|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jadvyga Damušienė mūsų atmintyje Dr. Aldona Vasiliauskienė
Prof. Prano Dovydaičio (1886 10 021942 11 04), sušaudyto Sverdlovske, žodžiai tapo Jadvygos Pšibilskytės-Damušienės, kurios šįmet minime 100-ąsias gimimo žemei ir penktąsias gimimo Dangui metines, gyvenimo moto: Krikščioniško auklėjimo mokslas moko turėti prieš akis visą žmogų, globa, mokymu ir drausme lavint jo kūną, dvasią ir valią. Mokant, jis leidžia pasireikšt subjektyviam ir objektyviam veiksniui, nes žino, kad yra ne tik žinojimo darbas, bet ir žinojimo kūrinys, kuris organiškai kilęs, turi būti ir suprastas kaip organizmas ir, sąryšyje su gamta, su kultūriniu darbu turi aiškiai būt suprastas ir mūsų pasaulio kūrėjo tikslas, kuriam jis leido savo kūrinius. Jadvygos Damušienės publicistika Daug XXI amžiaus skaitytojų ponią Jadvygą Damušienę prisimena iš jos straipsnių, kuriuose buvo skleidžiamas dvasingumas, gėris ir grožis. Ji rašė aktualiomis to meto temomis, meilės savo tautai ir valstybei klausimais, kėlė jaunimo auklėjimo, tikėjimo bei doros problemas, pastebėdavo negeroves, džiaugdavosi pozityvia veikla. Gyvenant išeivijoje, o vėliau, sugrįžus į Lietuvą, jos straipsnių gausa matoma Drauge. Daug J. Damušienės straipsnių skirta asmenybėms. Įtaigiai pristatydama knygą skaitytojui, ji rašė unikalias recenzijas, liudijančias gilią mokslinę autorės brandą. XXI amžiuje nemaža spausdinta straipsnių, skirtų ir pačiai J. Damušienei pateikti biografiniai duomenys, veikla išeivijoje ir sugrįžus į Lietuvą, aprašyti susitikimai Damušių bute Vilniuje su įvairių rajonų atstovais, moksleiviais ateitininkais, menininkais, literatais, mokslininkais, politikais, žurnalistais. Visus čia ateinančius traukė ponios Jadvygos Damušienės plačios erudicijos asmenybė, iš jos pulsuojantis gėris. Vaikystės metai, mokslas Uršulės Černeckaitės (18881967) ir mokesčių inspekcijos tarnautojo Juozo Pšibilskio (18831950) 1912 metais sukurtai šeimai su 1913-aisiais gimusia dukra Stanislava, 1914 metų pabaigoje iš Vilkaviškio teko išvykti dirbti į Jaroslavlį. Ten 1915 m. spalio 29 d. gimė Jadvyga. 1919 metais Pšibilskių šeimai sugrįžus į Lietuvą, laikui bėgant Juozas įsidarbino Kybartų muitinėje. Šeima apsigyveno Kybartuose. 19231926 metais Jadvyga mokėsi Kybartų pradžios mokykloje. O pirmąsyk į mokyklą buvo atvesta 1922 metų rudenį. Ponia Jadvyga pasakojo, kad mokykloje mokė du mokytojai: Popikaitė ir Totoraitis. Mokytoja buvo labai švelni, dėmesinga, o mokytojas labai piktas. Po kelių dienų, Jadzytė, nesupratusi užduoties, neatliko namų darbų. Mokytoja tarė: Eik namo ir parašysi! Jadzytė suprato, kad ją visiškai išvarė iš mokyklos. Tad į namus bijojo eiti, žinojo, kad tėtis už menkiausią nusikaltimą gali bausti. Išėjusi iš mokyklos, pasislėpė už kalvės. Matė iš mokyklos grįžtančius vaikus. O kai jie priartėdavo, Jadzytė bėgdavo į kitą pastato šoną, kad jos nepamatytų. Už kalvės plytėjo laukai. Nusibodo ir jai slapstytis, be to, pamatė, kad motina, išėjusi į kiemą, dairosi, kur dukra, ją šaukia. Nubėgo pas motiną. Kur tu tiek ilgai buvai? susirūpinusi klausė motina. Jadzytė išdrįso pasakyti, kad ją išvarė. Mama nieko daug nesakė ir nenuėjo pas mokytoją aiškintis. Tik atėjus sekmadieniui bažnyčioje susitiko Popikaitę. O mokytoja paklausė: Kodėl jūsų Jadzė nebelanko mokyklos? Taigi, kad išvaryta! nustebusi atsakė motina. Išsiaiškinus nutarė, tegul dar metus palaukia, dar per jauna... Per trejus metus baigusi keturias pradžios mokyklos klases, 1926 metais įstojo į Kybartų Žiburio gimnaziją. Klasėje mokėsi 13 vaikų (iš jų penkios mergaitės). Jadvyga įsijungė į skautų bei ateitininkų veiklą, tačiau skautus uždraudus, tapo aktyvia ateitininke. Net ir susidorojimas su ja per egzaminus nenutolino nuo ateitininkų veiklos. Komercinė Žiburio gimnazija buvo suvalstybinta. 1934 metų vasarį atėjo nauji mokytojai buvo daug tautininkų, rėmusių skautus ir negalėjusių pakęsti ateitininkų. Kaip yra pasakojusi ponia Jadvyga, besimokantiems buvo padaryta baisi žala: formuojama organizacinė neapykanta, mat iki tol Žiburio gimnazijoje dirbę mokytojai labai palaikė ateitininkus, o naujieji skautus. Mokiniai, pajutę mokytojų neapykantą, pradėjo tarpusavyje apsišaudyti ne tik žodžiais, bet ir kumščiais susikruvindavo ir nosis. Su ateitininkais mokytojai pradėjo negailestingai susidoroti. Naujų mokytojų pasikeitimas prieš abitūros egzaminus buvo nelaimė visai klasei. Jadvygos klasėje tik ji ir vienas berniukas buvo aiškūs ateitininkai, kiti skautai. Tad Jadzė iš karto buvo perspėta ypač saugotis istorijos mokytojos. Ir iš tikrųjų mokytoja susidorojo: dar prieš egzaminą klausinėjo to, kas dar nebuvo užduota pakartoti, parašė blogą pažymį, kai visa klasė tikėjosi žymiai aukštesnio ir net nesiteikė pasakyti. O pasiteiravus, mokytoja parodė, kad toks klausimas ją labai įžeidė. Artėjo egzaminai. Jadvyga jiems ruošėsi rimtai ir sąžiningai. Istorijos egzamino komisiją sudarė istorijos mokytoja, klasės auklėtojas ir mokyklos direktorius. Jadvyga ištraukė bilietą, kurį puikiai mokėjo. Istorijos mokytoja pradėjo uždavinėti neaiškius suktus klausimus, tačiau ir į juos Jadvyga gebėjo atsakyti. Klasės auklėtojas parašė penketą. Direktorius, sėdėjęs viduryje ir pamatęs, kad mokytoja parašė dvejetą, Jadvygos žinias įvertino ketvertu. Po egzamino visi laukė rezultatų, mat komisija nuėjo tartis. Tartasi buvo gana ilgai. Pagaliau atėjęs direktorius visiems, išskyrus Jadvygą, pasakė pažymius. O jai tarė: Jadze, diplomą parašysime dabar, tačiau tu jį atsiimsi rudenį, kai perlaikysi istorijos egzaminą. Taigi, mokytoja su ja susidorojo. Tačiau galėjo baigtis dar liūdniau ji galėjo negauti gimnazijos baigimo diplomo. Mat rudenį, kada paskirtą dieną Jadvyga turėjo būti egzaminuojama, mokytoja į egzaminą neatvyko. Egzaminas buvo perkeltas kitai dienai. Tačiau ir kitą dieną ji neatvažiavo iš Kauno. Tada direktorius nusprendė Jadvygos daugiau nebevarginti: neegzaminavęs atidavė pavasarį išrašytą diplomą. Studijos 1934 metais baigusi gimnaziją, Jadvyga Pšibilskytė stojo į VDU Medicinos fakultetą. Kadangi gimnazijoje nebuvo mokoma lotynų kalbos, ji buvo pervesta į Gamtos fakultetą, tačiau leista lankyti paskaitas Medicinos fakultete su sąlyga, kad per metus išmoks lotynų kalbą. Mokyti apsiėmė Adolfas Damušis (1908 06 162003 02 27), su kuriuo jau buvo