Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Pro Deo
et Patria

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Sinodinės Bažnyčios keliu

Popiežiaus Pranciškaus mintys pasitinkant Vyskupų Sinodo 50-mečio sukaktį

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalba Vyskupų Sinodo jubiliejaus minėjime

Prieš aptariant sekmadienį Vatikane pasibaigusios 14-osios eilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos, kuri buvo skirta šeimos pastoracijai, rezultatus, verta apžvelgti popiežiaus Pranciškaus mintis apie šios svarbios bažnytinės institucijos veikimo prasmę, nes rugsėjo 15 dieną sukako kaip tik 50 metų, kai, baigiantis Vatikano II susirinkimui, palaimintasis popiežius Paulius VI paskelbtu moto propio dokumentu „Apostolica sollicitudo“ įsteigė Vyskupų Sinodą, kuriuo siekiama stiprinti apaštalinį kolegialumą ir bendradarbiavimą su Petro įpėdiniu Bažnyčios valdyme. Juk dabar Šventojo Tėvo sumanytoje tikroje pastoracinėje revoliucijoje nekeičiant Bažnyčios doktrinos vadinamajai „Sinodo dvasiai“ teikiama tokia pat reikšmė, kaip po Vatikano II Susirinkimo buvo kalbama apie „Susirinkimo dvasią“. Dabar tai yra dar labiau aktualu, kadangi 1,3 milijardo narių turinti Katalikų Bažnyčia, išsiplėtojusi visame pasaulyje, veikia labai skirtingomis religinėmis, geopolitinėmis ar demografinėmis situacijomis. Joje jau senokai nėra Vakarų civilizacijos, kuri tampa vis labiau sekuliarizuota ir nukrikščionėjusi, dominavimo. Tai patvirtina ir argentinietiška dabartinio Šventojo Tėvo kilmė. Kaip tik tokioje kultūrų įvairovėje su gana skirtingomis Bažnyčios gyvenimo religinėmis problemomis bei poreikiais Popiežiui labai reikia viso pasaulio hierarchų iniciatyvų, siūlymų bei patarimų, kuriuos kaip tik skatina jo periodiškai šaukiamos Vyskupų Sinodo asamblėjos.

Visų Šventųjų šventė

Kun. Vytenis Vaškelis

Visų Šventųjų iškilmė švenčiama nuo IV amžiaus. Anuomet Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Šios šventės ištakos siejamos su popiežiumi Bonifacu IV, kuris 609 metais pašventino Panteoną Romoje, jį pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III (731–741) pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 dieną, o popiežius Grigalius IV (827–844) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.

Kai apaštalas Jonas Patmos saloje turėjo ypatingą regėjimą, matė tokį dangaus gyventojų – šventųjų – džiaugsmą, kurį žmonių kalba sunku išsakyti. Jis rašė: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9–12). Šie laimingieji skendi jau pasiekto Viešpaties džiūgavimo triumfe, o žemiškosios kelionės piligrimams tai – dar siekiamybė...

Paminklas miesto žydams

Paminklas Šeduvos žydams

Spalio 12-ąją Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, Lietuvoje reziduojantys užsienio šalių ambasadoriai, Radviliškio rajono savivaldybės atstovai, iš viso pasaulio kampelių atvykę žydai, šeduviai dalyvavo Šeduvoje gyvenusių, dirbusių, kūrusių ir čia mirusių ir sušaudytų žydų atminimo ceremonijoje ir Šeduvos žydų memorialinio fondo projekto „Prarastas štetlas“ atidarymo iškilmėse.

Šeduvoje jie aplankė unikalias atskurtas žydų kapines, tris žydų masinių žudynių vietas, dalyvavo paminklo Šeduvos žydams atidengimo ceremonijoje Šeduvos centre. Privačios iniciatyvos dėka dviejose masinių žudynių vietose Liaudiškių miške ir vienoje Pakutenių miške tuos, kurie atvyksta pagerbti holokausto aukas, sutinka skulptoriaus Romualdo Kvinto architektūrinės kompozicijos.

Vėl keliavome Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais

Kryžių kalne, prie Jono Pauliaus II kryžiaus

Iš pirmosios kelionės sugrįžus į Kaišiadoris (apie tai rašyta „XXI amžiaus“ nr. 34), vieni kitiems linkėjome greitu laiku vėl susitikti... Juk negalime sustoti, susipažinę tik su arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo dalele. Tiesa, iš tos kelionės grįžome šiek tiek nusivylę, nes tas vietas įsivaizdavome kiek kitaip: ir tėviškėlė labai kukliai įamžinta, ir mamos kapo paminklas neseniai pastatytas ir labai šiuolaikiškas, o tėvo kapas – visai nelankomas... Bet gal tai mums, Gyvojo rožinio draugijos (GRD) nariams, darbai ateičiai?

Po gero mėnesio išsiruošėme į antrą kelionę – aplankėme Kauną, Šeduvą, Kryžių kalną ir pakeliui kitas vietas, nors ir nesusijusias su Teofiliaus Matulionio gyvenimu. Kelionę pradėjome Kaišiadorių Katedros Dievo gailestingumo koplyčioje. Čia GRD dvasios tėvas mons. Rimvydas Jurkevičius apie ją trumpai papasakojo, nes buvo ir pirmą kartą į kelionę vykstančių žmonių. Prisiminimui gavome po neseniai išleistą koplyčios atvirutę. Po to visi nusileidome į kriptą. Prie T. Matulionio kapo priglaudę palaikėme medinį kryžių, kurį vežėmės į Kryžių kalną. Kun. Marius Talutis į mūsų ganytoją Teofilių kreipėsi maldos žodžiais. Paskui mons. R. Jurkevičius palaimino mus ir kelionę autobusu.

Jo gyvenimas – neparašytas romanas

Partizanui, politiniam kaliniui, tautodailininkui Albinui Kundrotui-Staugaičiui
(1923 01 02–2015 07 15) atminti

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Ilsėkis tėviškės kapuos, kilnus kary,
Tesaugo smėlio kauburėlis vardą šventą.
Tava šviesa neges ir niekad neišnyks,
Tu atnešei mums Laisvę – brangiausią testamentą.

Onutė ir Albinas Staugaičiai Gerdžiūnuose, minint šio krašto partizanus 2011 metais Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Šis Birutės Danielienės ketureilis skirtas Albinui Kundrotui-Staugaičiui, byloja apie žmogų, kuris iki paskutinės gyvenimo akimirkos aplinkinius stiprino savo įkvėpimu, priėmė Tiesą ir ją skleidė kitiems, kėlė žmonių dvasią, viltį sovietmečiu ir atgavus Laisvę.

Vėlinės. Gražiškių kaimo koplytėlėje sugaus naujas varpas. Jo aidą pasigavę vėjo gūsiai neš į Šešupės vandenis, o vakaro maldą atkartos pušys ir liauni berželiai. Vėlinių rimtyje, chrizantemų ir žvakių šviesoje, maldai klaupsis artimieji. Žmona Onutė, pasidabinusi tautiniais rūbais, ilgai šnekės dar nebaigtais laiškais.

Jadvyga Damušienė mūsų atmintyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Jadvyga ir Adolfas Damušiai Ričardo Šaknio nuotrauka

Prof. Prano Dovydaičio (1886 10 02–1942 11 04), sušaudyto Sverdlovske, žodžiai tapo Jadvygos Pšibilskytės-Damušienės, kurios šįmet minime 100-ąsias gimimo žemei ir penktąsias gimimo Dangui metines, gyvenimo moto: Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant, jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir, sąryšyje su gamta, su kultūriniu darbu turi aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius.

Jadvygos Damušienės publicistika

Daug „XXI amžiaus“ skaitytojų ponią Jadvygą Damušienę prisimena iš jos straipsnių, kuriuose buvo skleidžiamas dvasingumas, gėris ir grožis. Ji rašė aktualiomis to meto temomis, meilės savo tautai ir valstybei klausimais, kėlė jaunimo auklėjimo, tikėjimo bei doros problemas, pastebėdavo negeroves, džiaugdavosi pozityvia veikla. Gyvenant išeivijoje, o vėliau, sugrįžus į Lietuvą, jos straipsnių gausa matoma „Drauge“. Daug J. Damušienės straipsnių skirta asmenybėms. Įtaigiai pristatydama knygą skaitytojui, ji rašė unikalias recenzijas, liudijančias gilią mokslinę autorės brandą.

Malonės laikas grįžti prie Dievo ir laimėti dangų

Mintys į apsireiškimus Medžiugorjėje pažvelgus

Vytautas Antanas Dambrava

(Tęsinys. Pradžia nr. 37, 38, 39)

Medžiugorjėje

– Melskitės, melskitės, melskitės! Nežinau, ką kita jums pasakyti, nes myliu jus ir noriu, kad maldoj pažintumėte mano meilę ir Dievo meilę. Jei nesimeldžiate, negalite suvokti nei mano meilės, nei kiekvienam iš jūsų skirtų Dievo planų.

– Melskitės, melskitės, melskitės! Malda duos jums viską... Jei meldžiatės ir pasninkaujate, gausite viską, ko prašote... Malda galite visiškai nuginkluoti (šėtoną) ir sau užsitikrinti laimę... Svarbiausias dalykas visiems krikščionims yra įžengti į maldos vidų; tik tada galėsite teisingai apsispręsti.

– Melskitės, melskitės, melskitės... Negausite nieko iš ginčų, viską iš maldos... Aš prašau jus neleisti mano širdžiai kruvinai verkti dėl nuodėmėje žūstančių sielų. Dėl to, brangūs vaikai, melskitės, melskitės, melskitės.