Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Sinodinės Bažnyčios keliu

Popiežiaus Pranciškaus mintys pasitinkant Vyskupų Sinodo 50-mečio sukaktį

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus kalba Vyskupų Sinodo jubiliejaus minėjime

Šventasis Tėvas tarp pasibaigusios Vyskupų Sinodo asamblėjos vedėjų

Prieš aptariant sekmadienį Vatikane pasibaigusios 14-osios eilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos, kuri buvo skirta šeimos pastoracijai, rezultatus, verta apžvelgti popiežiaus Pranciškaus mintis apie šios svarbios bažnytinės institucijos veikimo prasmę, nes rugsėjo 15 dieną sukako kaip tik 50 metų, kai, baigiantis Vatikano II susirinkimui, palaimintasis popiežius Paulius VI paskelbtu moto propio dokumentu „Apostolica sollicitudo“ įsteigė Vyskupų Sinodą, kuriuo siekiama stiprinti apaštalinį kolegialumą ir bendradarbiavimą su Petro įpėdiniu Bažnyčios valdyme. Juk dabar Šventojo Tėvo sumanytoje tikroje pastoracinėje revoliucijoje nekeičiant Bažnyčios doktrinos vadinamajai „Sinodo dvasiai“ teikiama tokia pat reikšmė, kaip po Vatikano II Susirinkimo buvo kalbama apie „Susirinkimo dvasią“. Dabar tai yra dar labiau aktualu, kadangi 1,3 milijardo narių turinti Katalikų Bažnyčia, išsiplėtojusi visame pasaulyje, veikia labai skirtingomis religinėmis, geopolitinėmis ar demografinėmis situacijomis. Joje jau senokai nėra Vakarų civilizacijos, kuri tampa vis labiau sekuliarizuota ir nukrikščionėjusi, dominavimo. Tai patvirtina ir argentinietiška dabartinio Šventojo Tėvo kilmė. Kaip tik tokioje kultūrų įvairovėje su gana skirtingomis Bažnyčios gyvenimo religinėmis problemomis bei poreikiais Popiežiui labai reikia viso pasaulio hierarchų iniciatyvų, siūlymų bei patarimų, kuriuos kaip tik skatina jo periodiškai šaukiamos Vyskupų Sinodo asamblėjos.

Žvelgti tikėjimo akimis

Ši kolegialumo raiška yra patvirtinta ir Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“, nurodant, jog „kaip Evangelijoje pagal Viešpaties potvarkį šv. Petras ir kiti apaštalai sudaro apaštalinę kolegiją, taip panašiai Romos popiežius, Petro įpėdinis, bei vyskupai – apaštalų įpėdiniai – sudaro kolegialią bendrystę. Kita vertus, šis vyskupų konferencijos kolegialumas jokiu būdu neturi prieštarauti ir pažeisti Popiežiaus primato galių visų tikinčiųjų ir jų ganytojų atžvilgiu“ (LG, 22). Remdamasis šiais principais Vyskupų Sinodas kaip ir kitos Šventojo Sosto institucijos išlaiko tik patariamąjį pobūdį Romos vyskupo visuotinės galios atžvilgiu. Todėl pats Popiežius nusprendžia, kada šaukti Vyskupų Sinodo asamblėją, kokia joje turi būti svarstoma tema ir kokia darbotvarkė. Jis taip pat patvirtina vietinėse vyskupų konferencijose išrinktų Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyvių sudėtį, dalį jų paskirdamas savo nuožiūra arba ex officio (pagal užimamas vadovaujamas pareigas Vatikano institucijose) bei išlieka tikruoju asamblėjos pirmininku (per paskirtuosius posėdžių ir svarstymų vedėjus) jai vykstant. Pagaliau pats Šventasis Tėvas skelbia galutinį kiekvienos Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumentą, Posinodinį apaštalinį paraginimą, atsižvelgdamas į susitikime jam pateiktus siūlymus, kurie balsavimo tvarka įtraukiami į vadinamąjį „Relatio finalis“ (baigiamąją apžvalgą). Sinodo asamblėjos tėvai išrenka dvylikos narių tarybą (tris narius paskiria pats Popiežius), kuri padeda rengti posonodinį dokumentą ir suformuluoti artimiausios Vyskupų Sinodo asamblėjos temą. Visą šį procesą kordinuoja nuolatinis Vyskupų Sinodo generalinis sekretorius (dabar šias pareigas eina kardinolas Lorensas Baldiseris (Lorenzo Baldisseri) ir jo pavaduotojas (dabar arkivyskupas Fabijas Fabene (Fabio Fabene)).

Iki šiol, pradedant 1967 metais, vyko keturiolika eilinių (ordinarinių) Vyskupų Sinodo asamblėjų, kurios buvo šaukiamos dažniausiai kas 3–4 metai svarstyti svarbiuosius visuotinės Bažnyčios klausimus. Buvo sušauktos trys neeilinės Vyskupų Sinodo asamblėjos (1969, 1985 ir 2014 metais), kuriose dalyvavo tik nacionalinių vyskupų konferencijų pirmininkai ar jų pavaduotojai bei dešimt specialiųjų Vyskupų Sinodo asamblėjų. Pastarosiose buvo nagrinėjama ypatinga bažnytinio gyvenimo situacija, susidariusi atskiruose žemynuose, regionuose (Artimuosiuose Rytuose) ar šalyse (Olandijoje). Spalio 5 dieną, pradėdamas pastarąją Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Pranciškus, kuris yra iškėlęs ir „Sinodinės Bažnyčios“ koncepciją, pabrėžtinai nurodė, kad Sinodas nėra koks parlamentas (seimas, senatas), kuriame tariasi įvairių ideologijų ir skirtingų partijų atstovai, nors nuomonių dėl problemos sprendimo gali būti įvairių. Sinodo susitikime dalyvaujantys ganytojai skirstomi į liberalus ir konservatorius, pažangiuosius ir reakcingus, visiškai nesuvokiančius tikrosios padėties ar sąmoningai ją iškraipančius. O juk Sinodas yra tapataus bažnytinio gyvenimo raiška, žengimas kartu, kaip apibrėžia ir pati graikiškosios „synodos“ sąvokos prasmė, žvelgiant į tikrovę „tikėjimo akimis ir Dievo širdimi“, aiškino Šventasis Tėvas. Kaip tik Sinode išryškėja, kad Bažnyčia, likdama ištikima magisteriumo paveldui, nesaugo jo kaip muziejinės vertybės, bet naudoja, kaip gyvąjį šaltinį savo pačios troškulio numalšinimui ir tikėjimo šviesos sklaidai. Kita vertus, Sinodas yra saugi erdvė, kurioje aiškiai patiriamas Šventosios Dvasios veikimas, ypač, jeigu asamblėjos dalyviai yra kupini apaštališkosios drąsos, evangelinio nuolankumo ir pasitikinčio pamaldumo.

Pabrėždamas šias ganytojiškam veikimui svarbias savybes popiežius Pranciškus sakė, kad apaštalinė drąsa reiškia nepasidavimą pasaulio vilionėms, kad vyskupo širdyje nebūtų nuslopinta tiesos šviesa ir nepakeista laikino susižavėjimo ar sėkmės žiburėliais. Dar blogiau, jeigu ganytojo širdis tampa nejautri, suakmenėjusi ir be gerų intencijų, nutolsta nuo Dievo tautos ir jos dvasinių poreikių. Evangelinis nuolankumas reiškia gebėjimą apsivalyti nuo išankstinių subjektyvių nusistatymų, palankumų ir norų objektyviai išklausyti bei suprasti kiekvieną kitą brolį vyskupą. Toks nuolankumas reiškia ne rodymą į kitus smerkiančiu pirštu, bet ištiesimą rankos neaukštinant savojo teisumo. Pagaliau pasitikinti ir viltinga malda reiškia širdies atvėrimą Dievui, numalšinimą savyje visokių nusiteikimų, kad tyloje ir sielos ramybėje būtų išgirstas Dievo balsas. „Be pasitikinčio leidimo būti vadovaujamiems Šventosios Dvasios visi sprendimai tebus tik dekoracijos. Ir užuot iškėlus Evangelijos principus jie liks uždengti ir nuslėpti, o mūsų mokymas tebus žodžiai, neduodantys naudos“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis kvietė Vyskupų Sinodo dalyvius prieš akis turėti ne savo asmeninę nuomonę, bet tikėjimą į Dievą, ištikimybę magisteriumui, Bažnyčios gerovę ir salus animorum (sielų sveikatą).

Cum Petro et sub Petro

Šiuos apmąstymus popiežius Pranciškus tęsė fundamentalioje ir plačiai komentuotoje kalboje spalio 17 dieną surengtame Vyskupų Sinodo 50-mečio minėjime. Šis minėjimas vyko Vatikano didžiojoje audiencijų salėje ir jame kartu su pastarosios asamblėjos dalyviais taip pat dalyvavo platesnės tarptautinės bažnytinės bendruomenės atstovai su čia pasisakiusiais kardinolais iš kiekvieno kontinento. Pradėdamas pagrindinį ir visų lauktą pranešimą, popiežius Pranciškus priminė, kad nuo pat savosios Romos vyskupo tarnystės pradžios jis norėjo iškelti Sinodo, kaip ypač brangaus Vatikano II Susirinkimo paveldo reikšmę. Buvo prisiminta, kad ir palaimintasis Paulius VI, įkurdamas Vyskupų Sinodo instituciją, norėjo, kad ji būtų gyvas visuotinio Susirinkimo atvaizdas, išreiškiantis aktyvaus bendravimo ir svarstymo dvasią ir metodą.

Šventasis Jonas Paulius II po dvidešimties metų, 1985-aisiais, sušaukęs neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją Vatikano II Susirinkimo sprendimą įgyvendino. Aptarimui irgi akcentavo tolesnio kolegialios pastoracinės atsakomybės stiprinimo svarbą. Popiežius Benediktas XVI savaisiais 2006 metais paskelbtais potvarkiais stengėsi Ordo Synodi Episcoporum labiau suderinti su naujomis Kanonų teisės kodekso nuostatomis. „Mes turime tęsti šį kelią“, – tvirtino popiežius Pranciškus, pabrėždamas, jog toks kolegialumas yra gyvybiškai svarbus pajėgų sutelkimui trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios misijoje su naujosios epochos sudėtingumu ir prieštaringumu moralinėje ir dvasinėje plotmėje.

Iš tikrųjų, apibrėžti Sinodą plačiąja prasme, kaip visos Bažnyčios – pasauliečių tikinčiųjų, ganytojų, Romos vyskupo – žengimą kartu, žodžiais nėra sunku, tačiau tai įgyvendinti praktikoje dabar nėra paprasta. Pasiremdamas Vatikano II Susirinkimo dogmine konstitucija „Lumen Gentium“, Šventasis Tėvas sakė, kad Dievo tauta, sudaryta iš visų pakrikštytųjų, yra paženklinta būti dvasine buveine ir šventa kunigyste. „Ji yra ta tikinčiųjų visuma, kuri, gavusi šventojo patepimą, negali klysti tikėjimo reikaluose ir apreiškia šią ypatingą savo savybę visos Dievo tautos antgamtinio tikėjimo suvokimu, kad nuo vyskupų iki eilinio tikinčiojo išreiškia visuotinį sutarimą tikėjimo ir moralės dalykuose“ (LG, 12). Taigi, kiekvienas tikintis asmuo, nepriklausomai nuo atliekamų funkcijų Bažnyčioje ar teologinio išsilavinimo laipsnio, yra aktyvus evangelizacijos subjektas ir būtų šiuo atžvilgiu visiškai netinkama vienus išskirti, kaip kvalifikuotus veikėjus, o likusiąją tikinčiųjų tautą, kaip tik jų veiksmų ir mokymo priėmėją. Juk taip ir pats „sensus fidei“ (tikėjimo pojūtis) draudžia griežtą „Ecclesia“ – Bažnyčios, kaip visumos, atskyrimą – nuo Bažnyčios mokymo ir jo pažinimo (Ecclesia docens discens), kadangi pati tikinčiųjų kaimenė turi antgamtinį instinktą įžvelgti naujus kelius ir veikimo būdus, kuriuos Viešpats apreiškia Bažnyčiai.

Priminęs, kaip, rengiantis pastarosioms dviems (2014 ir 2015 metų) jo sušauktoms šeimos sielovadai skirtoms Vyskupų Sinodo asamblėjoms, pasaulio tikinčiųjų bendruomenėse vyko platūs generalinio sekretoriato vyskupams atsiustų klausimynų ir anketų aptarimai, kad būtų išgirstas pačių šeimų balsas apie jų džiaugsmus, rūpesčius ir viltis, popiežius Pranciškus sakė, jog tai yra geras pavyzdys, kaip sinodinė Bažnyčia yra klausanti Bažnyčia. Iš tikrųjų, tikintys žmonės, vyskupų kolegija, Romos vyskupas turi vieni kitus išklausyti, kaip ir visi turi klausyti Šventosios Dvasios, Tiesos Dvasios (JN 14, 17) ir žinoti, ką ta Dvasia skelbia Bažnyčiai (Apr 2, 7). Taigi, Vyskupų Sinodas yra tolesnė šio klausymo visuose bažnytinio gyvenimo lygmenyse raiška, o per Sinodo tėvus kiti vyskupai veikia kaip Visuotinės Bažnyčios tikėjimo tarnai, skelbėjai ir liudytojai, aiškiai atskirdami tiesą nuo dažnai besikeičiančios viešosios nuomonės. Galiausiai šio sinodinio proceso viršūnė yra klausymas apaštalo šv. Petro įpėdinio Romos vyskupo, kuris yra pašauktas skelbti kaip visų krikščionių ganytojas ir mokytojas, remdamasis ne asmeniniais įsitikinimais ir palankumais, bet kaip aukščiausias „totius fides Ecelesioac“ (visuotinio Bažnyčios tikėjimo) liudytojas, Bažnyčios klusnumo Dievo valiai, ištikimybės Kristaus Evangelijai ir Bažnyčios tradicijai garantas. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Sinodo veikimas išvien su Petro įpėdiniu ir jam vadovaujant (cum Petro et sub Petro) nėra joks laisvės apribojimas, o bendrystės garantas, nes paties Viešpaties valia Popiežius yra regimas ir nuolatinis vyskupų ir visų tikinčiųjų vienybės šaltinis ir pamatas.

Vienybė ir sveika decentralizacija

Vatikano II Susirinkimas ir popiežius Pranciškus, nurodydamas šv. Jono Chrizostomo (350–407) pateiktą apibrėžimą aiškino, kad Bažnyčia ir Sinodas yra sinonimai, nes išreiškia visos Dievo tautos bendrą kelionę istorijos keliu į susitikimą su Viešpačiu Kristumi, ir tai pilnai atitinka pačią Bažnyčios sandorą. Tame keliavime nė vienas neturi būti iškeltas aukščiau už kitus, ir pirmieji Bažnyčios asmenys turi labiau nusižeminti, kad tarnautų savo broliams ir seserims. Taip, Jėzus įkūrė Bažnyčią, kurios viršūnėje buvo apaštalų kolegija, vadovaujama Petro „Uolos“, (plg. Mt 16, 18), kuriam skirta stiprinti savo brolius tikėjime (plg Lk 22, 32). „Tačiau šioje Bažnyčioje, kaip apverstoje piramidėje, viršūnė yra žemiau pagrindo, todėl tie, kurie vykdo valdžią, vadinami tarnais, nes jiems skirta būti mažiausiais iš visų“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Taigi, tarnaudamas Dievo tautai kiekvienas vyskupas tampa Kristaus atstovu (vicarius Christi) jam patikėtai tikinčiųjų kaimenės daliai, o pats Romos vyskupas, Petro įpėdinis, yra ne kas kitas, kaip Dievo tarnų tarnas. Taigi reikia niekada neužmiršti, kad tarp Jėzaus mokinių praeityje, dabartyje ir visados, vienintelė valdžia yra tarnavimo valdžia, ir vienintelė galia yra Kryžiaus galia. Popiežius vėl pasirėmė paties Mokytojo žodžiais savo apaštalams: „Jūs žinokite, kad (pasaulio) tautų valdovai viešpatauja joms ir didžiūnai jas engia. O tarp jūsų to neturi būti: jei kas norėtų tapti didžiausiu iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas norėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 25–27). Taip, tik taip būtina suprasti hierarchinę tarnybą mūsų Bažnyčios slėpinio terpėje.

Aiškindamas tokią platesnę Bažnyčios sinodiškumo sampratą, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tai turi reikštis Vietinėse Bažnyčiose, atskirų vyskupijų rengiamuose sinoduose, bendrame kunigų ir pasauliečių bendradarbiavime dėl bažnytinės bendruomenės gėrio. Tam reikalui įsteigiamos įvairios struktūros, tokios kaip kunigų tarybos, konsultorių kolegijos, kanauninkų kapitulos, pastoracinės tarybos ir pan. Šios institucijos neturi likti tik popieriuje, bet aktyviai veikti, palaikyti ryšius su plačiąja tikinčiųjų bendruomene, vykstant abipusiam išklausymui, dalijimuisi patirtimi. „Kitas sinodinės Bažnyčios lygmuo yra Bažnytinės provincijos ir regionai bei nacionalinės vyskupų konferencijos su joms skirtais kolegialumo bruožais, taip integruojant ir papildant ankstyvosios Bažnyčios tvarką, kaip vylėsi ir Vatikano II Susirinkimas, skatindamas tų institucijų plėtrą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, kuris anksčiau, būdamas Buenos Airių arkivyskupu, kelis kartus buvo renkamas Argentinos vyskupų konferencijos pirmininku, aktyviai veikė Lotynų Amerikos vyskupų konferencijos (CELAM) struktūrose. Dabar savo kalboje jis pabrėžė, kad popiežius negali pakeisti vietinių vyskupų konferencijų ir aprėpti visų problemų, kurios būdingos atskiroms teritorijoms, todėl visuotinės Bažnyčios valdyme reikalinga sveika decentralizacija. Ir pagaliau trečiasis sinodinės Bažnyčios lygmuo – pasaulio Vyskupų Sinodas, kuriame atstovaujamos vietinės vyskupų konferencijos, ir toje kolegialumo raiškoje, tikrajame meilės kolegialume veiksmingai išvien su Popiežiumi yra rūpinamasi visa Dievo tauta.

Popiežius Pranciškus reiškė viltį, kad toks įsipareigojimas toliau vystyti sinodinę Bažnyčią, turės ir teigiamą ekumeninį poveikį išryškinant vienijančius Petro primato bruožus. Juk Popiežius nėra aukščiau už Bažnyčią, tik vienas iš joje pakrikštytų asmenų, kaip kad ir vyskupų kolegijoje yra vyskupas tarp kitų vyskupų. Ir tuo pat metu būdamas apaštalo Petro įpėdiniu jis pašauktas vadovauti Romos Bažnyčiai, kuri meilėje yra pirmoji visų kitų Bažnyčių atžvilgiu. Šventasis Tėvas ta proga priminė šv. Jono Pauliaus II ekumeninį kvietimą ieškoti būdų, kaip galėtų būti įgyvendintas Romos vyskupo primatas naujomis sąlygomis, nepaneigiant jo esminės vienijančios misijos. Baigdamas vieną geriausių savojo pontifikato kalbų, kuri susitikimo dalyvių buvo priimta ilgais pritariančiais plojimais visiems pagarbiai sustojus, popiežius Pranciškus metė žvilgsnį ir į visą žmoniją, sakydamas, jog sinodinis Bažnyčios veikimas yra kreipimasis į tautas, kviečiant platesniam dalyvavimui, solidarumui bei skaidrumui visais lygiais administruojant. Juk dabar dažnai gyventojų likimas atiduodamas į godžias atskirų galingųjų grupių rankas, o vadinamoji demokratija tėra išorinė. Todėl kaip bažnytinė bendruomenė žengia kartu visiems jai priklausantiems vyrams ir moterims dalijantis istoriniais rūpesčiais, taip reikia turėti viltį, kad ir įgyvendinant kiekvieną pasaulietinę valdžią bus iš naujo akcentuojamas nepažeidžiamas žmonių ir tautų orumas. Tai padėtų pilietinei visuomenei, besiremiančiai teisingumu ir broliškumu, kurti gražesnį ir vertingesnį pasaulį visai žmonių giminei ir būsimoms jos kartoms.

© 2015 „XXI amžius“