2015 m. sausio 30 d.    
Nr. 4
(2124)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žinojimo apgaulė

Kun. Nerijus PIPIRAS

Kartais susimąstau, ar yra daug žmonių, kurie apie Jėzų nieko nežino. Šiais laikais, dvidešimt pirmame amžiuje, galbūt teoriškai įmanoma nieko nežinoti. Tačiau mes esame vakarų kultūros, kurios čiuptuvai šiandien netgi prieš veiksmą sužino visą jo cheminę sudėtį, žmonės.

Spėčiau, kad šiuolaikiniam žmogui neįmanoma būtų nieko nežinoti apie Jėzų. Net ir pirmokas šį vardą dažnokai bando tarti lyg kokį priežodį. Taigi, žinome. O ar to pakanka? Juk neretai atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus santykis su Jėzumi yra aš – Tau, Tu – man. O jeigu kas nors daugiau, tuomet ko Tau iš manęs reikia? Deja, Tas, apie kurį žinome, lieka tik tam tikru gyvenimo prieskoniu. O tai yra jau šių laikų sugedimo diagnozė, lyg Dievas kaišiotų pagalius į mūsų pažangos ratus.

Mes žinome, ir to pakanka. Tačiau ar taip gali būti? Kartais perdėtas žinojimas mus varžo. Nelieka erdvės paprasčiausiam tikros laisvės polėkiui. Jėzus nuo to gelbsti labai paprastai, netgi meiliai, tačiau įsakmiai: „Nutilk!“. Jėzus, kuris visada yra mums prieš akis, savo žodžio galia  vaduoja iš blogio ir išlaisvina gėriui. Žinoti nepakanka. Jėzus kviečia tiesiog nestovėti vietoje, eiti kartu su Juo. Labai svarbu, kad Jis tiesiog ir mus išjudintų iš stagnacijos, iš vien tiktai žinojimo vergovės. Juk tuo niekuomet nebūsime iš tiesų pasotinti, ypač siekdami Tiesos. Taip, ji pasiekiama,  tačiau tik dviem sparnais. Taip, į Tiesą galima nuskristi, tačiau tik dienos metu. Tik Jėzus geba sutirpdyti visas tamsybes. Ir tiktai per Jį galime pažinti ir skonėtis Tiesa. Tas, kuris visada yra prieš mūsų akis, geba dovanoti Gyvenimą. Nors mažytės, bet gyvos gyvenimo ląstelės be galo reikia mūsų šio amžiaus kasdienybės dirvai, nes kalkėjame, dūstame, negalime kvėpuoti, netgi nesame pajėgūs atpažinti deguonį, o apie jo įtraukimą į plaučius negali būti nė kalbos.

 Niekada nereikia pamiršti, kad praradęs savo tapatybę žmogus jos intuityviai ieško sintetiniuose dalykuose, kurie anaiptol jo neveda prie esmės. Vis didesnis galios ir valdžios troškimas užriša akis prieš kai kurių valstybių vadovų elgesiui su savo kaimynėmis, sąlygoja bjaurų pataikavimą, nepasotinamus troškimus, egoizmą, neteisybę, pseudogarbingumą. Būkime budrūs. Neužkibkime vien tik ant žinojimo kabliuko. Tiesiog eikime toliau. Leiskime, kad tikėjimas ir protas vienas kitą papildytų. Jėzus siūlo šį receptą kaip priešnuodį prieš ir taip jau storas blogio struktūrų ir nuodingo individualizmo sienas, priespaudos mechanizmus. Jis nenori, kad patys taptume viso to aukomis. Todėl nuolat tiesia į mus savo rankas, kreipdamasis vardu ir vaduodamas iš visokio melo paralyžiaus.

 Būkime atviri tai tiesai, kuri slypi tik Jėzuje, ir nemanykime, kad žinojimu viskas baigiasi. Jei informacinės technologijos, žiniasklaida mums bruka saldų ir apgaulingą jauką, tiesiog ryžkimės eiti toliau, vadovaudamiesi ne nežinomo dievo kontūrais, bet Tuo, kuris į mūsų žemę, mūsų kasdienybę, mūsų asmeninį gyvenimą įnešė Tėvo Kūrėjo Veidą. Kas gi kitas tai gali padaryt, jei ne Sūnus?

Tiesiog norisi ne tik priminti, kiek sau ir visiems skaitytojams pasakyti: pilnavertis gyvenimas atsiskleidžia tik Jėzuje Kristuje, mano ir Jūsų Viešpatyje!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija