2015 m. spalio 30 d.    
Nr. 40
(2160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Šakių kapinių epitafijos

 Epitafija – užrašas antkapyje ar specialioje lentoje, dažnai eiliuotas, pagerbiantis mirusįjį. Tirdama Šakių rajono kapinių epitafijas, užsirašiau ir Šakių miesto kapinių paminklų užrašus. Tokių užrašų radau keliasdešimt. Juose atsispindi mūsų krašto istorija, žmonių supratimas ir mąstymas įvairiais istorijos laikotarpiais. Užrašas ant paminklinio akmens kalba apie mirusiojo vidinį pasaulį, aplinkybes, kokiomis jis išėjo, ir jų santykį.

Šakių kapinių pradžia – maždaug 1867 metai, kuomet klebonas kun. K. Kalenda išsirūpino iš dvarininko žemės sklypą miesto kapinėms steigti. Seniausias išlikęs užrašas Šakių kapinėse rašytas lenkų kalba XIX amžiaus pabaigoje (1899). Deja, kiti seni užrašai yra neįskaitomi, tam reikėtų nuodugnesnio tyrimo. Neišlikę užrašų ant paminklų ir iš XX amžiaus pradžios. Aiški tik XX amžiaus 3-ojo dešimtmečio (1929 metų) epitafija: Sudiev brangioji Vincute, / Rengeisi duoti mano džiaugsmui sūnų, / O palikai man skausmui šaltą kapą...

Yra keletas epitafijų, užrašytų prieškario laikotarpiu. Šioje epitafijoje  nurodomi gimimo ir mirties mėnuo ir diena: SIMANAS BASTYS / G. 1877-X-15. D. / M. 1939-XII-4. D (1939). Mėnesiai ir dienos rašomos iki XX amžiaus 5-ojo dešimtmečio, nuo XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio jau nematyti tokių užrašų.

Nedaug išlikę užrašų iš Antrojo pasaulinio karo laikotarpio. Juose dažnai įrašomas mirusio amžius: NIJOLYTĖ ZOBIELAITĖ / UŽMIGUSI VIEŠPATYJE EIDAMA 8 METUS / 1943.5.12 / VIEŠPATIE. AŠ TAVE REGĖSIU. Kitoje epitafijoje galimai įvardijamas paminklą pastatęs asmuo: ILSĖKIS RAMYBĖJE TĖVELI / PASKUTINĖ AUKA SŪNAUS JONO (1940).

Ypač gausu XX amžiaus 7-ojo, 8-ojo, 9-ojo dešimtmečio epitafijų. Jas galime suskirstyti žanriniu atžvilgiu. Galime išskirti epitafijas-palinkėjimus. Dažniausiai rašoma: /Ilsėkitės ramybėje; Ilsėkis ir lauk mūsų...  Yra ir toks palinkėjimas: ŠLAMĖKIT, MOTINĖLIAI BERŽAI ŽALI (1976).

Galime išskirti dar vieną grupę užrašų – epitafijas-apgailestavimus: JŪS JAU AMŽINYBĖJE / O MES KELYJE (be datos); Jei meilė galėtų stebuklus daryti / Tai ašaros gailios jus prikeltų (1951); NORS DAUG VARGŲ PASAULYJE PAŽINOT / VISTIEK PER GREITAI JUOS PALIKOT (1960).

Randame užrašų, kuriuos galėtume laikyti epitafijomis-pažadais: Kur benublokštų mus likimas / Nors mintimis suklupsime prie Jūsų kapo (1975). Dažni užrašai – epitafijos-prašymai: PRIIMK VIEŠPATIE JOS VĖLĘ / KAD JI MIRUSI PASAULIUI, TAU GYVENTŲ (1969).

Rasta užrašų, kurias pavadintume epitafijomis-padėkomis: Brangiai motinai dėkinga duktė (be datos).

Vaikams skirtose epitafijose išreikštas didelis tėvų skausmas ir liūdesys laidojant vaikus: ILSĖK, MAŽYTI, MŪSŲ ŠALTAM MIRTIES SAPNE, / KOL SIELVARTO KELIU ATEISIM PAS TAVE (1943).

Jaunų žmonių antkapiniai užrašai išsiskiria ypatingu jausmingumu, skausmą ir neviltį išliejančiu lyriškumu: Tėveli, jau niekad nepramerks blakstienų / Tos akys rūpestingos / Jau nebeglostys mus nei vieno / Balta ranka sustingus (1970). Dažnai žemėje likę mirtingieji skundžiasi sunkia dalia: LIŪDI TAVO DUKRELĖ / ŠIOS ŽEMĖS VARGUOS (1962).

Kituose užrašuose akcentuojamas žemiškojo gyvenimo trapumas ir menkumas: Mus nevadinkit mirusiais gyvieji,– / Mes tik išėję, liekam amžini, / O tu, žmogau, tik rūpesčius pasėji / Ir nemąstai, ką dvasiai augini (2005).

Paskutinėse epitafijų eilutėse yra įsiamžinę palaidojimu ir paminkline lenta pasirūpinę velionio artimieji ir giminaičiai. Tokiose epitafijoje yra sakoma: Nuliūdusios dukterys; Liūdi vaikai su šeimomis; Liūdi žmona ir vaikai.

Rasta užrašų to meto, kurį žmonės idealizavo. Su amžinybe siejama ir žmogaus kova dėl Laisvės, idealų. Sutinkamos frazės, kuriomis mirtis vaizduojama kaip netikėtas, staigus anksčiau vardytų darbų nutraukimas, kuomet žmogus išplėšiamas iš gyvenimo. Dažnai įvardijamos mirties aplinkybės ir jų įvertinimas. Kelios surastos epitafijos yra citatos iš Šventojo Rašto, rašomos epitafijos ir eilėmis.

Šakių kapinėse, paprastai ant paminklų, užrašomi mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties metai. Sunku nustatyti ir epitafijų autorius. Jos rašomos iki pat šių dienų.

Nelengva buvo vaikščioti po kapines, šifruoti užrašus, apibendrinti surinktą medžiagą. Bet ilgam įsiminiau šiuos žodžius: „Aš – amžinas klajūnas tarp laiko ir vilties...“

Lina Poškevičiūtė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija