|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vėl keliavome Dievo tarno Teofiliaus Matulionio gyvenimo takais
Iš pirmosios kelionės sugrįžus į Kaišiadoris (apie tai rašyta XXI amžiaus nr. 34), vieni kitiems linkėjome greitu laiku vėl susitikti... Juk negalime sustoti, susipažinę tik su arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo dalele. Tiesa, iš tos kelionės grįžome šiek tiek nusivylę, nes tas vietas įsivaizdavome kiek kitaip: ir tėviškėlė labai kukliai įamžinta, ir mamos kapo paminklas neseniai pastatytas ir labai šiuolaikiškas, o tėvo kapas visai nelankomas... Bet gal tai mums, Gyvojo rožinio draugijos (GRD) nariams, darbai ateičiai? Po gero mėnesio išsiruošėme į antrą kelionę aplankėme Kauną, Šeduvą, Kryžių kalną ir pakeliui kitas vietas, nors ir nesusijusias su Teofiliaus Matulionio gyvenimu. Kelionę pradėjome Kaišiadorių Katedros Dievo gailestingumo koplyčioje. Čia GRD dvasios tėvas mons. Rimvydas Jurkevičius apie ją trumpai papasakojo, nes buvo ir pirmą kartą į kelionę vykstančių žmonių. Prisiminimui gavome po neseniai išleistą koplyčios atvirutę. Po to visi nusileidome į kriptą. Prie T. Matulionio kapo priglaudę palaikėme medinį kryžių, kurį vežėmės į Kryžių kalną. Kun. Marius Talutis į mūsų ganytoją Teofilių kreipėsi maldos žodžiais. Paskui mons. R. Jurkevičius palaimino mus ir kelionę autobusu. Pirmasis sustojimas Kaune Benediktinių vienuolyne. Mus pasitikusi sesutė gražiai papasakojo apie čia praleistus vyskupo Teofiliaus gyvenimo metus. 1933 m. spalio 19 d. vysk. T. Matulionis su grupe kunigų grįžo iš Rusijos kalėjimo ir apsigyveno benediktinių vienuolyne, o seserys jį nuoširdžiai globojo ir stengėsi nors kiek atstatyti jo sveikatą ir labai džiaugėsi, kad jis taisosi, sveikata gerėja, tačiau jos viena kitai sakydavo, kad apie tai neprasitartų vyskupui, kad jis, tai išgirdęs, nenustotų valgęs. Kiek pailsėjęs, atgavęs jėgas, vyskupas nuvyko į Rygą ir lankė savo draugus. 1934 metais jis aplankė Romą, nes jautė pareigą padėkoti Šventajam Tėvui Pijui XI, kad paskyrė jį vyskupu, ir už pagalbą, kurią Popiežius teikė kunigams ir visiems tikintiesiems Rusijoje. Audiencijoje, kai vyskupas Teofilius, atsiklaupęs paprašė Šventąjį Tėvą jį palaiminti, Popiežius pakėlė Teofilių ir pats atsiklaupęs pasakė: Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti. Grįžęs iš Romos, vyskupas Teofilius aplankė Ameriką, Egiptą, Šventąją Žemę, o būdamas Lietuvoje, vizitavo Kauno arkivyskupijos parapijas. 1936 metais arkivyskupas Juozapas Skvireckas pavedė vysk. T. Matulioniui globoti Šv. Mikalojaus bažnyčią ir suteikė jam visus įgaliojimus rūpintis dvasiniais seserų benediktinių reikalais. Vysk. T. Matulionis buvo labai didelis Švč. Sakramento mylėtojas ir garbintojas, todėl nesunku suprasti, kodėl Benediktinių bažnyčioje atsirado Amžinoji Švč. Sakramento adoracija, kur labai dažnai adoruodavo ir pats vyskupas. Švč. Sakramento adoracija buvo įvesta 1938 metais, minint Lietuvos krikšto 550 metų ir Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų jubiliejus. Kad bažnyčia tiktų tokiam kilniam reikalui, ją reikėjo suremontuoti, įvesti centrinį šildymą. Tam nebuvo lėšų. Vyskupas sukūrė komitetą Švč. Sakramento adoracijai įrengti ir pats buvo to komiteto pirmininku. Į kvietimą aukoti atsiliepė visa Lietuva. Ir bažnyčia per porą metų buvo paruošta Amžinajai Švč. Sakramento adoracijai įvesti. Sesutė parodė namą, esantį prie pat bažnyčios, kuriame gyveno vyskupas, tačiau interesantai jį visuomet surasdavo ne name, bet bažnyčioje prie Švč. Sakramento. Kaune Teofilius Matulionis pragyveno iki 1943 metų, kai gegužės 21 d. Pijus XI jį paskyrė Kaišiadorių vyskupu vietoje mirusio vyskupo Juozapo Kuktos. Vysk. T. Matulionis Kaišiadorių vyskupiją valdė 19431946 ir 19561959 metais. Nemažai sužinoję apie vyskupo Teofiliaus gyvenimą Kaune, leidomės į Krekenavą. Išvažiuodama iš Kauno, jaučiau lyg kažkokį graudulį, nusivylimą, nes įsivaizdavau tą vietą kur kas gražesnę. Visur matomas didelis lėšų stygius, nes ir namas, kuriame gyveno vyskupas, apšiuręs, ir bažnyčios vidus prašosi remontuojamas. Pagaliau ir pati Adoracija nėra teofilinė nenutrūkstanti. Sesutė papasakojo, kad Švč. Sakramento adoracija ne amžina. Pirmadienis išeiginė diena, o likusiomis savaitės dienomis adoracija vyksta tik dienomis. Antrasis sustojimas Krekenava. Nors ši vieta ir nesusijusi su vysk. T. Matulionio gyvenimu, tačiau pravažiuoti pro ją nesustojus negalima. Krekenavą garsina Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bazilika. Ji labai didinga, jos aukštis 56 m., o ant jos stovintis metalinis kryžius yra 7 m ilgio. Krekenavoje Žolinės atlaidai vyksta visą savaitę kaip ir Pivašiūnuose. Bazilikoje didžiajame altoriuje yra stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, prie kurio ant sienų lentelėse yra sukabinti votai, liudijantys apie stebuklingą paveikslo galią. Tiesa, šiuo metu altoriuje yra tik paveikslo kopija, nes tikrasis paveikslas yra restauruojamas. Parapija didžiuojasi Gyvojo Rožinio kalbėtojų ir Marijos legionierių būriu. Viena legiono narė pasakojo apie Baziliką, o kitos narės parapijos salėje vaišino karšta kava ir arbata, sumuštinukais bei saldumynais. Iš šio krašto kilęs kryždirbys Vincas Svirskis, sukūręs per 200 įvairių kryžių. Bažnyčioje trejus metus dirbo poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Pamatėme namą, kuriame jis gyveno, tačiau jo po gaisro išliko tik mūrinis kaminas. Privaišinti krekenaviškių leidomės į tolimesnę kelionę į ten, kur Teofilius, užbaigęs šios žemės kelionę, užgimė Dangui, į Šeduvą. Kai po devynerių metų, praleistų Mordovijos kalėjime, vyskupas grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune pas brolienę, tačiau pablogėjus sveikatai, atvyko į Birštoną pasigydyti. Po mėnesio, praleisto besigydant, tuometinis Birštono klebonas kan. Jonas Jonys, suremontavęs savo butą ir, užleidęs vieną kambarį, priėmė vyskupą gyventi pas save. Begyvendamas Birštone, vyskupas Teofilius jautė, kad jo sveikata silpnėja, kad Kaišiadorių vyskupijai valdyti reikalingas kitas vyskupas, ėmėsi ieškoti naujo vyskupo ar sau padėjėjo. Iš numatytų trijų kandidatų, vyskupas pasirinko vieną Vincentą Sladkevičių. Gavęs iš Šventojo Tėvo Pijaus XI leidimą, slaptai nuo sovietinės valdžios ankstų 1957 metų Kalėdų rytą savo privačioje koplyčioje jį konsekravo vyskupu. O tai ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios paskutinius gyvenimo metus jam teko praleisti tremtyje Šeduvoje. 