susipažinusi, kai jis lankėsi Kybartuose pas ateitininkus. Deja, lotynų kalbos jis manęs taip ir neišmokė! pasakojo ponia Jadvyga. Tvirtai nusistačiusi būti ateitininke, ji įstojo į studentų ateitininkų korporaciją Giedra, leidusią žurnalą Naujoji vaidilutė, organizavusią rekolekcijas, ateitininkų užgavėnių balius. Šiai korporacijai Jadvyga liko ištikima visą gyvenimą. Tačiau dėl finansinių aplinkybių (sunkiai susirgo brolis, reikėjo lėšų jo gydymui) Jadvyga 1935 metais įstojo į Klaipėdoje ką tik atidarytą pedagoginį institutą, kuriame mokslas truko dvejus metus. Baigusi, tris mėnesius mokytojavo ir ištekėjo už Adolfo Damušio. Dvasiška draugystė, atvedusi prie altoriaus Minint prof. Adolfo Damušio 100-ąsias gimimo ir penktąsias mirties metines, ponia Jadvyga po šv. Mišių pasakojo apie save ir savo vyrą, kad jie abu gimę ne savo žemėje, bet abu, įrašyti į žemės gyventojų svečių knygą, susitiko Lietuvoje. Susipažino ir dvejus metus buvo draugai, bendraminčiai: juos vienijo panašios sielos, troškimai ir viltys bei planai gražesnės Lietuvos ateičiai. Ponia Jadvyga prisiminė, kaip kartą Adolfas, suėmęs jos rankas paklausė: Kur tokia dvasiška draugystė vyrą ir moterį turėtų vesti? Jadvyga nedvejodama atsakė: Tik prie altoriaus. Ir nuo tada vienas į kitą ėmė žiūrėti kaip į būsimos šeimos narį. 1937 m. gruodžio 26-ąją (antrą Kalėdų dieną) Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčioje kun. Pijus Ruseckas sutuokė Jadvygą Pšibilskytę ir Adolfą Damušį. Ištekėjusi Jadvyga išvažiavo pas vyrą Adolfą, kuris tuo metu tobulinosi Berlyne. Vokietijoje jaunoji šeima išgyveno vienerius metus: pusę metų Berlyne ir pusę metų Frankfurte prie Maino. Berlyne Jadvyga neleido veltui laiko: pradėjo lankyti Getės universitetą čia buvo specialiai svetimtaučiams organizuojami kursai vokiečių kalbai lavinti ir Vokietijai pažinti. Tam buvo organizuojamos ir ekskursijos po Vokietiją. Išvykusi į Frankfurtą prie Maino Jadvyga tęsė studijas tame pačiame universitete. 1938 metų gruodžio pradžioje Jadvyga su Adolfu sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1940 m. vasario 28 d. Jadvyga ir Adolfas Damušiai susilaukė sūnaus Vytenio, o 1942 m. gegužės 31 d. Saulius. J. Damušienė sugebėjo palaikyti vyro chemiko veiklą, rasdama įdomų būdą. Pavyzdžiui, Adolfui Damušiui su draugais Raudondvaryje, prie Kauno, pradėjus gaminti skalbimo miltelius ,,Gulbė, ji su kitomis Adolfo partnerių žmonomis pravedė didžiulę reklamą. Nors miltelių dar nebuvo, tačiau jos, atėjusios į parduotuves, prašė Gulbės ir gyrė ją, stebėjosi, kaip tokia parduotuvė neturi tokių gerų skalbimo miltelių. Tad paklausa jau buvo nemaža, deja, politinės aplinkybės sukliudė plačiai išvystyti šią veiklą. Dr. A. Damušį, įsijungusį į pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, 1944 m. birželio 16 d. suėmė naciai. Laukdamas teismo jis su kitais nuteistaisiais pabuvojo net keliuose Vokietijos kalėjimuose. Paliekama Lietuva Artėjant antrajai sovietų okupacijai, iš Lietuvos pasitraukė Jadvyga Pšibilskytė-Damušienė su savo tėvais ir dviem mažamečiais vaikais, tikėdamasi, ką nors sužinoti apie vyrą. Sužinojusi, kad Adolfas Damušis yra Landsberg an der Warte kalėjime, įvairiais būdais siekė jam padėti. Dr. A. Damušį kartu su kitais lietuviais 1945 m. balandžio 14 d. išvadavo JAV armija. Damušiai apsigyveno Kempteno išvietintųjų stovykloje, vėliau Niurtingene. Kemptene 1946 metais gimė dukra Indrė Marija, kuri, deja, pakirsta sunkios ligos mirė 1980-aisiais, nesulaukusi nė 34 metų. 1947 metais Damušiai pasiekė JAV. 19471957 metais Adolfas Damušis dirbo Scherwin Williams kompanijoje Klivlende. 