Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Baudžiamosios bylos prieš žiniasklaidą, II

Paskutiniais metais padažnėjo baudžiamųjų bylų dėl vadinamojo šmeižto ir įžeidimo (Baudžiamojo kodekso 154 ir 155straipsniai). Kai tuo pagrindu keliamos bylos pernelyg įžūliai besielgiantiems žiniasklaidos atstovams, tai yra suprantama. Bet jau keletą metų teismai panaudojami ir nuobaudoms buvusiems disidentams, prisidėjusiems prie Lietuvos išlaisvinimo bei už tą veiklą apdovanotiems valstybiniais apdovanojimais. Vienoje tokių bylų nagrinėjami dar 2012 metų rugpjūčio pabaigoje internetinėje spaudoje paskleisti šmeižtai ir įžeidžiančios sąvokos prieš buvusį Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėją ir vadovą Antaną Terlecką.

2015 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas (teisėja A. K. Macevičienė) priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje, pagal privataus kaltinimo skundą, kurioje Antanas Terleckas kaltino Vilių Ksaverą Slavinską tuo, kad 2012 08 23 dienraščio „Lietuvos žinios“ internetinei svetainei išspausdinus straipsnį „Mitingas, kuriame atmesta baimė“, komentarų skiltyje, V. K. Slavinskas, prisistatęs slapyvardžiu „Pikasas“, pasinaudodamas internetu, parašytame komentare paskleidė melagingą bei šmeižikišką informaciją, neva A. Terleckas prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas, kad LLL buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija, o jos tikslai buvo telkti patriotiškai bei priešiškai sovietinei okupacijai nusiteikusius asmenis tam, kad KGB galėtų juos kontroliuoti, terorizuoti bei konfiskuoti A. Terlecko bute sukauptą literatūrą. Slavinsko tvirtinimu, 1987 08 23 Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, vykęs mitingas buvo surežisuotas LLL kartu su KGB. Slavinskas komentaruose teigė, kad Terleckas, net būdamas kalėjime, elgėsi amoraliai su savo kameros draugais. Be to, buvimo karceryje metu slapta kalėjimo administracijos būdavo išleidžiamas namo pas žmoną, nes buvo kalėjimo administracijos informatorius. Terleckas patyrė dvasinius išgyvenimus, nes buvo pakirstas pasitikėjimas juo, kaip žmogumi, kovojusiu už Lietuvos laisvę. Emocinį sukrėtimą patyrė ir daugybė Lietuvos žmonių, kurie pasipiktino paskleistu melu. Slavinskas šiuos veiksmus padarė tyčia, suvokdamas jų esmę, socialinę prasmę, specialiai pasirinkdamas datą – būtent 2012 08 23 buvo minimos 25-osios pirmojo antisovietinio mitingo metinės. Terleckas mano, kad savo komentarais Slavinskas ne tik apšmeižė pareiškėją, bet pakirto pasitikėjimą Lietuvos valstybės institucijomis, kadangi pareiškėjas Terleckas buvo apdovanotas garbingais valstybiniais padovanojimais. Padarytą neturtinę žalą Terleckas įvertino 50 tūkst. litų.

Taikinamajame posėdyje Slavinskas pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad apie Terlecko galimybę dalį kalėjimo laiko būti laisvėje jis išgirdo 1973 metais iš asmens, prisistačiusio Terlecko kameros draugu, dabar jau mirusio. Terleckas pasiūlė parašyti kitą komentarą ir susitaikyti. Tačiau kituose posėdžiuose abi šalys nesusitaikė, Slavinskas nepripažino, kad komentarai buvo šmeižikiški, nes perdavė kito, jau mirusio asmens, pasakojimą, ir už tai atsiprašė Terlecko. Tačiau 2014 05 23 proceso šalys pareiškė, kad susitaikyti nepavyko. Slavinskas aiškino, kad jo komentaruose nėra teiginio, jog Terleckas, prisidengdamas rezistencine veikla, buvo KGB agentas. Jis teigė, kad nerašęs apie Terlecko laikiną išėjimą į laisvę už kokias nors paslaugas KGB. Komentare esą tik išsakęs savo nuomonę apie tai, kad LLL galėjo būti prižiūrima KGB. Slavinskas neigė ir kitus Terlecko nurodytus jo teiginius, tačiau vis aiškino, kad žinias apie laikiną Terlecko išėjimą į laisvę sužinojo iš jau mirusio Jono Stašaičio. Terleckas objektyviais faktais paneigė Slavinsko komentarų teiginius apie tariamo laiškelio perdavimo žmonai aplinkybes, susitikimus ir galimą Terlecko bendravimą su a.a. Stašaičiu ir nurodė netgi melagingus interpretavimus apie 1987 metų mitingo eigą ir pasekmes. Slavinskas atsikirsdamas pateikė 179 psl. apimties segtuvą, naudotos literatūros sąrašą, apimantį keturis tomus, iš viso 730 lapų.

Teismas pripažino, kad vertinant paskelbtų Slavinsko komentarų turinį akivaizdu, kad tai yra informacija apie faktus ir konkrečius duomenis, iš esmės akcentuojanti, kad Terleckas prisidengdamas rezistencine veikla buvo KGB agentas, kad LLL, kuriai vadovavo Terleckas, buvo sukurta ir veikė kaip KGB organizacija ir 1987 metų mitingas buvo surežisuotas LLL kartu su KGB. Taip pat akivaizdu, kad Slavinskas yra priešiškai nusiteikęs Terlecko atžvilgiu. Todėl darytina išvada, kad komentarų autorius sąmoningai siekė neigiamai pavaizduoti Terlecką, kaip neigiamų bruožų turintį asmenį ir taip jį pažeminti ir paniekinti. Teismo vertinimu, Slavinskas, skelbdamas savo komentarus, nesilaikė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso reikalavimų skelbti tikslias ir teisingas žinias, jas skelbti etiškai, kritiškai vertinti informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, laikytis nekaltumo prezumpcijos ir neturi skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų kaltinimų. Teismo vertinimu, Slavinskas paskelbė ne nuomonę, o faktus, kurių tikrumą galima patikrinti, todėl net ir vertinamojo pobūdžio posakiai, kurie padaryti nepatikrinus faktų, nėra teisėti. Teismo vertinimu, bendras Slavinsko komentarų stilius ir teikiamos išvados suponuoja tik neigiamą skaitančiųjų nuomonę apie nukentėjusįjį Terlecką ir jo rezistencinę veiklą.

Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo teiginiais buvo paskleista vienareikšmiškai suprantama žinia apie Terlecko ir LLL bendradarbiavimą su KGB, todėl akivaizdu, kad Slavinsko komentarų turinys vertinamas kaip neatitinkantis tikrovės, turintis šmeižikišką pobūdį, žeminantis asmens garbę ir orumą, diskredituojantis Terlecką, kaip asmenį ir kaip vieną iš LLL iniciatorių bei įkūrėjų. Tikrovės neatitinkanti informacija paskleista užgauliai, turint tikslą apibūdinti jį kaip nesąžiningą asmenį, bendradarbiavusį su represinėmis okupacinės valdžios struktūromis, o tai pagrįstai vertinama kaip kito asmens šmeižimas.

Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, bei atsižvelgdamas į kaltinamojo Slavinsko amžių bei jo socialinę bei turtinę padėtį, paskyrė 5000 eurų sumą, kaip pakankamą nukentėjusio Terlecko neturtinei žalai atlyginti. Slavinskas turi padengti Terlecko patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Bauda turi būti sumokėta per 6 mėnesius.

* * *

Vilniaus apylinkės teismui priėmus nuosprendį dėl internetinių komentarų apie A. Terlecką, juos parašęs ir paskleidęs vadinamasis Pikasas, t.y. Slavinskas padavė apeliacinį skundą, reikalaujantį jį išteisinti kaip nepadariusį jokios nusikalstamos veikos ir nešmeižusio Terlecką. Esą jis nėra rašęs kai kurių konkrečių faktų apie Terlecką, suformuluotų kaltinimuose. Vilniaus apygardos teisme vykęs teisminis procesas baigėsi nauju nuosprendžiu, išteisinusiu Slavinską. Nuosprendis paskelbtas 2015 m. birželio 1 d. Vėliau priimta nutartis Slavinsko naudai iš Terlecko priteisti 1448 eurų bylinėjimosi išlaidų. Taip plinta nauja laisvės kovotojų, kaip kitaminčių, susidorojimo per žiniasklaidą forma. Pasakojimą apie šios bylos eigą tęsime lapkritį. Pagal gautą informaciją, Aukščiausiojo teismo atrankos komisija priėmė naują A. Terlecko skundą, apskundžiantį apygardos teismo nuosprendį, ir paskyrė jo nagrinėjimo datą. Jis vyks gruodžio 2-ąją.

Keli Antano Terlecko biografijos štrichai

Antanas Terleckas Stasio Povilaičio nuotrauka

Lietuvos laisvės lygos įkūrėjas ir ilgametis jos vadovas Antanas Terleckas gimė 1928 02 09 Krivasalio kaime, dabartiniame Ignalinos rajone. Tėvai išugdė jį jautrų socialinei neteisybei, o tėvo pasakojimai apie caro valdžios tautinę priespaudą pagimdė jo sieloje neapykantą vergijai.

Praėjus vos kelioms dienoms po Antrojo pasaulinio karo ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, tėvas pasiuntė vyriausiąjį iš trijų savo sūnų Antaną (kuriam suėjo vos 17 metų) į partizanų būrį. Tačiau dėl amžiaus nebuvo priimtas. Linkmenų progimnazijos IV klasės moksleivis Terleckas tų metų liepą uždaromas į Švenčionių kalėjimą. Čia jis buvo mušamas, niekinamas ir du kartus varomas sušaudyti tik todėl, kad „visi lietuviai banditai“, o ypač Saldutiškio valsčiuje gyvenantieji. Trūkstant įkalčių, po dviejų mėnesių jis buvo paleistas. Į sovietinę laisvę išėjo suvokęs, kas iš tikrųjų yra okupacinės valdžios atneštas komunizmas.

1954 metais baigė Vilniaus universiteto ekonomikos mokslų fakultetą. 1956 metais tapo SSRS valstybinio banko Vilniaus valdybos viršininko pavaduotoju, kartu mokėsi Lietuvos Mokslų akademijos ekonomikos instituto stacionarinėje aspirantūroje.

1957 metų Kūčių vakarą (!) jis buvo suimtas, aspirantų bendrabutyje palikęs nėščią žmoną ir ketverių metų dukrą… Po pusės metų LTSR Aukščiausiojo Teismo buvo nuteistas 4 metams laisvės atėmimo.

1964–1969 metais Vilniaus universitete studijavo istoriją. Parašė diplominį darbą „Lietuva Rusijos valdžioje 1795–1915 m.“. KGB tą darbą konfiskavo ir neleido laikyti valstybinio egzamino.

Bendradarbiavo pogrindinėje spaudoje, į JAV laikraščius pasiuntė paties parengtą reportažą apie iš sovietinio laivo nesėkmingai išsilaisvinti peršokant į amerikiečių laivą bandžiusio Simo Kudirkos teismą. Už tai 1973 metais A. Terleckui buvo sufabrikuota kriminalinė byla. Metus jis praleido Lukiškėse ir Vilniaus griežto režimo konclageryje.

Atlikęs bausmę 46 metų buvęs kalinys gavo teisę dirbti tik gaisrininku, durininku ar krovėju. Tačiau greitai buvo atleistas ir iš durininko pareigų.

Sužinojęs, kad kagėbistai ruošiasi susidoroti su juo už „veltėdžiavimą“, 1975 metų lapkritį parašė KGB šefui J. Andropovui laišką, kuriame aprašė Tautos kančios istoriją. Per „Vatikano radiją“ daug mėnesių kiekvieną šeštadienį tas laiškas buvo transliuojamas į Lietuvą, o JAV buvo išverstas į anglų kalbą. Šis laiškas išgelbėjo jį nuo fizinio susidorojimo.

1976–1977 metais kartu su Kęstučiu Jokubynu, Juliumi Sasnausku ir kitais leido pogrindinį žurnalą „Laisvės šauklys“.

Kartu su bičiuliais 1978 metų birželio vidury sukūrė pogrindinę politinę organizaciją Lietuvos laisvės lygą (LLL). Pagrindinis jos uždavinys – kelti lietuvių tautinį ir religinį sąmoningumą, žadinti tautoje prisikėlimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimo viltį. LLL leido nelegalų žurnalą „Vytis“.

Paties A. Terlecko nuomone, svarbiausias jo nuveiktas darbas – vadinamasis 45-ių memorandumas, arba Baltijos valstybių charta, kurią pasirašė 4 estai, 6 latviai ir 35 lietuviai. Tai – kreipimasis į daugelio pasaulio valstybių vyriausybes ir JTO Generalinį sekretorių, prašant padėti likviduoti Molotovo–Ribentropo pakto pasekmes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Europos Parlamentas 1983 metų pradžioje, remdamasis Memorandumu, priėmė rezoliuciją, pripažinusią, kad buvusios trys Tautų Sąjungos narės – Lietuva, Latvija ir Estija – yra Rusijos aneksuotos ir turi teisę į politinį apsisprendimą. Taigi per visą Baltijos valstybių okupaciją vienintelį kartą šių valstybių aneksijos byla atsidūrė JTO Dekolonizacijos komitete.

1979 metų spalio pabaigoje buvo suimtas. 1980 metų rudenį buvo nuteistas 8 metams laisvės atėmimo. Metus praleido Vilniaus KGB kalėjime, dvejus – Kučino konclageryje (Permės sritis). Pasibaigus kalėjimo ir lagerio bausmei, dar du mėnesius buvo vežiojamas po Rusijos kalėjimus, kol per 1982 metų Kalėdas atsidūrė 600 km į šiaurės rytus nuo Magadano ir 150 km į vakarus nuo Ochotsko jūros, taip palikus 5 metams atšiaurios gamtos sąlygomis jam pačiam žūti.

1987 metų sausio pradžioje sugrįžęs į Lietuvą vėl pasinėrė į antisovietinę pasipriešinimo veiklą. Jo iniciatyva 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, buvo surengtas pirmasis viešas antisovietinis mitingas.

LLL surengė keliasdešimt demonstracijų, mitingų ir piketų, kurių pagrindinis šūkis buvo „Laisvę Lietuvai!“ A. Terleckas buvo griežtas „suvereniteto SSRS sudėtyje“ (t.y. autonomijos, savivaldos Rusijos glėbyje) priešininkas. LLL sužlugdė Kremliaus ir LKP pastangas įteisinti Lietuvos okupaciją ir aneksiją.

Po Kovo 11 d. A. Terleckas tęsė kovą prieš senos ir naujos nomenklatūros savivalę.

Patriotinę politinę A. Terlecko veiklą tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos Prezidentas. Jo Ekscelencija Valdas Adamkus apdovanojo jį trečio laipsnio Vyčio kryžiumi.

A. Terleckas su žmona Elena (jau išėjusia į amžinybę) užaugino dukrą ir du sūnus. Turi vaikaičių ir vieną provaikaitį.

© 2015 „XXI amžius“