|
Mirusiųjų minėjimas
Žmogus išeina iš Dievo ir sugrįžta pas Dievą. Kiekvienas žmogus turi paskutiniuosius dalykus: dangų, skaistyklą arba pragarą. Pasirinkimas priklauso mums. Turime norėti nueiti į dangų, būti danguje. Sunku patikėti, kad kas nors patektų į dangų to nenorėdamas. Dievas gerbia laisvą žmogaus valią ir nieko jam neprimeta. Nieko per prievartą nepadaro laimingo, nors trokšta išganyti visus žmones ir visiems duoda būtiną išganymui malonę. Bet dabar pagalvokime apie tuos, kurie troško būti danguje, ir apie mus, kurie taip pat trokštame patekti į dangų.
Remdamiesi savo įsitikinimais žinome, kad tai yra sunku, kad diena po dienos reikia kovoti su pagundomis, ydomis ir geismais, kad neįmanoma būti nenuodėmingiems, kad kiekviena nuodėmė neša bausmę. Galime jau čia, žemėje, tą bausmę įvairiais būdais atlikti sumokėti malda, apsimarinimu, auka, išmalda, pasninku, gerais darbais. Tai užmokesčio būdai už tą bausmę.
Viešpats Dievas leidžia patirti, kaip ligos, nelaimės, netektys, kurios mūsų priimamos su nuolankumu atsiduodant Dievo valiai, yra priemonė atsilyginti jau čia, žemėje, už padarytų nuodėmių pasekmes. Galbūt kai kurie jau čia, žemėje, patiria tiek kančių, kad iki mirties akimirkos sugeba apsivalyti prieš Viešpatį Dievą. Normalu, jog kiekvienas žmogus, iš prigimties nuodėmingas, turi po mirties kelyje į dangų sustoti skaistykloje. Todėl pamąstykim apie ją, galinčią mus kažko pamokyti. Sielos, kurios ten yra, kenčia. Bet turi tai, kas jas džiugina, išganymo garantiją. Jos žino, kad ankščiau ar vėliau joms atsivers dangus. Jos kažkaip nugali savo likimą. Pragaras nebegresia. Galima kažkuria prasme pavydėti skaistyklos sieloms. Jos garantuotos dėl išganymo. Mes dar nesame užtikrinti, kad mirties akimirką būsime pašvenčiamoje malonėje, todėl turime prašyti maldoje laimingos mirties.
Jeigu skaistyklos sielos yra geresnėje padėtyje negu mes, tai ar reikia joms padėti? Taip. Netgi pagonys tai jautė. Skaistyklos sielos kenčia. Šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis tvirtino, kad pati mažiausia skaistykloje kenčiančios sielos kančia yra didesnė, negu galėtume čia žemėje įsivaizduoti. Reikia joms padėti, kad sutrumpėtų jų kančios laikotarpis.
Štai pavyzdys. Buvo maža mergaitė vardu Eugenija. Žaidė su draugėmis, bėgo paskui drugelį. Staiga sustojo ir sako joms: ,,Ar žinote, apie ką galvoju? Klausykite, jums pasakysiu. Jeigu viena iš mūsų būtų įkalinta ugnyje ir jeigu mums būtų duota vienu žodžiu išlaisvinti ją iš ten, kaip greitai mes tai padarytume! Draugės nieko nesuprato iš tos kalbos, bet Eugenija joms aiškino: ,,Tai yra asmeninis apvalymas: ten yra įkalintos sielos ugnies nelaisvėje. Dievo teisingumas laukia mūsų maldų, kad jas išlaisvintume, o mes tų maldų neduodame! Persiėmusi tų sielų likimu mergaitė apie tai vis galvojo. Bėgo mėnesiai ir metai. Maža mergaitė tapo tikra panelė. Tai Eugenia Smet. Iki gyvenimo pabaigos galvos apie skaistyklos vėles. Naujųjų Metų diena. Paryžius. Visi siunčia vieni kitiems linkėjimus, keičiasi dovanomis. Ji pagalvoja: O sielos skaistykloje? Įeina į kunigų Misionierių namus ir užprašo 200 šv. Mišių už vargšes skaistyklos vėles. Eina pasitarti su Arso klebonu, šv. Jonu Marija Vianėjumi, 1856 metais įkuria Sielų Gelbėjimo bendruomenę. Jonas Marija Vianėjus sušuko: Tai yra reikalas, kurio laukiau ilgą laiką! Imkimės ir mes jo. Skaistyklos vėlėms reikalinga mūsų malda ir už tai mums atsidėkos: jos užtars mus prieš Dievą. Todėl padėkime ant mūsų artimųjų kapų chrizantemų, uždekime žvakučių, bet pirmiausia pasimelskime. Chrizantemos ir žvakutės yra reikalingos mums. Skaistyklos vėlėms reikalingos mūsų maldos. Bažnyčia primena mums, kad svarbiausia Vėlinių oktavoje pasimelsti už mirusius, laimėti už juos visuotinius atlaidus. Išnaudokime tą laiką, kad išgelbėtume iš skaistyklos savo mirusių artimųjų vėles. Padėkime sieloms jos padės mums.
Parengė kun. Edmundas Rinkevičius
© 2015 XXI amžius
|