1949 metų liepą Ameriką pasiekė Jadvygos tėvai ir apsigyveno dukros šeimoje. Deja, tėvas 1950 metų gegužę mirė. 1956 m. balandžio 25 d. Damušiai susilaukė jaunėlės Gintės Bernadetos. Nuo 1955 metų A. Damušis, pritariant ir skatinant žmonai Jadvygai, pradėjo rūpintis stovykla jaunimui (1955 metais buvo nupirktas sklypas Dainavai, o 1957-ųjų vasarą Dainava priėmė pirmuosius ateitininkus). Tad A. Damušis įsidarbino arčiau ateitininkų stovyklos. 19571973 metais jis dirbo BASFo Wyandotte kompanijoje Detroite, paskui Mičigane polimerų sintezės srityje. Apsigyvenus Detroite, paralyžiavo motiną Uršulę Pšibilskienę. Keturi vaikai, ligonė motina galima tik įsivaizduoti, koks nuovargis slėgė Jadvygos pečius. Studijos ir darbas su lietuvių vaikais Nepaisydama sunkios ir sudėtingos padėties šeimoje, Jadvyga siekė mokslo žinių. 1962 metais ji įstojo į Detroito Pedagoginį universitetą, tikėjosi baigusi studijas mokytojauti. Vyras nuveždavo į vakarines pamokas, atvažiuodavo paimti ir sakydavo: Tu daug šviesesnė išeini iš paskaitų negu būni namuose! Jadvyga buvo kupina džiaugsmo, kad gali leisti sau tokį malonumą. O Adolfas, pasiėmęs algą, išskirstydavo ją mokesčiams už mokslą mat mokėsi visi penki: žmona ir keturi vaikai. 1967 metais Jadvyga baigė universitetą, tačiau dirbti neteko: 1968 metais buvo sumažintas svetimų kalbų (rusų, vokiečių) mokymas ir paliktas tik specialiose mokyklose. O jose dirbančiųjų netrūko. 1983 metais vyras Adolfas, Detroite antrą kartą išėjęs į pensiją, likosi konsultantu, tad su žmona persikėlė į Čikagą, vėliau į jos priemiestį Lemontą, o 1997 metais sugrįžo į Lietuvą. Visas įgytas pedagogikos žinias Jadvyga siekė panaudoti mokydama lietuviukus. Ji ne tik mokė vaikus lituanistinėje mokykloje, bet ir įvairiuose kursuose. Tarkime, Detroito Lietuvių bendruomenė 1969 metais suorganizavo jaunimui tautinio ir visuomeninio auklėjimo kursus, kuriuose paskaitos vyko pirmą kiekvieno mėnesio šeštadienį. Kursuose, be J. Damušienės, dėstė ir dr. K. Keblys. Pats svarbiausias, efektyviausiai veikęs jaunimą Jadvygos darbas drauge su vyru, dr. A. Damušiu (19521955 metais jis buvo Amerikos lietuvių katalikų federacijos pirmininkas) Amerikoje įsteigta ir įrengta ,,Dainavos stovykla. Jadvyga ir Adolfas Damušiai retas puikus duetas, kuris galėjo gražiai skambėti, tik dėl jų abiejų darnos. Lietuvą savo darbais visą gyvenimą tiek Tėvynėje, tiek ir išeivijoje garsino profesorius Adolfas Damušis, kurį visuose darbuose, mokslinėje, politinėje bei visuomeninėje veikloje palaikė žmona Jadvyga, ištikima visų savo vyro dr. A. Damušio, žymaus chemiko, politiko bei visuomenininko visų darbų palaikytoja, vėliau jo atminties saugotoja, jo vardo ir darbų garsintoja. Dr. A. Damušis daug nusipelnė mokslo srityje. Jis Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (1964), Detroito universiteto profesorius (1973), Stasio Šalkauskio premijos laureatas (1981), Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras (1997). A. Damušio veiklą aukštai įvertino Šventasis Tėvas Jonas Paulius II 1984 metais apdovanojo Šv. Silvestro ordinu. O Lietuvos valstybė 1994 m. rugsėjo 27 d. apdovanojo Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu (tai pirmas toks apdovanojimas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje). Dr. A. Damušis savo darbais garsindamas lietuvio vardą, nemaža prisidėjo, kad pasaulyje plistų žinios apie Lietuvos valstybę, ypač tuo metu, kai ji kentė okupantų jungą ir ją buvo siekiama paskandinti bendroje Sovietų Sąjungos tautų šeimoje. Vyro palaikymas neužgožė pačios Jadvygos asmenybės veiklos raiškos. Visi išeiviai lietuviai žinojo ponią Jadvygą, jos pedagoginius gebėjimus, taktą, šmaikštų žodį, jos meilę Lietuvai, savo tautai, gilų tikėjimą. J. Damušienės asmenyje jaunimas rado lietuvių kalbos mokytoją, lietuvybės skleidėją, patriotinių minčių ugdytoją, dorovinių ir etinių normų puoselėtoją. Ji buvo kaip mama ir mokytoja, pasiryžusi savo vaikus ginti iki galo, būti ištikima savo principams, ji buvo tikras akumuliatorius, kurio jėgą pajuto įvairių kartų Amerikos lietuviukai. Jadvyga Damušienė dirbo skatinama ateitininkų šūkio išauginti tikrus, pilnaverčius žmones. Ji rašė: Būdama mokytoja, visą savo laiką ir darbą (per 50 metų) atidaviau augančios lietuvių kartos auklėjimui lietuviškoje mokykloje, ateitininkų jaunimo organizacijose, vasaros stovyklose. Skiepijau meilę tėvų kraštui, jo kalbai ir tautinei kultūrai ir mokiau būti garbingais savo tautos vaikais JAV įvairių tautų šalyje. Nutautėjimo katile, ne prievartiniame, bet laisvu asmeniniu pasirinkimu, tautai ir valstybei pradingsta ne vienas. Todėl mes, mažos tautos vaikai, stengėmės išsilaikyti ir išlaikyti augančią kartą tautai, būdami svetimoje, ne savo tautos arimų žemėje (XXI amžius, 2003 01 29, nr. 8). Kelionė į Tėvynę 1997 m. gegužės 25 d. Lemonte Ateitininkų namų valdyba surengė gražias ir jautrias išleistuves į Lietuvą gyventi išvykstantiems dr. Adolfui ir Jadvygai Damušiams. Atsisveikinimo renginyje kalbėjo net 16 įvairių organizacijų atstovų. Jie dėkojo Damušiams už jų tikėjimą, meilę Lietuvai ir pasiaukojantį darbą. J. Damušienė buvo nepaprastai sujaudinta matydama užaugusius Dainavoje, džiaugėsi, girdėdama jų padėkos žodžius, plaukiančius iš širdies. J. Damušienė kalbėjo: Gyvenome čia ne sau, o Lietuvai! Dabar pajutome, kad esame nebenaudingi, o ten bent savo patarimais gal galėsime padėti. Pagaliau, nenorime grįžti ten tik pelenais, o dar keletą metų pabūti. Pasiliekantiems ji linkėjo eiti krikščioniškos demokratijos keliu, išpažinti savo pasaulėžiūrą ir dirbti Lietuvai. Vėl Lietuvoje Sugrįžę į Lietuvą, Jadvyga ir Adolfas Damušiai, o nuo 2003 metų jau viena Jadvyga vykdavo į Ameriką praleisti ten šaltąjį metų laiką Lietuvoje, dalyvauti svarbiuose renginiuose. Taip jiedu dalyvavo 1998 m. kovo 21 d. Jaunimo centre vykusiame koncerte minint Dainavos stovyklos 40-metį. Šio susitikimo metu