2015 m. spalio 30 d.    
Nr. 40
(2160)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mintys Visų Šventųjų iškilmei

Kun. Nerijus PIPIRAS

Visų Šventųjų iškilmė – be galo daug pasakantys žodžiai. Man ji kažkaip deramai rikiuojasi į vieną eilę su kitomis tikėjimo šventėmis. Ir galbūt visiškai nepelnytai ji nustumiama į kapinių patvorius, į ten, kur žmonių gyvenimai, kad ir kokie jie būtų buvę, vis labiau dengiami marmuro plokštėmis, kad, neduok Dieve, jokia gyvybė iš po plokštės neprasikaltų į ten, kur vis mažiau atsakomybės už gyvenimą, maldos ar bet kokio gero žodžio saviesiems. Atrodo, kad ji vis labiau mūsų gyvenamai aplinkai asocijuojasi su kraštutinumais nei su pašaukimo pilnatve. Todėl ir tenka matyti ašaras ant šios šventės, kuri visiškai nepelnytai painiojama su vaiduoklių siautėjimu, destrukcija, veido. Norisi kviesti, kad šią šventę šiemet išgyventume gyvai. Vis dėlto reikia nuvalyti užmaršties dulkes ir ašaras nuo šventumo veido net dėl to, kad, nepaisant rudens, visi šios šventės atributai mums alsuote alsuoja grožiu ir harmonija: medelio šaka, pasipuošusia pačiu ištvermingiausiu ir gražiausiu lapeliu, chrizantemos žiedu, giliai įspaustu žmogaus rankose ir gyvenime, ir viltimi.

Man ši šventė yra be galo brangi. Kartu su Visais Šventaisiais jungiuosi į bendrą chorą šlovinti, garbinti ir aukštinti Tą, kuris panorėjo savo šventumu dalytis su mumis, kukliais kūriniais, atliekančiais piligrimystę žemėje. Kaskart šioje šventėje prisimenu ir Motiną Teresę, ir Joną Paulių II – tokius be galo artimus, tuos, kurių veidus savo atmintyje galiu kontempliuoti, tuos, kurie buvo tokie patys šioje žemėje kaip ir mes visi – kenčiantys, bet viltingi, pasitikintys ir besišypsantys, iškentę karo, nepriteklių baisumus, pakėlę kitokius išbandymus ir net artimiausiųjų nesupratimą. Prisimenu ir daugelį kitų: Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių, Teofilių Matulionį, Barborą Žagarietę, Adelę Dirsytę – tuos, kurių auka ir pasitikėjimas yra kilniausia pavyzdžiai. Prisimenu daugelį žinomų bei nežinomų mažų šventųjų.

Prisimenu, jog šventumas nėra ir negali būti tik graži definicija. Tai yra būtinybė. Todėl ši diena prisodrinta dėkingumo ir pagarbos Tam, kuris be galo daug dovanoja...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija