Pirmasis puslapis
Atmintis
Bibliotekose
Iš laiškų
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Literatūra
Nuomonės
Ora et labora
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Meno kūriniai iš Hamburgo

Benjaminas ŽULYS

Aliutė Mečys. Tėvo namai, 1987 Dailininkų paveldo forumo nuosavybė

Aliutė Mečys. Prancūziškas pavydas, 1982 Dailininkų paveldo forumo nuosavybė

Kaunas. Meno kūrinių parodos Kaune – jau seniai ne naujiena. Čia muziejuose, galerijose buvo eksponuojama ne vienos šalies, epochos, įvairių krypčių menininkų darbai. Ne vieno mūsų menininko darbai buvo ir tebėra eksponuojami užsienio galerijose.

Šįkart Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus M. Žilinsko galerijoje buvo atidaryta ir iki vasario 8 dienos veiks unikali dailės paroda. Tai – Hamburge (Vokietija) gyvenančios lietuvių dailininkės Aliutės Mečys kūrinių paroda, jos gausios kūrybos meno darbų palikimo dalelė. Deja, pati autorė prieš metus išėjo iš gyvenimo...

Projekto vadovas – muziejaus direktorius, menotyrininkas Osvaldas Daugelis, kuratorė – dr. Rasa Žukienė.

Viskas prasidėjo nuo to, kai O. Daugelis, jo kolegos Edmundas Ulozas ir Milda Kairaitienė išvyko į jiems jau gerai žinomos dailininkės miestą Hamburgą. Jie panoro patys artimiau susipažinti su menininkės kūryba ir kaip nors gauti jos darbų parodai Lietuvoje. Sumanymas pavyko – atkaklūs lietuviai pelnė Hamburgo dailininkų paveldo forumo specialistų pasitikėjimą ir į Kauną atvežė 62 dailininkės kūrinius, kurie nūnai ir eksponuojami M. Žilinsko galerijoje.

Parodos atidaryme jos organizatoriai ir svečiai iš Vokietijos papasakojo apie A. Mečys gyvenimą, sudėtingą kūrybos kelią.

Menininkės kūryba – sudėtingo vidinio pasaulio vaizdiniai, perteikti realistiškais ir siurrealistiškais vaizdais. Kai kurie jų – netgi tarsi gąsdinantys, pribloškiantys. Tapyboje ir piešiniuose kartojasi A. Mečys ir jos draugo, garsaus XX amžiaus vidurio kompozitoriaus avangardisto Gyorgo Ligeti veidai. Žymiausias jos darbas – su šiuo kompozitoriumi sukurta opera „Le grand macabre“. Parodoje regime tokius savitus, gal dažnam žiūrovui sunkiai suvokiamus darbus kaip „Senė su trimis galvomis“, „Groteskas“, „Figūra su kauke ir pelėda“, „Veidas“, „Akis“, „Natiurmortas su kaukole“ ir kiti.

Dailininkė gimė ir augo Vokietijoje, vokietės ir lietuvio šeimoje, studijavo Miuncheno dailės akademijoje, vyko į studijų stažuotes Prancūzijoje ir Italijoje, 11 metų dirbo scenografe ir kostiumų dailininke garsiuose teatruose – F. Šilerio teatre Berlyne, Hamburgo operoje, Karališkojoje Stokholmo operoje, „Covent Garden“ operoje Londone, tačiau netikėtai savo sėkmingą scenografės karjerą ji nutraukė, nors buvo laukiama ne viename teatre, turėjo gerų pasiūlymų. Manoma, kad teatre ji buvo priklausoma nuo daugelio aplinkybių: režisieriaus norų, bendravimo su aktoriais, kitais darbuotojais, publikos reakcijos ir kt. O ji norėjo būti laisva ir nepriklausoma. Atsidavusi vien dailei, ji lieka viena su savo mintimis, meninio skonio saviraiška, piešia, tapo taip, kaip jai atrodo teisinga ir tinkamiausia. Šio principo ji laikėsi visą likusį gyvenimą. Ir neapsiriko – jos kūrinius graibstyte graibstė galerijos, meno mėgėjai.

Prof. Raminta Lampsatytė, kuri artimai bendravo su menininke, praėjus vos keliems mėnesiams po kūrėjos mirties, lemtingai apsilankė Hamburge, jos bute. Bičiulė ėmė aktyviai rūpintis menininkės kūrybos, asmeninių daiktų išsaugojimu ir pristatymu Lietuvoje.

Menininkės archyvas – ne vien tapybos darbai, bet ir eskizai, plakatai, laiškai, rinktos iškarpos, buities daiktai. Kai kas iš viso to irgi eksponuojama parodoje. Jos artimo draugo ir testamento vykdytojo dr. Lutzo Panconelli rūpesčiu pagrindinė menininkės kūrybinio palikimo dalis paimta Hamburgo dailininkų paveldo forumo globon.

Dailininkė tapyboje vaizdavo ir save pačią, tokiu būdu išreikšdama savo kančią, atskleisdama kolektyvinės kaltės jausmą, siekdama atgailos dėl savo kaltės ir praeityje įvykusių tragedijų. Tai – vaizdiniai, priverčiantys žiūrovą būti toje dramoje, ją išgyventi drauge su kūrėja.

Kita menininkės palikimo dalis – piešiniai, kurie dažniausiai būna tapybos darbų ruošiniai, eskizai. Jie sužavi ypatingu atidumu detalėms. Todėl tuos piešinius drąsiai galima vadinti savarankiškais kūrybos darbais, kuriuose sukuriamas grynų išgyvenimų vaizdas. Tuose piešiniuose regime kaukėtus žmones, hibridiškas, dvilytes moteris, lėles, griūvančius miestus, smengančius pastatus. Piešiniams kaip ir tapybos darbams būdingas chaotiškas vyksmas. Grafišku idėjos fiksavimu A. Mečys tarsi rašo gyvenimo dienoraštį.

Be to, A. Mečys kūrė kaukes. Jos savitos, kai kuriose pastebimi ir asmeniniai autorės bruožai.

Dailininkė labai domėjosi Lietuva, jos ėjimu į nepriklausomybę, svajojo čia atvykti surengti parodą. Net savo pavardę ji sulietuvino – Mečys. Hamburge ji dar jaunystėje ėmė bendrauti su lietuvių bendruomene. Parodoje yra anketa, užpildyta vizos gavimui į Lietuvą. Tačiau čia atvykti dėl politinių įvykių nepavyko. Ji rašė: „Lietuva – mano kraštas. Susidariau fantaziją iš paveikslų, knygų, žmonių pasakojimų. Tai – mano privati Lietuva. Lietuvių muzika yra mano dalis, vaizdinių pasaulio liaudies muzika, Čiurlionis...“

Sukrečiantys A. Mečys kūrinių vaizdai – stiprybės atspindžiai, išsakytos, išgyventos, patirtos, skaudžios mintys, perduodamos parodos lankytojams.

© 2015 „XXI amžius“