelizacijai. Ar Pašvęstojo gyvenimo metais Lietuvoje bus skiriamas dėmesys šioms sritims?

Net ir dabar Dievui pašvęstojo gyvenimo nariai daug kur darbuojasi, teikdami pagalbą esantiems kokiame nors varge. Kas gi buvo pirmieji iniciatoriai, kuriant Lietuvos „Caritas“? Tai – moterys, tarp kurių svarbiausios buvo Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vyresnioji ses. Albina Pajarskaitė ir Eucharistinio Jėzaus kongregacijos sesuo Gema Stanelytė. Naujosios Evangelizacijos baruose sėkmingai darbuojasi broliai pranciškonai, jėzuitai, kapucinai, dominikonai, Tiberiados bendruomenė, seserys salezietės, benediktinės ir kitų kongregacijų seserys.

Sekuliarizacijos iššūkių, demografinės krizės pasekmė yra dvasinių pašaukimų mažėjimas, atsiliepęs ir Vakarų pasaulyje veikiančioms vienuolijoms. Kokia šiuo atžvilgiu padėtis Lietuvoje, ar pakankamai skiriama dėmesio patrauklaus dvasinių pašaukimų liudijimo reikšmei? Juk, kaip pastebi Šventasis Tėvas, „pašvęstasis gyvenimas auga ne tiek organizuojant gražias pašaukimų kampanijas, bet tada, kai patraukiame sutinkamus jaunuolius, kai jie mato, kad esame laimingi vyrai ir moterys“.

Receptus rašyti yra lengviausia, bet sekuliarioje visuomenėje sužavėti jaunus žmones vienuolišku pašaukimu nėra lengva. Argi nematome, kokios „vertybės“ yra garbinamos televizijoje, internete ir visoje dabartinėje kultūroje: pinigai, seksas, garbė, dar valdžios geismas. Kaip visa tai toli yra nuo evangelinio kelio... Geras laimingų vienuolių pavyzdys yra būtinas, bet jo vieno per maža. Reikia, kad šeimose vaikai kuo anksčiau išmoktų skirti grūdus nuo pelų – dorybes nuo nuodėmių. Tuomet galima tikėtis, kad pats Dievas prakalbės, o jo balsas ras atgarsį jaunų žmonių širdyse.

Jūs, kaip didžiulę patirtį sukaupęs ganytojas, turbūt pripažinsite popiežiaus Pranciškaus teiginį, kad dvasinio luomo, beje, ir vienuolijų bendruomenių gyvenime yra svarbu pripažinti jaunųjų entuziazmą ir iniciatyvas, skirtingų kartų brolišką dialogą tinkamai atsiliepiant į liudijimo bei skelbimo reikalavimus. Kokia šiuo atžvilgiu padėtis Lietuvoje, ar nesijaučia skirtingų kartų susvetimėjimo, nepakankamo jaunimo pripažinimo, pagarbos vyresniųjų išminčiai stokos? Kaip šią bendrystę galima suderinti su vienuolišku klusnumo įžadu? Ar jis nesuvaržo jaunatviškos saviraiškos ir entuziazmo?

Į šį klausimą galėtų geriau atsakyti konkrečios vienuoliškos vyrų ir moterų bendruomenės. Nepaisydamas priklausomybės Jėzaus Draugijai, gyvenu ne bendruomenėje, todėl mano pastebėjimai yra daugiau ne iš patirties, bet iš nuogirdų. Visais laikais taip buvo ir taip bus ateityje, kad jaunimas turės daugiau energijos, iniciatyvų, o vyresnioji karta – daugiau patirties. Kiekvienos vienuoliškos šeimos vyresniųjų uždavinys yra būti gerais jaunų ir pagyvenusių vienuolių vienytojais, kad būtų pasinaudojama jaunų vienuolių energija, o vyresniųjų patirtimi. Apie kokius nors rimtesnius kartų nesutarimus Lietuvos vienuolynuose neteko girdėti. Paprastai vienuoliai sugeba save kontroliuoti; be to, visą gyvenimą būdami bendruomenėje, mokosi ne žodžiais, bet elgesiu mylėti šalia gyvenančius bendruomenės narius.

