Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sinodinės Bažnyčios keliu

Popiežiaus Pranciškaus mintys pasitinkant Vyskupų Sinodo 50-mečio sukaktį

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalba Vyskupų Sinodo jubiliejaus minėjime

Prieš aptariant sekmadienį Vatikane pasibaigusios 14-osios eilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos, kuri buvo skirta šeimos pastoracijai, rezultatus, verta apžvelgti popiežiaus Pranciškaus mintis apie šios svarbios bažnytinės institucijos veikimo prasmę, nes rugsėjo 15 dieną sukako kaip tik 50 metų, kai, baigiantis Vatikano II susirinkimui, palaimintasis popiežius Paulius VI paskelbtu moto propio dokumentu „Apostolica sollicitudo“ įsteigė Vyskupų Sinodą, kuriuo siekiama stiprinti apaštalinį kolegialumą ir bendradarbiavimą su Petro įpėdiniu Bažnyčios valdyme. Juk dabar Šventojo Tėvo sumanytoje tikroje pastoracinėje revoliucijoje nekeičiant Bažnyčios doktrinos vadinamajai „Sinodo dvasiai“ teikiama tokia pat reikšmė, kaip po Vatikano II Susirinkimo buvo kalbama apie „Susirinkimo dvasią“. Dabar tai yra dar labiau aktualu, kadangi 1,3 milijardo narių turinti Katalikų Bažnyčia, išsiplėtojusi visame pasaulyje, veikia labai skirtingomis religinėmis, geopolitinėmis ar demografinėmis situacijomis. Joje jau senokai nėra Vakarų civilizacijos, kuri tampa vis labiau sekuliarizuota ir nukrikščionėjusi, dominavimo. Tai patvirtina ir argentinietiška dabartinio Šventojo Tėvo kilmė. Kaip tik tokioje kultūrų įvairovėje su gana skirtingomis Bažnyčios gyvenimo religinėmis problemomis bei poreikiais Popiežiui labai reikia viso pasaulio hierarchų iniciatyvų, siūlymų bei patarimų, kuriuos kaip tik skatina jo periodiškai šaukiamos Vyskupų Sinodo asamblėjos.

Visų Šventųjų šventė

Kun. Vytenis Vaškelis

Visų Šventųjų iškilmė švenčiama nuo IV amžiaus. Anuomet Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Šios šventės ištakos siejamos su popiežiumi Bonifacu IV, kuris 609 metais pašventino Panteoną Romoje, jį pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III (731–741) pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 dieną, o popiežius Grigalius IV (827–844) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.

Kai apaštalas Jonas Patmos saloje turėjo ypatingą regėjimą, matė tokį dangaus gyventojų – šventųjų – džiaugsmą, kurį žmonių kalba sunku išsakyti. Jis rašė: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9–12). Šie laimingieji skendi jau pasiekto Viešpaties džiūgavimo triumfe, o žemiškosios kelionės piligrimams tai – dar siekiamybė...