Jadvygai ir Adolfui Damušiams stovyklos kūrėjams ir puoselėtojams buvo išsakyta daug gražių žodžių. Lietuvoje Jadvyga dalyvavo mokslinėse bei jubiliejinėse konferencijose, ateitininkų renginiuose, naujųjų ateitininkų kuopų vėliavų šventinimuose, mokyklose, susitikimuose su jaunąja karta ir visur gebėjo rasti taiklų jaudinantį žodį, pasidžiaugti, mokyklomis, kuriose vyksta mokymas, religinis ir tautinis auklėjimas. Todėl ir vaikai, ir mokykla palieka gerą įspūdį. Iš J. Damušienės kalbos, pasakytos 2000 m. birželio 18 d. Pabradėje, po Ryto mokyklos ateitininkų vėliavos šventinimo Tik šeima, mokykla ir Bažnyčia (niekas kitas) yra trys prigimtieji auklėjimo veiksniai, kurių egzistencija buvo palaužta. Šeima yra pirmoji solidarumo mokykla, nors ji šeimoje yra dar siaura, bet ji plečiasi su amžiumi, sutinkant platesnes bendruomenes. Šeimos doriniai pagrindai padeda tapti sąmoningu visuomenės nariu. Mokykla visuomeninio auklėjimo ir lavinimosi vieta. Per savo tautos istoriją, per gimtą kalbą, literatūrą, per geografinį krašto pažinimą jaunuolis informuojamas, kas yra tas tautos gyvenimas, vystosi pažinimas, ir auga meilė tam savo kraštui ir patriotizmas, kuris kai kurių čia net universiteto profesorių vadinamas idiotizmu. Štai prie ko privedė valdymo sistema be Dievo! O Bažnyčia, tarnaujanti religijos mokslui, yra organiškai susijusi su doros mokslu, kuris yra atrama visuomeniniam gyvenimui ir tuo pačiu tvirčiausia atrama valstybei. Todėl krikščioniška pasaulėžiūra ir tautiniam auklėjimui vaidina labai teigiamą ir didelį vaidmenį. Šitų trijų prigimtųjų veiksnių šviesoje mes Amerikoje dirbome su jaunimu ir mokyklose, ir organizacijose. Dėl tautybės mėgdavau duoti šį pavyzdį: Mes esame lietuviai tėtis ir mama lietuviai, gimėte jų šeimoje, bet Amerikoje, tai kas, kad gimėte Amerikoje, bet lietuvių šeimoje. Katė mėgsta šilumą. Sykį į paliktą atdarą, bet jau pravėsusią orkaitę įlindo katė ir pagimdė krūvą savo vaikų. Tai ką ji pagimdė orkaitėje pyragaičius ar kačiukus?.. Taigi, Lietuvoje, net ir nepriklausomai esant, reikia puoselėti lietuvybės, patriotizmo ir religinę svarbą gyvenime. Šitų gyvenimo veiksnių darna veda į žmogiškąjį, dorą tautos gyvenimą. Jie buvo eliminuoti iš tautos gyvenimo ir pati mokykla padarė daug žalos tautai. Ją atitaisys tik dora šeima, dori mokytojai, pasišventę Bažnyčios narių ganytojai. Darbas sunkus, reikalaująs daug asmeninio pasišventimo ir aukos, bet išlaikyti tautą gyvą pasaulyje, moraliniai sveiką, gerbiančią ir mylinčią Dievo žodį, reikia asmeninės aukos ir trokšti gėrio Lietuvai, dirbti ir įtraukti tėvus ir visą aplinkoje esančią visuomenę, įsitraukti į šį savo valstybės gerovei darbą. Tik doras žmogus bus vertingas savo tautos atstovas, o per jį ateis ir buitinio gyvenimo gerovė. Vaikai pasididžiavimas Į darbą Lietuvai tėvų pavyzdžiu įsijungė vaikai: dar Lietuvoje gimę Vytenis ir Saulius, Vokietijoje gimusi Marija Indrė ir JAV gimusi Gintė Bernadeta. Damušių vaikai aktyviai veikė ateitininkijoje, talkindami ,,Dainavos stovykloje. Ponią Jadvygą džiugino vaikų veikla, šia veikla džiaugėsi ir dr. Adolfas Damušis. Adolfo ir Jadvygos Damušių dvasioje sūnaus Vytenio ir marčios