Šventasis Tėvas linki, kad vienuolijos dėkingai įvertintų savo praeitį, ankstyvąją ir vėlesnę istoriją. Lietuvoje turbūt svarbu prisiminti sovietinio komunizmo praeitį, kai pašvęstojo gyvenimo bendruomenės tiesiog herojiškomis pastangomis pogrindyje stengėsi išsaugoti vienuoliškąją egzistenciją ir veiksmingai prisidėjo prie bažnytinio gyvenimo stiprinimo tikėjimo persekiojimo ir valstybinio ateizmo sąlygomis. Kiek svarbu prisiminti šią unikalią patirtį Pašvęstojo gyvenimo metais?

Tikiuosi, kad šiais metais visos vienuolijos pasidalys savo patirtimi, ką joms reiškė gyvuoti priespaudos metais ir kokiose srityse vaisingiausiai darbavosi. Visose vienuolijose yra pakankamai gyvų ir gerai netolimą praeitį menančių narių. Be to, katalikiškoje žiniasklaidoje per Nepriklausomybės laikotarpį daug kartų buvo kalbama ir rašoma šia tema. Gal reikėtų tik solidesnio apibendrinimo. Teologijos fakultete kažkas šia tema galėtų parašyti rimtą disertaciją.

Jūs į Jėzaus Draugiją įstojęs sovietinio komunizmo laikotarpiu, kai katalikiškos vienuolijos buvo uždraustos, galbūt galite prisiminti šio ryžtingo žingsnio motyvus ir kiek vienuolystė prisidėjo prie kovos už tikėjimo laisvę, padėjo iškęsti kalinimo išbandymus?

Vienuoliškojo gyvenimo stilius mane žavėjo dar besimokant Kunigų seminarijoje. Dievo Apvaizda lėmė, kad teko sutikti labai gerų kunigų vienuolių – saleziečių ir jėzuitų. Pirmaisiais kunigiškos tarnystės metais irgi turėjau progos matyti, kaip uoliai dirba kunigai vienuoliai, išorėje niekuo nesiskirdami nuo visų kitų kunigų. Sunkiomis sąlygomis labai norėjosi kažkokios rimtos dvasinės atramos. Tokiu būdu ir atsidūriau Jėzaus Draugijoje. Ne todėl tapau jėzuitu, tarsi ši vienuolija būtų geresnė už kitas, bet tuo metu daugiausiai sutikau bendraminčių kunigų būtent iš Draugijos. Be jokios abejonės, sąlytis su Jėzaus Draugija daug kur nulėmė mano pasirinktus prioritetus ir tikinčiųjų teisių gynimą.

Popiežius Pranciškus pripažįsta, kad per pastaruosius 50 metų po Vatikano II Susirinkimo pašvęstasis gyvenimas nuėjo vaisingą atsinaujinimo kelią. Tačiau nors jis buvo kupinas šviesos, bet nestokojo ir šešėlių, kadangi nemažai vienuolijų Vakarų pasaulyje dėl sumažėjusio pašaukimų kiekio, narių senėjimo, pasidavimo naujosioms supasaulėjimo įtakoms labai susilpnėjo, atsidūrė bažnytinės veiklos paribyje, prarado savąjį tapatumą bei socialinį reikšmingumą. Kiek šios neigiamos tendencijos ryškios Lietuvos vienuolijose ir trukdo joms atsikurti?

Sovietiniais metais mes turėjome minimumą informacijos apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą Vatikano II Susirinkimo dvasioje. Be abejo, turėjome lietuviškai išverstą ir išleistą Vatikano II Susirinkimo dekretą „Perfectae caritatis“, kuriame kalbama apie vienuoliškojo gyvenimo atnaujinimą, bet, man atrodo, kad šis dekretas, stokojant ryšio su Katalikų Bažnyčios centru Romoje, negalėjo iš esmės ką nors pakeisti. Tačiau nėra blogio, kuris, Dievui padedant, neišeitų į gera. Nelaisvės metai skatino didesnę ištikimybę, kurią žymiai sunkiau išlaikyti laisvoje visuomenėje. Tai mes šiandien ir matome.

Reikėtų stebuklo, jei gyvenant sekuliarioje visuomenėje ir patiriant didžiulę neigiamą visuomenės komunikacijos priemonių įtaką, augtų dvasinių pašaukimų skaičius. Jeigu nematome didelio pašaukimų skaičiaus, tai negalima skųstis, kad jų visiškai nebėra. Kai kurios vienuolijos gyvuoja visai gerai ir džiaugiasi naujais pašaukimais, tačiau kai kurioms nauji pašaukimai yra tik svajonė.

Po tikėjimo laisvės atgavimo jau praėjo beveik 25 metai, taigi šis laikotarpis ilgesnis nei pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metai (1918–1940). Ar, žinoma, vengiant bergždžios nostalgijos, galima palyginti Lietuvos vienuolijų skaitlingumą bei veiklos reikšmingumą tuo ir dabartiniu laikotarpiu? Ar galima tikėtis tolesnio pašvęstojo gyvenimo mūsų katalikiškoje tautoje stiprėjimo? Koks turi būti krikščioniškojo optimizmo pagrindas?

Negalima lyginti nepalyginamų dalykų, tai yra prieškarinę ir dabartinę Lietuvą. Turėjome gausias šeimas, kurių dauguma gyveno sveikoje aplinkoje. Bręstantis jaunimas nebuvo tiek blogio atakuojamas kaip dabar, todėl ir pašaukimų tiek į kunigystę, tiek į pašvęstąjį gyvenimą buvo daug. Nesiryžtu prognozuoti ateities. Esu įsitikinęs, kad Dievas laimina visas mūsų pastangas, todėl ir ateityje turėsime vyrų bei moterų vienuolynus, o kiek jie bus gausūs, kokia bus pasišventusiųjų kokybė, priklausys, kokie bus ateities Lietuvos tikintieji žmonės. Kunigai ir vienuoliai neatskrenda iš Marso, bet išauga mūsų visuomenėje.

Lietuvos vienuolijos praeityje buvo aktyviai įsijungusios į Bažnyčios socialinę, švietėjišką ir karitatyvinę veiklą, kūrė prieglaudas vargšams, ligonines, mokyklas ir netgi universitetus. Kokia galimybė, kad pašvęstojo gyvenimo bendruomenės bent iš dalies atnaujintų panašaus pobūdžio veiklą mūsų valstybėje, kurioje tai ypač aktualu dabartinės sekuliarizacijos iššūkių akivaizdoje?

Reikia tik geriau apsidairyti aplink save ir pamatysime daug vienuolių dirbant švietėjišką darbą. Jėzuitai turi dvi gimnazijas, marijonai – vieną gimnaziją Marijampolėje. Daug seserų vienuolių dirba mokyklose tikybos mokytojomis, parapijose – katechetėmis. Pakankamai daug vienuolių darbuojasi karitatyvinėje veikloje. Tačiau dabarties vienuolių skaičiai ne tie, kokie buvo prieškario Lietuvoje, todėl sunku tikėtis, kad staiga viskas pradės augti ir vienuoliai užpildys visas spragas. Vienuolių uždavinys – ne aprėpti kuo daugiau darbų, bet gyvu tikėjimu liudyti visuomenei, kad apsimoka gyventi Dievo artumoje.

Pastaruoju metu Lietuvos Vyskupų Konferencijoje vis kalbama apie išaugusį išeivijos sielovados aktualumą. Ar šiuo atžvilgiu jaučiama pakankamai svari emigracijoje veikiančių lietuviškų vienuolijų bendruomenių (jėzuitų, pranciškonų ir kitų) pagalba, kokie jų ryšiai su pašvęstuoju gyvenimu tėvynėje, kokia jų pašaukimų situacija?

Emigracija yra labai didelė ir mes neturime tiek kunigų ir vienuolių, kad jie patarnautų visur, kur to reikia. Šiuo metu emigrantų sielovadoje daugiau dirba pasauliečių kunigų. JAV ir Kanadoje turime gražiai besidarbuojančių jėzuitų ir pranciškonų.

Norėtųsi išgirsti Jūsų palinkėjimus bei viltis Pašvęstojo gyvenimo metų minėjimui Lietuvos Katalikų Bažnyčioje.

Tiek vyrų, tiek moterų vienuolynams norėčiau linkėti Jėzaus žodžiais: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mr 6, 50). Bailesnius dabartis gali šiek tiek gąsdinti, nes, kai dauguma vaikosi tik pinigų ir patogaus gyvenimo, vienuoliškas gyvenimas gali atrodyti nepatrauklus. Jėzus gerai žinojo, kokiais laikais gyvuos Bažnyčia, todėl jau anuomet kalbėjo: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!” (Lk 12, 32).

Nuoširdžiai dėkoju už atsakymus.

Kalbino Mindaugas BUIKA

© 2015 „XXI amžius“