|
Įamžinta Jono Jablonskio gyvenimo vieta Vilniuje
Kultūros vertybių registrą papildė naujas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas namas Kalvarijų g. 20 Vilniuje, kuriame 19041906 metais gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. Taip pažymėta svarbi išlikusi vieta sostinėje, susijusi su iškiliausiu lietuvių bendrinei kalbai nusipelniusiu žmogumi.
Kalbininko Jono Jablonskio gyvenimo darbas turėjo pamatinės reikšmės, randantis naujų laikų Lietuvai tautai, visuomenei, valstybei. Jis paliko mums vieningai sunormintą, taisyklingą ir nuo svetimybių apvalytą literatūrinę, mokslinę bei politinę lietuvių kalbą. Jo atminimas labai gerbtinas, ir namas Vilniuje, Kalvarijų g. 20, išsaugotinas kaip istorijos ir kultūros palikimas, įsitikinęs politikas, kultūros istorikas bei muzikas prof. Vytautas Landsbergis. Tai yra viešasis interesas, kuris gali turėti ir oponentų. Viešasis arba kultūros interesas turėtų būti svarbesnis.
Dėl teisinės apsaugos suteikimo J. Jablonskio namui Vilniuje, Kalvarijų g. 20, į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos kreipėsi prof. Vytautas Landsbergis, prof. Arnoldas Piročkinas, dr. Rimutė Rimantienė bei Eglė Griciuvienė (Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotoja, dviejų knygų apie Jablonskių šeimą autorė).
Vilniaus laikotarpis buvo itin reikšmingas J. Jablonskio mokslinei, darbo ir politinei veiklai. Džiaugiamės, kad jį menantis statinys, balsavus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, sako Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Anot filologo ir istoriko prof. Arnoldo Piročkino, Rusijos ministrų tarybos nutarimas, kurį 1904 m. balandžio 24 d. (pagal dabartinį kalendorių gegužės 7 d.) patvirtino caras, ne tik panaikino 40 metų trukusį lietuviškos spaudos lotyniškomis ir gudiškomis raidėmis draudimą, bet ir sudarė sąlygas J. Jablonskiui palikti Šiaulius, kuriuose jis gyveno prižiūrimas policijos po tremties Pskove: Puikiai suvokdamas atsivėrusias galimybes lietuvių kalbai ir bundančiai Lietuvai, tų metų rudens pradžioje jis persikėlė į Vilnių. Name Kalvarijų g. 20 gyveno dvejus metus, kol 1906 metų rugsėjį išvyko į Panevėžį, kur gavo galimybę dėstyti lietuvių kalbą mokytojų seminarijoje. Tie dveji metai Vilniuje buvo labai įtempto darbo ir įvairios veiklos periodas. J. Jablonskis dirbo pradėtame leisti pirmajame lietuviškame Vilniaus žinių laikraštyje, 1905 metų pabaigoje tapo Lietuvos ūkininko redaktoriumi. Laiko reikalavo ir rūpesčiai jo įkurtoje Aušros knygų leidimo bendrovėje. Į jį kreipėsi pagalbos įvairūs autoriai, kad suredaguotų jų rašinius. Pats J. Jablonskis daug rašė laikraščiams aktualiais to meto klausimais: per dvejus metus Vilniuje juose paskelbė apie 50 straipsnių. 1906-ųjų vasario pabaigoje pradėjo keturiose Vilniaus vidurinėse mokyklose dėstyti lietuvių kalbą susibūrusiems negausiems lietuvių mokinių fakultatyvų būreliams. Vilniaus mokslo apygardos vadovybei talkininkavo rengiant numatomas lietuvių kalbos programas. Aktyviai dalyvavo 1905-ųjų gruodžio pradžioje įvykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Visą laiką jį slėgė rūpestis dėl Juškų žodyno redagavimo, be to, nuolatinis rūpestis, kaip išlaikyti šeimą, kurioje augo penki vaikai. Taigi gyvenimas Kalvarijų g. 20 J. Jablonskiui nebuvo lengvas.
J. Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) gimė 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliuose (dabartiniame Šakių rajone). 1881 metais jis aukso medaliu baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Maskvos universitetą. Ten įgijo klasikinių kalbų mokytojo diplomą. Caro valdomoje Lietuvoje mokytoju įsidarbinti jis negalėjo. Tad dirbo mokytoju Mintaujoje (dab. Jelgava, Latvija), buvo iškeldintas į Revelį (dab. Talinas, Estija). Ten vyko jo politinis persekiojimas, kratos, kalbininkas buvo ištremtas į Pskovą. Grįžęs iš tremties, J. Jablonskis gyveno Šiauliuose, 19041906 metais Vilniuje (čia 1906 metais gimė jauniausiasis sūnus Jonas), vėliau persikėlė į Panevėžį.
Per I pasaulinį karą J. Jablonskis gyveno Rusijos imperijoje. Ten lietuvių gyvenimas buvo aktyvus. 1917 metų pavasarį Petrapilyje, vykstant Rusijos lietuvių suvažiavimui, įvairių partijų delegatai ginčijosi, kokiu keliu siekti Nepriklausomybės. Prieš 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą J. Jablonskis buvo vienas iš vadinamosios autoritetingosios Trijų tarybos (J. Jablonskis, P. Mašiotas ir K. Grinius) narių, pasirašiusiųjų keletą dokumentų, kuriais kreipiamasi į partijas ir visuomenines organizacijas taikytis ir vienytis. To paskatinti lietuvių veikėjai apie būsimąją Nepriklausomybę jau kalbėjo vienu balsu. 1918 metų vasarą jis su šeima grįžo į Lietuvą ir vėl apsigyveno Vilniuje, bet, jį okupavus lenkams, persikėlė į Kauną, ten gyveno ir dirbo iki pat mirties 1930 m. vasario 30 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Rūta Evelina Šutinytė
Artimiausiu metu spausdinsime ilgesnį tekstą, skirtą J. Jablonskiui.
© 2015 XXI amžius
|