Vidos Kukučionytės išauklėtos dukros Andrėja ir Lina sukūrė lietuviškas šeimas. Dabar ,,Dainavą jau lanko Damušių proanūkiai. Damušių jaunėlė Gintė Bernadeta Damušytė (Damušis) žinoma Lietuvos visuomenės veikėja, diplomatė, užėmusi atsakingas pareigas, ambasadorė ypatingiems pavedimams profesoriaus Adolfo Damušio darbų perėmėja ir tęsėja. Nuo 2013 m. LR URM Užsienio lietuvių departamento direktorė, išrinkta Balzeko lietuvių kultūros muziejaus metų žmogumi, apdovanota ordino Už nuopelnus Lietuvai Komandoro kryžiumi (2003). Jadvygos ir Adolfo vaikų pagarbą savo tėvams liudija kad ir tokia dovanėlė. 1997 m. gruodžio 26 d. Damušių vaikai padovanojo albumą, kuriame įrašė: Brangūs tėveliai! Prieš šešiasdešimt metų jūs įkritote į meilę ir pasirinkote kartu plaukti valtele per gyvenimo jūrą. Savo kasdieniniu gyvenimu parodėte mums tos besąlygiškos meilės tvirtumą ir pastovumą. Jūsų džiaugsmas, energija, kantrybė, pasiruošimas atleisti, noras gero savo vaikams visa tai yra autentiškos ir krikščioniškos meilės paveikslas. Norėdami šios ypatingos šeimos šventės proga įamžinti tą paveikslą, dovanojame jums šį albumą, kuriame surinkta daugybė sveikinimų iš artimų žmonių, pajutusių jūsų meilės galybę. Didžiuojamės jūsų gyvu pavyzdžiu ir kartu su šiuo albumu siunčiame savo meilę. Jus mylintys vaikai Gintė, Saulius, Vytenis. Dėmesys poniai Jadvygai Damušienei Žinomas mecenatas dr. prelatas Juozas Prunskis (1907 12 221932 05 222003 04 26) Suvalkijos krašto dukrą Jadvygą Pšibilskytę-Damušienę yra palyginęs su Katalikų Akcijos Karaliene, kuri tarsi švyturys šviečia daugeliui savo mokinių. Plačią katalikišką Jadvygos Damušienės veiklą įvertino Šventasis Sostas: 1985 metais ji apdovanota ,,La Cruce Pro Ecclesia in Pontifice. 2001 metais suteiktas Giedros korporacijos apdovanojimas (žymuo ir premija), skiriamas lietuvei moteriai, ypatingai pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje, J. Damušienė tryliktoji moteris, gavusi šios organizacijos apdovanojimą. 2004 metais pedagogė, ilgametė ateitininkų jaunimo globėja, buvusi Dainavos stovyklos administratorė Jadvyga Damušienė Lietuvos Prezidento buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino medaliu. Šalia žymiausių asmenų pasauliečių ir dvasininkų (kunigų bei vyskupų) sveikinimų gražiai skamba poezijos posmai. Tai Kazio (1917 02 112009 02 09) ir Kazimieros (Podolskytės, 1918 06 032010 09 26) Bradūnų (su giliu bičiuliškumu, prašant Dievo visokeriopos stiprybės) sveikinimas: Mieli ir brangūs Damušiai, Rašydamas bijau paklysti Jūs taip atrodote gražiai Tartum tada pačioj jaunystėj, Kada sumainėt žiedelius Ir viens kitam pasižadėjot, Paskum gyvenimo kelius Kūrybos kelrodžiais žymėjot. Ant Jūsų rankų ,,Dainava Išaugo tartumei tvirtovė, Kartų kartoms tokia sava Stovės kaip šiandien tebestovi. Iš po dešimtmečių šešių Tebūna Jums prasminga šventė. Mums pavyzdys liks Damušių, Kaip reikia dirbti ir gyventi. Gražus ir prasmingas Jadvygos Damušienės gyvenimas. Save atidavusi Lietuvai, tikėjimą ir meilę Tėvynei įdiegusi vaikams ir vaikaičiams, ji kaip šviesus fakelas šviečia mums, ragindama tęsti jos darbus.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |