Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sušaudytas ministrų kabinetas

Kai Vėlinių proga lankysime kapus, uždegsime žvakutes ant savo mirusių artimų žmonių kapų, prisiminkime ir jau seniai amžinybėn išėjusius prieškario mūsų valstybės veikėjus. Ne vienas jų ėjo svarbias valstybės tarnautojo pareigas, todėl okupacijų verpetuose skaudžiai kentėjo. Kai kurie jų patyrė neįsivaizduojamas kančias ir žuvo už Tėvynę, kad ji po kelių dešimčių metų taptų vėl nepriklausoma. Net septyniolika ministrų, ėjusių savo pareigas keliose nepriklausomos prieškario Lietuvos vyriausybėse, buvo sušaudyti ar net žiauriausiai nukankinti! Nepamirškime svarbias pareigas ištikimai ėjusių valstybės veikėjų siektų idealų, jų gyvenimo, darbų ir gyvybės aukos.

Gediminas Adomaitis

Per visą Nepriklausomybės laikotarpį dvidešimt vienoje vyriausybėje (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki1940 m. birželio 15 d.) dirbo 97 Ministrų kabineto (MK) nariai. Okupacijos pradžioje 17 kabineto narių jau buvo mirę, šeši gyveno užsienyje. Simonas Rozenbaumas buvo Palestinoje, Julius Bruckus – JAV, Augustinas Voldemaras 1938 metais ištremtas į užsienį (už nepavykusį karinį pučą), nepaprastaisiais ir įgaliotaisiais ministrais dirbo Povilas Žadeikis (JAV), Stasys Lozoraitis (Italijoje), Petras Klimas (Prancūzijoje).

Okupacijos pradžioje, 1940 metų birželį, grįžus iš tremties Augustinui Voldemarui, o 1943 metais grąžinus iš Prancūzijos į Lietuvą Petrą Klimą, okupacijoje atsidūrė 79 MK nariai. Nekeičia situacijos ir tai, kad kai kurie ministrai – Martynas Yčas, Ernestas Galvanauskas, Karolis Žalkauskas, Petras Karvelis, Stasys Raštikis, Kazys Musteikis, Stasys Čiurlionis spėjo pasitraukti į Vakarus 1940 metais (Kazys Musteikis kartu su prezidentu Antanu Smetona 1940 m. birželio 15 d ). Kai kurie iš jų , išskyrus Martyną Yčą ir Karolį Žalkauską, karo metu buvo grįžę į Lietuvą, tačiau vėliau visi jie patyrė išeivio dalią.

Praūžus baisiajam tremčių, kalinimų, fizinio ir dvasinio naikinimo periodui, karo pabaigoje, 1945 m. gegužę, Lietuvoje liko gyvi tik keturi buvę ministrai – Augustinas Janulaitis, Vladas Jurgutis, Petras Šniukšta ir įkalintas Vilniuje Pranas Liatukas. Mažai žinomas ministro Petro Šniukštos pokario gyvenimas. XVI ir XVII kabinetuose jis buvo krašto apsaugos ministras, generolas (1935 11 02). 1940 metų birželį tarybų valdžios suimtas ir iki 1941 06 23 kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime ir IX forte. Prasidėjus karui išėjęs į laisvę apsigyveno savo ūkyje Kretingos apskrityje. 1944 metais bandė pasitraukti į Vokietiją, bet nepavyko. Dirbo kerdžiumi Šilutės apylinkėse. Mirė 1952 11 22 Lietuvoje. Palaidotas Šilutės kapinėse.

Per minimą penkių metų laikotarpį (1940 06 15–1945 05 08) sušaudyta 17 ir mirė 14 ministrų. Mirė: 1940 metais Lietuvoje – Petras Juodakis ir Vincas Čepinskis, 1942 metais – Jonas Vileišis (Lietuvoje), Aleksandras Žilinskas (Archangelsko srityje), Jonas Vasiliūnas ir Benediktas Tomaševičius (Rešiotuose, Krasnojarsko srityje), pirmasis Ministrų tarybos pirmininkas Augustinas Voldemaras (Butyrkų kalėjime, Maskvoje); 1943 metais – Jokūbas Stanišauskas (Sibire), jauniausias iš visų MK narių Julius Indrišiūnas (Kirovo lageryje); 1944 metais – Lietuvoje – Albinas Rimka, Vladas Stašinskas, Juozas Šimkus ir Stasys Čiurlionis; 1945 m. – Juozas Jankevičius (Vorkutoje).

1945 metais, švenčiant pergalės dieną Maskvoje, Mečislovas Reinys buvo įkalintas Vladimiro kalėjime, Stasys Putvinskis – Gorkio kalėjime, o tremtyje kentėjo trylika nepriklausomos Lietuvos ministrų: buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys (mirė 1955 metais Malenkuose, Vladimiro sr.), Jonas Aleksa (mirė 1956 metais Tomsko sr., gyv. Svetlozelionaja), buvęs ministras pirmininkas, Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas (mirė 1953 metais Vladimire), Mykolas Velykis (mirė 1955 metais Kaune), Konstantinas Šakenis (mirė 1959 metais Troškūnuose), Silvestras Leonas (mirė 1959 metais Kaune), Stasys Šilingas (mirė 1962 metais Kelmėje), Juozas Tonkūnas (mirė 1968 metais Vilniuje), buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas, paskutinis miręs Nepriklausomybės Akto signataras Aleksandras Stulginskis (mirė 1969 metais Kaune), buvęs ministras pirmininkas, vienintelis iš ministrų pirmininkų, patekusių į okupacinio laikotarpio verpetus, Leonas Bistras (mirė 1971 metais Kaune), Petras Klimas (mirė 1969 metais Kaune), Juozas Skaisgiris (mirė 1971 metais Kaune), vienintelis ministras, sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Juozas Urbšys (mirė 1991 metais Kaune). Per vadinamąjį pergalės paradą Maskvoje visi jie buvo gulagų tremtiniai.

Nusilenkdami visiems kentėjusiems kalėjimuose ir tremtyse, vis dėlto išskirkime grupę ministrų, kurių likimas buvo ypač tragiškas. Septyniolikai ministrų buvo įvykdyta pati žiauriausia smurtinė mirties bausmė, dažniausiai – sušaudymas.

1. 1940 metų lapkritį NKVD Kauno sunkiųjų darbų kalėjime (KSDK) žiauriausiai nukankintas Antanas Tamošaitis (g.1894 08 19), XXI MK buvo teisingumo ministras. Advokatas, mokslų daktaras. Nuo 1930 metų – Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, docentas (1939). 1940 m. liepos 11 d. suimtas. Tai – pirmasis tragiško likimo sulaukęs ministras.

2. 1941 m. birželio 24 d. NKVD Minsko kalėjime sušaudė Steponą Rusteiką (g.1887 07 05). XV (nuo 1931 04 01) ir XVI MK buvo vidaus reikalų ministras. Baigė Tartu universiteto Teisės fakultetą. Lietuvos kariuomenės savanoris. 1919–1920 metais – Šiaulių komendantas. 1930–1931 metais – Kriminalinės policijos departamento direktorius. 1935–1940 metais – Kauno viceburmistras, pulkininkas leitenantas. 1940 metų rugpjūtį suimtas ir nuteistas mirti.

3. 1941 m. birželio 26 d. NKVD kelyje prie Červenės (Minsko sr.) sušaudė Balį Giedraitį (g.1890 01 14). XV MK buvo krašto apsaugos ministras. 1916 metais Maskvoje baigė karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavo kariuomenės štabe. Buvo II brigados , vėliau II divizijos štabo viršininkas. 1940 metais – Vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius, pulkininkas. Suimtas 1940 m. lapkričio 10 d. Kalintas KSDK.

4. 1941 m. birželio 26 d. NKVD netoli Bygasovo geležinkelio stoties, esančios tarp Daugpilio ir Polocko, sušaudė Kazį Bizauską (g.1892 02 15). VI MK buvo švietimo ministras. XX MK – ministro pirmininko pavaduotojas. 1913 metais studijavo teisę Maskvos universitete, nebaigė prasidėjus karui. Nuo 1918 metų – Lietuvos Tarybos generalinis sekretorius, publicistas. Nuo 1939 m. lapkričio 23 d. – įgaliotasis ministras Vilniuje. Suimtas 1940 m. gruodį, kalintas KSDK.

5. 1941 m. gruodžio 3 d. NKVD Komijoje, prie Uchtos, sušaudė Vytautą Petrulį (g. 1890 02 03). Baigė prekybos institutą Maskvoje. III MK buvo finansų ministerijos valdytojas, VII (nuo 1922 08 21), VIII, IX MK – finansų, prekybos ir pramonės ministras, X MK – finansų ministras, XI MK – ministras pirmininkas. 1941 m. liepos 11 d. suimtas, kalintas KSDK, ištremtas.

6. 1941 m .liepos 30 d. NKVD Maskvos kalėjime sušaudė Julių Čapliką (g.1888 05 20), XVII MK vidaus reikalų ministrą. 1915 metais baigė Vilniaus karo mokyklą. 1918 metais buvo Lietuvos kariuomenės pulko vadas. Buvo Kėdainių, Trakų, Kauno apskričių karo komendantas. 1934 metais – Kauno įgulos viršininkas. 1936–1940 metais – Seimo narys, generolas. Suimtas 1940 m. lapkričio 23 d., kalintas KSDK ir Maskvoje.

7. 1941 m. liepos 30 d. NKVD Maskvos Butyrkų kalėjime sušaudė Kazį Skučą (g. 1894 03 03). XX ir XXI MK buvo vidaus reikalų ministras. 1914 metais Charkovo sr. baigė karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės savanoris. Buvo pulko vadas. Dirbo įvairų darbą karinėse struktūrose. 1928 metais – pėstininkų divizijos vadas, Kauno įgulos viršininkas. 1934–1938 metais – karo atašė Maskvoje.Suimtas 1941 metų liepą, kalintas KSDK, nuteistas mirti. 1940 m. liepos 13 d. išvežtas į Maskvą.

8. 1942 m .rugpjūčio 25 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Kazį Jokantą (g. 1880 10 23 ). XI, XII ir XXI MK buvo švietimo ministras. 1908 metais baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. Dirbo gydytoju. Buvo I, II ir III Seimų narys. Publicistas, vertėjas, lotynų–lietuvių kalbų žodyno, lotynų kalbos vadovėlio (I ir II d.) autorius.

9. 1942 m. rugpjūčio 25 d. NKVD Sverdlovsko sr. sušaudė Petrą Aravičių (g. 1887 06 29). XV MK buvo vidaus reikalų ministras (iki 1931 04 01). 1907 metais Peterburgo universitete studijavo fiziką, matematiką ir teisę. Buvo Alytaus apskrities viršininkas, Žemės banko direktorius. 1941 m. birželio 14 d. suimtas, ištremtas į Uralą.

10. 1942 m. rugpjūčio 25 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Zigmą Starkų (g.1892 10 15).1917 metais baigė Maskvos universiteto gamtos fakultetą. Steigiamojo, I, II, III Seimų narys. X MK (nuo 1924 07 08) – vidaus reikalų ministras. Valstybės kontrolierius, 1936 metais – Lietuvos banko valdybos direktorius, LKDP narys. 1940 m. birželio 14 d. tarybų valdžios suimtas ir ištremtas į Severouralsko lagerį.

11. 1942 m. lapkričio 4 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Voldemarą Vytautą Čarneckį (g.1893 01 09). 1918 metais baigė Peterburgo elektrotechnikos institutą. Steigiamojo Seimo narys. II MK – finansų ministerijos valdytojas, IV, V MK – susisiekimo ministras, X, XI MK – užsienio reikalų ministras. 1941 06 14 suimtas, išvežtas į Sverdlovsko koncentracijos stovyklą Nr. 47.

12. 1942 m. lapkričio 04 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Juozą Papečkį (g. 1890 01 01). XIII MK buvo krašto apsaugos ministras. 1916 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Nepriklausomybės kovų savanoris. 1927–1928 metais buvo advokatas Kaune. 1938–1940 metais – Valstybės tarybos pirmininko pavaduotojas. Publicistas.1941 06 14 suimtas, išvežtas į Severouralsko lagerį Nr. 35.

13. 1942 m. lapkričio 04 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Praną Dovydaitį (gimė 1886 12 02). 1912 metais baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Redagavo laikraštį „Viltis“. 1916–1922 metais Kaune vadovavo katalikiškai „Saulės“ gimnazijai. 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, III MK – ministras pirmininkas. Nuo 1922 metų dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, buvo jo profesorius, religijų istorijos katedros vedėjas, teologijos ir filosofijos fakulteto sekretorius, universiteto senato sekretorius. Buvo ateitininkų vyriausiasis vadas, LKDP narys. 1941 06 14 suimtas, kalintas Sosvos ir Gario stovyklose, 1942 metų vasarą perkeltas į Sverdlovską.

14. 1942 m. gruodžio 10 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Joną Sutkų (g. 1893 04 15). XX MK buvo finansų ministras. 1916 metais baigė karo mokyklą Maskvoje, 1923 metais – Vytauto Didžiojo karininkų kursus Kaune, 1925 metais – Prahos intendantų akademiją, 1926 metais – kariuomenės intendantas, 1929–1937 metais – kariuomenės tiekimo viršininkas, generolas leitenantas. 1941 metų birželį suimtas, išvežtas į Sverdlovsko koncentracijos stovyklą Nr. 47.

15. 1942 m. gruodžio 10 d. NKVD Sverdlovske sušaudė Antaną Endziulaitį (g. 1895 11 17). 1919 metais baigė karo mokyklą, 1924 metais – Lietuvos universiteto Teisės fakultetą. Buvo III Seimo narys. XI, XII MK buvo vidaus reikalų ministras.. Bendradarbiavo spaudoje. 1941 metais suimtas, ištremtas prie Uralo.

16. 1942 metais vokiečių gestapas (tiksli žūties data ir vieta nežinoma) nužudė Jokūbą Vygodskį (g. 1857 06 03). I ir II MK buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Tai – vyriausias amžiumi MK narys. Baigė Peterburgo karo medicinos akademiją. 1908 metais įkūrė žydų gydytojų sąjungą. Vilniaus sionistų organizacijos bei Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas. 1922 metais išrinktas atstovu į Lenkijos Seimą. Bendradarbiavo spaudoje, parašė knygų. 1941 metų rugpjūtį suimtas. Kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje.

17. 1945 m. NKVD (tiksli žūties data nežinoma) Vilniaus Lukiškių kalėjime sušaudė Praną Liatuką (g. 1876 01 29). V MK buvo Krašto apsaugos ministerijos valdytojas. 1905 metais baigė Vilniaus karo mokyklą. Lietuvos kariuomenės savanoris. Pulko, brigados, vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas, generolas leitenantas. 1920 metais išėjo į atsargą. 1924–1926 metais dirbo Šiaulių apskrities viršininku. 1945 01 30 suimtas. Kalintas Kauno ir Vilniaus kalėjimuose. Pagal specialią NKVD pažymą mirė 1945 09 02 nuo skrandžio vėžio ir dėl senatvės sutrikus širdies veiklai. Ši pažyma tikriausiai sufabrikuota.

Per vokiečių okupaciją, gestapo tardymus ir tremtį (be jau paminėto Jokūbo Vygodskio tragiškos mirties) patyrė dar keletas ministrų.

Petrą Klimą vokiečiai suėmė 1942 metais Prancūzijoje ir kalino koncentracijos stovykloje. 1943 metų pabaigoje išsiuntė į Lietuvą. Sovietų valdžia areštavo, kalino Vorkutoje, Čeliabinske ir kituose lageriuose (mirė 1969 metais Kaune).

Vladas Jurgutis už veiklą, kad Lietuvos jaunimas nestotų į hitlerininkų organizuojamus karinius dalinius, 1943 metais suimtas, kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Pasibaigus karui grįžo į Lietuvą. 1945–1946 metaisVilniaus universiteto profesorius. 1946 metų vasarą iš universiteto atleistas (mirė1966 metais Vilniuje).

Jonas Aleksa už tai, kad kartu su Mykolu Krupavičiumi pasirašė memorandumą prieš vykdomą žydų tautos naikinimą, 1942 metais vokiečių suimtas ir ištremtas į Vokietiją. 1944 metais pateko į sovietų valdžios rankas ir ištremtas į Tomsko sritį (mirė1956 metais tremtyje Tomsko sr.).

Antanas Tumėnas už tai, kad buvo vienas iš VLIK‘o vadovų, gestapo suimtas, tačiau dėl silpnos sveikatos paleistas. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją (mirė 1946 metais Austrijoje).

Mykolas Krupavičius už tai , kad kartu su Jonu Aleksa pasirašė memorandumą prieš vykdomą žydų tautos naikinimą, 1942 metais vokiečių suimtas, kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose, 1944 metais, atsidūręs Vokietijoje, tapo VLIK‘o pirmininku, vėliau išvyko į JAV (mirė 1970 metais Čikagoje).

Tai – žiauri statistika.

Pasaulyje tikrai nėra tokio atvejo, kad valstybėje sušaudoma 17 ministrų. Tai – juk visas Ministrų kabinetas! Sunku įsivaizduoti 17 suguldytų vienoje vietoje iškiliausių Lietuvos sūnų – ministrų, kūrusių modernią Lietuvos valstybę.

32 ministrai, aiškiai suprasdami, kas jų laukia Lietuvoje, pasitraukė į užsienį (dauguma baigiantis karui). Jiems teko išeivio dalia. Plati Lietuvos ministrų amžino poilsio geografija. 21 mirė JAV (1950 metais Čikagoje – K. Grinius, 1952 metais Čikagoje – J. Voronko, 1957 metais Vašingtone – P. Žadeikis, 1957 metais Brukline – B. Sližys, 1960 metais Klivlende – I. Musteikis, 1961 metais Vašingtone – K. Žalkauskas, 1962 metais Klivlende – K. Žukas, 1962 metais Los Andžele – M. Biržiška, 1963 metais Ilinojaus valstijoje – J. Variakojis, 1964 metais Niujorke – S. Kairys, 1965 metais Čikagoje – J. Šimoliūnas, 1965 metais Mičigane – B. J. Masiulis, 1970 metais Čikagoje – M. J. Krupavičius, 1975 metais Čikagoje – S. Dirmantas, 1976 metais Čikagoje – R. Skipitis, 1977 metais Čikagoje – K. Musteikis, 1977 metais Los Andžele – J. Černius, 1980 metais Čikagoje – J. Gudauskis, 1981 metais Charles – K. Germanas, 1982 metais Niujorke – J. Audėnas, 1985 metais Los Anžele – S. Raštikis), 4 mirė Vokietijoje (1947 metais Hamburge – J. Krikščiūnas, 1948 metais Reutlingene – J. Paknys, 1971 metais Miunchene – K. Oleka, 1976 metais Baden Badene – P. Karvelis), 2 mirė Brazilijoje ( 1941 metais Rio de Ženeire – M. Yčas, 1981 metais San Paule – E. Draugelis), po vieną mirė Austrijoje (1946 metais Bachmanige – A. Tumėnas), Argentinoje (1960 metais Buenos Airėse – T. Daukantas), Australijoje (1960 metais Adelaidėje – V. Požėla), Prancūzijoje (1967 m. Eks le Bene – E. Galvanauskas), Italijoje (1983 metais Romoje – S. Lozoraitis).

Ir visa tai – ne košmariškas sapnas, o realybė. 1940 metų birželį prasidėjęs Lietuvos elito genocidas tęsėsi iki pat Stalino mirties. Pasipriešinimas ir jo slopinimas vyko iki pat Atgimimo.

Visą naikinimo virtuvę valdė ir tvarkė komunistų partija ir jos viršūnė – CK. Šio centro padaliniai – KGB specialieji ir ideologiniai skyriai – vykdė, reguliavo ir dangstė visus šiuos baisius nusikaltimus.

Yra ką pagalvoti prieš važiuojant į Maskvą pasveikinti nugalėtojų.

Tenka iš anksto atsiprašyti skaitytojų dėl galimų datų netikslumų. Jos įvairiuose šaltiniuose, net enciklopedijose, minimos skirtingai. Tokie neatsakingi įrašai enciklopedijose uždaro kelią bet kokiems patikslinimams.

Daug sumaišties buvo dėl Kazio Bizausko žuvimo vietos. Atsiradus dokumentams, ši klaida ištaisoma, tačiau sena klaida (žuvimo vietą nurodant prie Minsko, prie Červenės) vis dar pasikartoja.

Naujausi, ypač pamatiniai, leidiniai turėtų būti itin atidūs, tačiau ir vėl... Puikaus leidinio „Lietuvos kariuomenės karininkai“ III tomo 176 p. nurodytos Balio Giedraičio suėmimo (1941 06 21) ir žūties (1941 06 23) datos yra netikslios. Tikrosios – 1940 11 10 ir 1941 06 26. Stenkimės būti atidesni.

Po 1990 metų Lietuvos vyriausybių ministrų likimo klausimu daug kalbėjo ir rašė Lietuvos partizanų kapelionas monsinjoras Alfonsas Svarinskas, ne kartą reikalaudamas pagerbti ir įamžinti sušaudytųjų ministrų pavardes.

Šis Gedimino Adomaičio straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Lietuvos aidas“, 2005 0  17 d. Nr. 39 (9528). Autoriaus teikiamas straipsnis su pakeitimais ir papildymais.

© 2015 „XXI amžius“