|
|
Mintys Visų Šventųjų iškilmei
Kun. Nerijus PIPIRAS
Visų Šventųjų iškilmė be galo daug pasakantys
žodžiai. Man ji kažkaip deramai rikiuojasi į vieną eilę su kitomis
tikėjimo šventėmis. Ir galbūt visiškai nepelnytai ji nustumiama
į kapinių patvorius, į ten, kur žmonių gyvenimai, kad ir kokie jie
būtų buvę, vis labiau dengiami marmuro plokštėmis, kad, neduok Dieve,
jokia gyvybė iš po plokštės neprasikaltų į ten, kur vis mažiau atsakomybės
už gyvenimą, maldos ar bet kokio gero žodžio saviesiems. Atrodo,
kad ji vis labiau mūsų gyvenamai aplinkai asocijuojasi su kraštutinumais
nei su pašaukimo pilnatve. Todėl ir tenka matyti ašaras ant šios
šventės, kuri visiškai nepelnytai painiojama su vaiduoklių siautėjimu,
destrukcija, veido. Norisi kviesti, kad šią šventę šiemet išgyventume
gyvai. Vis dėlto reikia nuvalyti užmaršties dulkes ir ašaras nuo
šventumo veido net dėl to, kad, nepaisant rudens, visi šios šventės
atributai mums alsuote alsuoja grožiu ir harmonija: medelio šaka,
pasipuošusia pačiu ištvermingiausiu ir gražiausiu lapeliu, chrizantemos
žiedu, giliai įspaustu žmogaus rankose ir gyvenime, ir viltimi.
|
|
|
Prieš Vėlines ne tik kapus
puoškime, bet ir už mirusiuosius pasimelskime
Vėlinės mirusiųjų pagerbimo diena. Tada skubame
į kapines pagerbti Amžinybėn išėjusių atminimą. Lapkričio 2-ąją
jau nuo pat ryto didesnėse ir mažesnėse kapinėse šurmuliuoja žmonės.
Prasideda mirusiųjų pagerbimo karnavalas: ant mirusiesiems supiltų
kauburėlių ar prie įmantriausių, kartais net didžiulių paminklų,
pastatomi ir uždegami įmantriausi žibintai su storiausiomis žvakėmis,
kurios gali degti net savaitę. Apie gėles, jų įvairovę, jų begalę
neverta ir bekalbėti: puokštės didžiausios, brangiausios, jomis
nuklojamas visas, kartais net viso didžiulio kapo plotas... Prie
taip prabangiai papuošto kapo kiek pastovima, patylima ir... nueinama...
Tiesa, dar šiek tiek pavaikštoma, pasmalsaujama, kaip papuošti kitų
mirusiųjų kauburėliai, o išvydus kuklų kapelį su vazoje pamerktu
chrizantemos žiedu, dviem degančiomis pailgomis bažnyčioje pašventintomis
žvakėmis ir tamsiai apsirengusią moterėlę, su anūkėliu besimeldžiančią
prie šio kuklaus kauburėlio, nustembama, jog šiais laikais dar
esama ir tokių kapelių.
|
|
|
Mirusiųjų minėjimas
Žmogus išeina iš Dievo ir sugrįžta pas Dievą. Kiekvienas
žmogus turi paskutiniuosius dalykus: dangų, skaistyklą arba pragarą.
Pasirinkimas priklauso mums. Turime norėti nueiti į dangų, būti
danguje. Sunku patikėti, kad kas nors patektų į dangų to nenorėdamas.
Dievas gerbia laisvą žmogaus valią ir nieko jam neprimeta. Nieko
per prievartą nepadaro laimingo, nors trokšta išganyti visus žmones
ir visiems duoda būtiną išganymui malonę. Bet dabar pagalvokime
apie tuos, kurie troško būti danguje, ir apie mus, kurie taip pat
trokštame patekti į dangų.
Remdamiesi savo įsitikinimais žinome, kad tai yra
sunku, kad diena po dienos reikia kovoti su pagundomis, ydomis ir
geismais, kad neįmanoma būti nenuodėmingiems, kad kiekviena nuodėmė
neša bausmę. Galime jau čia, žemėje, tą bausmę įvairiais būdais
atlikti sumokėti malda, apsimarinimu, auka, išmalda, pasninku,
gerais darbais. Tai užmokesčio būdai už tą bausmę.
|
|
|
Šakių kapinių epitafijos
Epitafija užrašas antkapyje ar specialioje lentoje,
dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Tirdama Šakių rajono kapinių
epitafijas, užsirašiau ir Šakių miesto kapinių paminklų užrašus.
Tokių užrašų radau keliasdešimt. Juose atsispindi mūsų krašto istorija,
žmonių supratimas ir mąstymas įvairiais istorijos laikotarpiais.
Užrašas ant paminklinio akmens kalba apie mirusiojo vidinį pasaulį,
aplinkybes, kokiomis jis išėjo, ir jų santykį.
Šakių kapinių pradžia maždaug 1867 metai, kuomet
klebonas kun. K. Kalenda išsirūpino iš dvarininko žemės sklypą miesto
kapinėms steigti. Seniausias išlikęs užrašas Šakių kapinėse rašytas
lenkų kalba XIX amžiaus pabaigoje (1899). Deja, kiti seni užrašai
yra neįskaitomi, tam reikėtų nuodugnesnio tyrimo. Neišlikę užrašų
ant paminklų ir iš XX amžiaus pradžios. Aiški tik XX amžiaus 3-ojo
dešimtmečio (1929 metų) epitafija: Sudiev brangioji Vincute, / Rengeisi
duoti mano džiaugsmui sūnų, / O palikai man skausmui šaltą kapą...
|
|
|