|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jo gyvenimas neparašytas romanas
Partizanui, politiniam kaliniui, tautodailininkui Albinui Kundrotui-Staugaičiui Angelė BUŠKEVIČIENĖ Ilsėkis tėviškės kapuos, kilnus kary,
Šis Birutės Danielienės ketureilis skirtas Albinui Kundrotui-Staugaičiui, byloja apie žmogų, kuris iki paskutinės gyvenimo akimirkos aplinkinius stiprino savo įkvėpimu, priėmė Tiesą ir ją skleidė kitiems, kėlė žmonių dvasią, viltį sovietmečiu ir atgavus Laisvę. Vėlinės. Gražiškių kaimo koplytėlėje sugaus naujas varpas. Jo aidą pasigavę vėjo gūsiai neš į Šešupės vandenis, o vakaro maldą atkartos pušys ir liauni berželiai. Vėlinių rimtyje, chrizantemų ir žvakių šviesoje, maldai klaupsis artimieji. Žmona Onutė, pasidabinusi tautiniais rūbais, ilgai šnekės dar nebaigtais laiškais. Gražiškiai visuose kelionės vėjuose Albinas gimė 1923 m. sausio 2 d. Gražiškių kaime, Šakių rajone, Barzdų parapijoje, Antaninos Sadauskaitės-Kundrotienės ir Jono Kundroto šeimoje. Joje augo du sūnūs: jaunesnysis Vitas liko ūkininkauti, o Albinas siekė mokslo. Baigęs Gražiškių kaimo pradinę, mokėsi Barzduose, Pilviškių progimnazijoje, 1944 metais baigė Vilkaviškio gimnaziją. Tėvas buvo zakristijonas Gražiškių kaimo koplyčioje, o Albinas dažnai patarnaudavo šv. Mišiose. Jis neretai pasakojo, kaip pirmąją 1940-ųjų mokslo metų dieną juos, moksleivius, nuvedė į aikštę Pilviškių miestelio centre mitinguoti ir iškelti vėliavą. Mokiniams sustojus pusračiu, milicijos įgaliotinis ištraukė raudoną vėliavą. Kai pradėjo ją kelti, auklėtojas prancūzų kalbos mokytojas Valentinas Dėdinas atsisuko į savo auklėtinius antros klasės moksleivius ir, prie lūpų prispaudęs pirštą, pusbalsiu pasakė: Žiūrėkite, kokią mes vėliavą keliame. Daugiau nieko sakyti nereikėjo. Visa klasė paliko iškilmes. 1941 metų birželį tie patys moksleiviai užuolankomis brovėsi prie traukinio Pilviškių geležinkelio stotyje, kad pamatytų savo mylimą mokytoją V. Dėdiną. Jie suprato, kas vyko: aplink ašaros, dejonės, sovietų kariuomenės kareiviai su vilkšuniais ir tas baisus traukinio garvežio švilpimas. Šis faktas įsirėžė atmintin visam gyvenimui. Prasidėjo antroji sovietų okupacija. Jaunuoliai vengė eiti į kariuomenę. 1944-ųjų pabaigoje Šakių apskrities Švietimo skyrius buvo įsikūręs Lekėčiuose, ten buvo ir karinis komisariatas. Albinas dviračiu nuvažiavo į Lekėčius, ten pažįstamas Švietimo skyriaus darbuotojas Liudvikas Pociejus paruošė dokumentus mokytojauti, o kariniame komisariate gavo pažymą, kad šaukimas į kariuomenę atidedamas. Taip Albinas tapo Gražiškių pradinės mokyklos mokytoju, planavo stoti į kunigų seminariją. Ir mokytojaudamas jis nevengė patarnauti per šv. Mišias Gražiškiuose bei Barzduose. Kartą Barzdų klebonas kun. Albinas Drazdys pasiteiravo Albino, kodėl jis neatsargiai elgiasi, viešai eina į bažnyčią. Albinas tuomet paprieštaravo: Eisiu aš, ar ne, vis tiek žinos. Albinas mokytojaudamas Gražiškių pradinėje mokykloje įsitraukė į partizaninę veiklą. Jis turėjo ginklą, sistemingai teikė partizanams žinias apie vietinius bolševikų aktyvistus ir liaudies gynėjų rengiamas operacijas, vykdė Stirnos rinktinės būrio vado Vytauto Puišio-Meškos, kilusio iš Buktiškių kaimo Barzdų parapijoje, nurodymus, turėjo slapyvardį Žvalgas. 1945 metų gruodį NKGB intensyviai ieškojo antisovietinio pogrindžio organizacijų, suiminėjo jų narius. Apie Kalėdas prasidėjo areštai ir Barzduose. 1945 metų antrą Kalėdų dieną Albinas su trimis partizanais savo namuose redagavo antisovietinius lapelius. Partizanai siekė sužlugdyti rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, kurie turėjo vykti 1946 metų sausį. Tąkart savo namuose Albinas buvo suimtas, partizanai Algimantas ir Jonas Keručiai, Jonas Jonušas pasislėpė po namu esančiame bunkeryje. Albiną atvežė į Barzdus, uždarė tvarte į daboklę. Ryte įsodino į roges ir į Griškabūdį. Šakiai per karą buvo sugriauti, todėl MGB, MVD ir kitos okupantų įstaigos buvo perkeltos į Griškabūdį. Vėliau tardymai ir karcerio kančios Marijampolės kalėjime. Po Ypatingojo susirinkimo nuosprendžio Albiną išvežė į Vilniaus paskirstymo punktą. Jei aprašyčiau keliones iš Oršos specialiais vagonais į Maskvą, po kelių dienų į Mordovijos specialų lagerį, toliau Karagandos lagerius ir gyvenimą bei darbus plytinėje, anglių kasyklose, statybose, išeitų romanas, prisimindavo Albinas. Šiandien Onutė Staugaitienė kalbėdama apie praeitį ir pažintį su Albinu pasakoja: Vos ištarus žodį Gražiškiai, mintimis sugrįžtu į jaunystę, Gegužines pamaldas, skambėjusias tėvynės meile alsuojančias dainas, žmonių rūpesčius, kaip išsaugoti laisvę ateities kartoms. Onutė lankė šeštąją Barzdų gimnazijos klasę, kai susipažino su jaunu, dailiai nuaugusiu Gražiškių pradžios mokyklos mokytoju Albinu. Pamilo vienas kitą. Albinas, turėjęs ryšių su apylinkės partizanais, įkalbėjo Onutę, turėjusią literatūrinių gabumų, rašyti į pogrindinę partizanų spaudą. Taip ji tapo Meškos būrio partizanų ryšininke Baltija. Onutė tuo metu apsigyveno pas giminaičius Svotelius Žardelių kaime, nes arčiau buvo lankyti gimnaziją Barzduose, o laisvalaikiu pagelbėjo tetai Antosėlei kurti bažnytines vėliavas Gražiškių koplytėlei, kartu su Albinu aktyviau įsijungė į partizanų veiklą. Deja, svajones ir darbus nutraukė patriotizmo kauke prisidengusio klieriko Zigmo Piečaičio išdavystė. Griškabūdžio ir Marijampolės kalėjimuose bei Sibiro toliuose Zigmo Piečaičio klieriko voratinklis regztas dvasininkams, partizanams bei jų ryšininkams ir kitiems Zanavykijos gyventojams įgavo pagreitį. Pirmiausia suimtas Barzdų bažnyčios vargonininkas Juozas Gvildys (mirė lageryje), klebonas kun. A. Drazdys spėjo pasislėpti, suimtas vėliau. Vietinės tarybinės spaudos puslapiuose mirgėjo šmeižtai apie Plokščių parapijos kleboną kun. Antaną Grybiną ir jo globojamą Bundzų kaimo gyventoją partizanų vadą Praną Runą, apie 1945 metaiss iš Žemosios Panemunės į Žvirgždaičius atkeltą kleboną kun. Vincą Gelgotą, Lukšių kleboną Ligeiką ir kitus. Z. Piečaičio aukos buvo Albinas ir jo būsimoji žmona Onutė, kilusi iš Žvirgždaičių parapijos Tupikų kaimo. 1946 m. sausio 18 d. Onutę areštavo iš 7-osios Šakių gimnazijos (ji tada buvo perkelta iš Barzdų į Lukšius) klasės. Per trečią pamoką Onutę iškvietė į mokytojų kambarį, o ten laukė rusų kariškiai. Gimnazijos direktorius Unguraitis nepabūgo ištiesti ranką ir palinkėti stiprybės. Sunkvežimiu ją nuvežė į Griškabūdį, į buvusį tvartą, tapusį kalėjimu. Moterų kamera buvo pilnutėlė. Nakčia iškviesta pas tardytoją ant stalo pamatė savo kūrinius, rašytus pogrindžio spaudai ir perduotus Z. Piečaičiui. Gintis buvo beprasmiška, tik paneigė ryšius su partizanais. Kasnaktiniai tardymai, sumuštų ir iškankintų aimanos, antisanitarinės sąlygos tiek moterų, tiek vyrų kamerose, žmonių prigrūsta tiek, kad vargiai tilpo stovėdami, tokia buvo realybė. Už moterų kameros buvo lavoninė, į kurią per kiemą nešdavo nukankintus kalinius. Čia nakčiai su lavonais uždarydavo du vokiečių belaisvius. Jie per išimtą plytą moterų kamerai apibūdindavo, kaip atrodė žuvę partizanai. Bendražygius Onutę ir Albiną po keturių mėnesių išvežė į Marijampolės kalėjimą. Ten buvo suvežti aplinkinių rajonų kaliniai tolimesniam tardymui ir galutiniam nuteisimui. Onutė su Verute Gruodyte vadovavo kalėjimo pogrindžio veiklai. Kameroje vos tilpo 30 moterų. Jos susėsdavo ant grindų, ant savo maišelių, naktį suguldavo viena prie kitos ant šono, apsiversdavo tik pagal komandą. Onutė vadovavo maldoms, mintinai mokėjo Švč. Mergelės Marijos litaniją, rožinį, daug giesmių, lietuvišką šv. Mišių tekstą. Moterys meldėsi tyliai. Rožinius pasidarydavo iš duonos. Artimieji atnešdavo adatų, rūkomojo popieriaus su tabaku. Gautą tabaką perduodavo vyrams. Daug laiko užimdavo laiškų ant rūkomojo popieriaus juostų rašymas į kitas kameras bendražygiams ir pažįstamiems. Onutė rašydavo Baltijos, Verutė Šiaurinės slapyvardžiu. Taip ir vyrai rašydavo, susikalbėdavo Morzės abėcėle. Onutė kalėjime pasivaikščiojimo metu pamatydavo per grotas Albiną. Marijampolės kalėjime Albinas sutiko buvusį Barzdų valsčiaus policijos viršininką Lebedžinską, kuris duodavo pažįstamiems tuščių pasų su savo parašu ir antspaudu, liaudies gynėjus Vincą Ramanauską, Braką ir dar apie 40 žmonių, kuriuos apdovanojo po 10 metų lagerio ir 5 metų tremties. Visų byla pavadinta J. Gvildžio vardu, pristatyta Karo tribunolo teismui Marijampolėje. Po teismo visus atvežė atgal į tą patį kalėjimą, skirtą nuteistiems kaliniams. Tai buvusi kalėjimo bažnyčia. Moteris patalpino atskirai. Tarp nuteistųjų buvo ir Žvirgždaičių klebonas kun. Vincas Gelgota, ūkininkas A. Lokys iš Žalvėderių kaimo, J. Jonynas iš Janukiškių kaimo, buvęs Žvirgždaičių milicininkas Pranas Ūsas ir kiti. Visų jų byla buvo sukurpta iš nieko. Iš Marijampolės etapu iš Lietuvos: moterų du vagonai, vyrų 10. Iš Karabaso paskirstymo punkto Onutės ir Albino keliai išsiskyrė septyneriems išbandymų metams. Paskutiniame laiškelyje iš Marijampolės kalėjimo Albinas užsiminė Onutei apie abiejų bendrą gyvenimą ateityje. Laisvės viltis neužgeso. Onutę išvežė į Kengyrą. Čia ji išgyveno nesuvokiamą žmogaus protu siaubą 1954 m. gegužės 16 d. prasidėjusį Kengyro lagerio kalinių sukilimą. Ji pateko į kalėjimo ligoninę, o medikai paprašė ją ten pasilikti ir padėti. 1955 m. sausio 31 d. Onutė iš Kengyro lagerio buvo paleista ir išvyko pas tėvus į tremtį į Kačergatą Irkutsko srityje. Apsigyveno Irkutske, dirbo ligoninėje, baigė medicinos seserų kursus. Atsitiktinai Irkutske sutiktas pažįstamas kalinys pasakė Albino adresą lageryje. Parašiusi kelis žodelius, Onutė gavo ilgą laišką. Neabejojo, 1955 metų rugsėjį išvažiavo į Karagandą ir čia lapkričio 6 dieną su Albinu susituokė. Jų santuoką palaimino kun. Pranciškus Adomaitis. Sutuoktiniai žinojo, kokius kryžiaus kelius teks nueiti. Albinas pasirinko žmonos pavardę. Pase įrašas Albinas Staugaitis. Sugrįžimas į Tėvynę Sugrįžęs į Lietuvą, Albinas dirbo statybose sunkų fizinį darbą ir neakivaizdžiai mokėsi, širdyje neužgeso nepriklausomybės idėja ir viltis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, abu su žmona kiekviename mitinge, konferencijoje vis pirmose gretose. Albinas ilgametis Kauno Sąjūdžio tarybos Kauno skyriaus pirmininkas, Politinių kalinių bendrijos tarybos narys, savo gimtojo Gražiškių kaimo tradicijų puoselėtojas ir gaivintojas. Prieš 20 metų Onutė ir Albinas Staugaičiai prie savo gyvenamojo daugiabučio Kaune (Kovo 11-osios g. 43) pastatė Albino išdrožtą kryžių kaip padėką Švč. Mergelei Marijai už globą tragiškiausiomis gyvenimo akimirkomis. Kryžių pašventino tuometinis parapijos klebonas mons. Petras Meilus. Nutarta prie kryžiaus kasmet švęsti Žolinę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę. Kasmet Onutės ir Albino iniciatyva ir rūpesčiu prie kryžiaus susirinkdavo namo gyventojai, kaimyninių namų žmonės, seniūnijos atstovai. Atvykdavo poetų, rašytojų, dvasininkų, šaulių, rezistencijos dalyvių, Seimo, savivaldybės atstovai. Tai tapo gražios kaimynystės, bendruomeniškumo švente. Štai 2003 metais namo bendrija antrąją Kalėdų dieną surengė bendrijos pirmininko Albino 80-mečio jubiliejų. Jis pirmininkavo daugiau kaip 30 metų. Kalėdos buvo švenčiamos pakiliai, dalyvavo 50 namo gyventojų. Anot namo gyventojos Liucijos Zdanavičienės, Albinas visuomet linksmas ir taktiškas, mėgstantis bendrauti su žmonėmis, atrodo, kad niekada nepavargsta, nejaučia metų naštos. Šiemet, švenčiant Žolinę, 20-ąjį kartą prie Staugaičių namo ir jų pastatyto kryžiaus, susirinkusieji kalbėjo apie prieš mėnesį mirusį Albiną kaip iškilią asmenybę, priėmusią laiko iššūkius, įvertinusią tikrųjų vertybių reikšmę. Susitikimai Gražiškiuose ir atsisveikinimas Kaunas tam tikras mano ir žmonos gyvenimo tarpsnis, kur sušvito mūsų vilties laisvės pašvaistė, išaugo dukra, anūkai. Gražiškiai šaknys, protėvių žemė, į kurią sugrįš mūsų kūnai, neretai sakydavo Albinas. Mes visi einame tais pačiais gyvenimo keliais, bet ne visiems pavyksta vienodai įminti savo pėdas, kurias nulemia vidinė nuostata, žmogiškosios vertybės. Kuo žmogaus pėdsakus išmatuoti? Jūros gyliu ar erdvės aukščiu? Amžinos meilės prasme ar bėgančio laiko šviesa? Nuolatinis ryšys su visu tuo, ko jau nebėra, kas liko tik prisiminimuose, ilgesys savo kraštui, gimtajai žemei, tėviškės gamtai, artimiems žmonėms kviečia sugrįžti prie savo šaknų, kalbėjo Barzdų bibliotekos vedėja Birutė Grajauskienė Gražiškių koplyčioje, po šv. Mišių minint Tėvo dieną 2009 metais. Eilės, gėlės, padėka buvo skirtos visiems, kurie garsina krašto istoriją. Albinui Staugaičiui tąkart už patriotinę veiklą ir nuveiktus darbus gimtinei įteiktas lino rankšluostis ir duonos kepalas. Albinas tautodailininkas. Jo pagamintų kryžių, koplytstulpių visoje Lietuvoje galima suskaičiuoti per 30, o kur dar įvairios statulėlės, rūpintojėliai. Gražiškių kapinaitėse Albino sukurti koplytstulpiai: Knygnešiui, Nežinomam partizanui, Žuvusiems už Tėvynės laisvę Lietuvoje ir tremtyje, Gražiškių kaimo kryžius. Barzdų miestelio jubiliejai, parapijos bažnyčios atlaidai Barzduose ir Gražiškiuose neapseidavo be O. ir A. Staugaičių. 2010 metais Onutei ir Albinui Padėkos raštą už istorinės praeities puoselėjimą įteikė Šakių rajono meras Juozas Bertašius. Už materialinę paramą koplyčios remonto darbams Barzdų seniūnas Remigijus Naujokaitis kaip padėkos ženklą Albinui per Švč. Mergelės Marijos Vardo atlaidus užrišo juostą. Šiemet kovo 26 d. aš (straipsnio autorė), Barzdų bibliotekos vedėja Birutė Grajauskienė, Barzdų seniūnijos seniūnaitė, Gražiškių koplyčios zakristijonė Ingrida Dereškevičienė su dukra Rasa nuvykome aplankyti Staugaičių namuose. Moterys Albinui įteikė Barzdų seniūno R. Naujokaičio Padėkos raštą už istorinės atminties saugojimą ir indėlį puoselėjant gimtinę ir varpą, kur jau aštunti metai gauna Kovo 11-osios proga labiausiai nusipelnęs kraštietis. Liejosi kalbos, prisiminimai, sudainuota daina, Onutė skaitė savo kūrybos eilėraščius, pasakojo, ką jos gyvenime reiškia Gražiškių kaimas, apie dvasinį ryšį su Albinu. Tai buvo mūsų paskutinis gyvas bendravimas su Albinu. Onutė, tarsi nujausdama artėjantį išsiskyrimą su mylimu sutuoktiniu, lapkričio 6 dieną vylėsi atšvęsti deimantines jų sutuoktuvių metines. Sidabrinės jų vestuvės vyko Barzdų bažnyčioje, jas palaimino kun. Pranciškus Adomaitis MIC, auksines sutuoktuvių metines irgi kun. P. Adomaitis MIC Marijampolėje, Marijonų vienuolyno koplyčioje. Mūsų susitikime Albinas kartkartėmis vartė knygą apie Gražiškių koplytėlę, mat dar kartą norėjo ten nuvykti, bet jau neleido sveikata. Karštą liepos vidurvasarį jį priglaudė Gražiškių žemė... Vėlinės. Šiame žodyje telpa visas žmogaus gyvenimo apmąstymas ir prasmė. Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |