|
Sušaudytas ministrų kabinetas
Kai Vėlinių proga lankysime kapus, uždegsime
žvakutes ant savo mirusių artimų žmonių kapų, prisiminkime ir jau
seniai amžinybėn išėjusius prieškario mūsų valstybės veikėjus. Ne
vienas jų ėjo svarbias valstybės tarnautojo pareigas, todėl okupacijų
verpetuose skaudžiai kentėjo. Kai kurie jų patyrė neįsivaizduojamas
kančias ir žuvo už Tėvynę, kad ji po kelių dešimčių metų taptų vėl
nepriklausoma. Net septyniolika ministrų, ėjusių savo pareigas keliose
nepriklausomos prieškario Lietuvos vyriausybėse, buvo sušaudyti
ar net žiauriausiai nukankinti! Nepamirškime svarbias pareigas ištikimai
ėjusių valstybės veikėjų siektų idealų, jų gyvenimo, darbų ir gyvybės
aukos.
Gediminas Adomaitis
Per visą Nepriklausomybės laikotarpį dvidešimt
vienoje vyriausybėje (nuo 1918 m. lapkričio 11 d. iki1940 m. birželio
15 d.) dirbo 97 Ministrų kabineto (MK) nariai. Okupacijos pradžioje
17 kabineto narių jau buvo mirę, šeši gyveno užsienyje. Simonas
Rozenbaumas buvo Palestinoje, Julius Bruckus JAV, Augustinas Voldemaras
1938 metais ištremtas į užsienį (už nepavykusį karinį pučą), nepaprastaisiais
ir įgaliotaisiais ministrais dirbo Povilas Žadeikis (JAV), Stasys
Lozoraitis (Italijoje), Petras Klimas (Prancūzijoje).
|
|
Jadvyga Damušienė mūsų
atmintyje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
|
Jadvyga ir Adolfas Damušiai
Ričardo Šaknio nuotrauka
|
Prof. Prano Dovydaičio (1886 10 021942 11 04),
sušaudyto Sverdlovske, žodžiai tapo Jadvygos Pšibilskytės-Damušienės,
kurios šįmet minime 100-ąsias gimimo žemei ir penktąsias gimimo
Dangui metines, gyvenimo moto: Krikščioniško auklėjimo mokslas
moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint
jo kūną, dvasią ir valią. Mokant, jis leidžia pasireikšt subjektyviam
ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas,
bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas
kaip organizmas ir, sąryšyje su gamta, su kultūriniu darbu turi
aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis
leido savo kūrinius.
Jadvygos Damušienės publicistika
Daug XXI amžiaus skaitytojų ponią Jadvygą Damušienę
prisimena iš jos straipsnių, kuriuose buvo skleidžiamas dvasingumas,
gėris ir grožis. Ji rašė aktualiomis to meto temomis, meilės savo
tautai ir valstybei klausimais, kėlė jaunimo auklėjimo, tikėjimo
bei doros problemas, pastebėdavo negeroves, džiaugdavosi pozityvia
veikla. Gyvenant išeivijoje, o vėliau, sugrįžus į Lietuvą, jos straipsnių
gausa matoma Drauge. Daug J. Damušienės straipsnių skirta asmenybėms.
Įtaigiai pristatydama knygą skaitytojui, ji rašė unikalias recenzijas,
liudijančias gilią mokslinę autorės brandą.
|
|
Uoliai tarnavęs tikintiesiems
AA mons. Petras MEILUS
(1932 01 011963 04 102015 10 26)
|
Mons. Petras Meilus
|
Spalio 26 dieną Marijampolėje mirė mons. Petras
Meilus.
Jis gimė 1932 metų sausio 1 dieną Rokiškio apskrityje,
Skapiškio valsčiuje, Šeriškių vienkiemyje, mažažemių valstiečių
Kazimiero ir Albinos Meilų šeimoje. Buvo jauniausias iš penkių šeimoje
augusių vaikų. 1939 metais Petras pradėjo lankyti Šiurpiškių pradžios
mokyklą, kurioje 1944 metais baigė penkis skyrius. Po karo, kadangi
arti nebuvo jokios mokyklos, metus Petras niekur nesimokė, o 1945
metais įstojo į Skapiškio progimnaziją. 1949 metais pradėjo mokytis
Kupiškio vidurinėje mokykloje, tačiau susirgo tuberkulioze ir teko
moksluose vėl daryti pertrauką. 1950 metais Vilniuje pakėlė skaudžią
plaučių operaciją, o po metų sustiprėjęs toliau tęsė mokslus Pandėlio
vidurinėje mokykloje, nes joje, kaip užsienio kalbos, buvo mokoma
vokiečių, kurios anksčiau Petras buvo mokęsis Kupiškyje. 1954 metais
vėl atsinaujino tuberkuliozė, ir P. Meilus, būdamas labai sunkios
būklės, buvo išvežtas į Rokiškio tuberkuliozės dispanserį. Po trijų
mėnesių, kiek sustiprėjęs, jis buvo išsiųstas į Kauno Raudonojo
Kryžiaus sanatoriją. Po operacijos susirgo pūlingu pleuritu ir,
kaip pats rašo savo autobiografijoje, praktiškai buvo atsidūręs
ant mirties slenksčio. Praėjus kritinei būklei dar penkiolika mėnesių
gydėsi ligoninėje. Ligos pasekmes Petras jautė visą gyvenimą.
|
|
Jo gyvenimas neparašytas
romanas
Partizanui, politiniam kaliniui, tautodailininkui
Albinui Kundrotui-Staugaičiui
(1923 01 022015 07 15) atminti
Angelė BUŠKEVIČIENĖ
Ilsėkis tėviškės kapuos, kilnus kary,
Tesaugo smėlio kauburėlis vardą šventą.
Tava šviesa neges ir niekad neišnyks,
Tu atnešei mums Laisvę brangiausią testamentą.
|
Onutė ir Albinas Staugaičiai
Gerdžiūnuose, minint šio krašto
partizanus 2011 metais
Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka
|
Šis Birutės Danielienės ketureilis skirtas Albinui
Kundrotui-Staugaičiui, byloja apie žmogų, kuris iki paskutinės gyvenimo
akimirkos aplinkinius stiprino savo įkvėpimu, priėmė Tiesą ir ją
skleidė kitiems, kėlė žmonių dvasią, viltį sovietmečiu ir atgavus
Laisvę.
Vėlinės. Gražiškių kaimo koplytėlėje sugaus naujas
varpas. Jo aidą pasigavę vėjo gūsiai neš į Šešupės vandenis, o vakaro
maldą atkartos pušys ir liauni berželiai. Vėlinių rimtyje, chrizantemų
ir žvakių šviesoje, maldai klaupsis artimieji. Žmona Onutė, pasidabinusi
tautiniais rūbais, ilgai šnekės dar nebaigtais laiškais.
|
|
|