1958 m. spalio 17 d. vidurnaktį aštuoni saugumiečiai neklusnųjį vyskupą Teofilių pagrobė iš lovos ir išvežė į Šeduvą. Čia vyskupas buvo apgyvendintas name, esančiame šalia bažnyčios, buvusioje špitolėje. Dabar apie tai byloja ant išorinės namo sienos pakabinta marmurinė lenta su užrašu: Šeduvos Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio parapijos namai. Šiame name 19581962 m. gyveno tremtinys ir kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis. Popiežius Pijus XI: Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį. 2002 08 23 Rekonstruotą namą pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Apie vyskupo Teofiliaus gyvenimą Šeduvoje pasakojo dabartinis Šeduvos klebonas kun. Virginijus Kazaitis, nors šioje parapijoje dirba tik vienerius metus ir dar nėra gerai su ja susipažinęs. Šeduvoje vyskupas buvo apgyvendintas trijuose mažuose kambarėliuose, kad klebono pasakojimu, miegamajame, atsirėmusi į langą, vos tilpo lova. Tačiau vyskupas ir tuo mokėjo pasidžiaugti, sakydamas, kad Birštone turėjęs tik vieną kambarį. Klebonas mums rodė langą, prie kurio užgeso vyskupo gyvybė. Ant sienos kabo nuotraukos, menančios įvairius jo gyvenimo epizodus. Dabar šis namas tarnauja kaip Šeduvos parapijos namai, kuriuose vyksta vaikų ir paauglių ruošimas pirmiesiems sakramentams ir kiti parapijos renginiai. Gyvendamas Šeduvoje, vyskupas lankydavo ten dirbusius kunigus, tačiau daugiausia bendravo su kun. Augustinu Pronskiečiu (18861986), buvusiu liudininku Petrapilyje slaptai konsekruojant Teofilių vyskupu. Jų likimai buvo panašūs kalėjimas, lageris ir kūnai ilsisi Šeduvos bažnyčios šventoriuje. Tik kunigas mirė, sulaukęs šimto metų. Šv. Mišias dėl silpnos sveikatos vyskupas aukodavo namuose, tačiau į pamaldas mėgdavo nueiti į bažnyčią. Bažnyčioje yra marmurinė lenta su vyskupo Teofiliaus Matulionio bareljiefu ir užrašu: AA Kaišiadorių vyskupijos arkivyskupas TEOFILIUS MATULIONIS 1873.VI.221958.X.171962.VIII.20. Paskutiniuosius ketverius metus gyveno Šeduvoje. Džiaugiuosi, galėdamas kentėti dėl Kristaus ir Bažnyčios Arkiv. Matulionis. Palaidotas Kaišiadorių katedroje. Zakristijoje yra vyskupo dėvėtas arnotas, o kitų daiktų nėra. Kai klebono pasiteiravome, ar parapija meldžiasi, kad vyskupas kankinys būtų iškeltas į altoriaus garbę, klebonas atsakė, kad pirmaisiais mėnesių penktadieniais bažnyčioje yra meldžiamasi vyskupo beatifikacijos intencija, bet nuolatinių maldų šia intencija nėra. Parapija neturi nė vieno Gyvojo Rožinio kalbėtojų būrelio. Pasirodė keista, kad paskutinėje vyskupo gyventoje vietoje mažokai meldžamasi šiuo reikalu. Kas žino, gal jau greitai bus tas laikas, kai Teofilių turėsime altoriaus garbėje ir tuomet bus gėda, kad tas vyskupas kankinys, palaimintasis ar šventasis vaikščiojo šios parapijos žeme, o mes to nevertinome, ar tiesiog nežinojome... Pasirodė nesuprantama, kad ši parapija nevertina tokio turto, kad iš jų žemės vyskupas būsimas palaimintasis ar šventasis užgimė dangui... Šeduvos Kryžiaus Atradimo bažnyčioje kelionės vadovas kun. M. Talutis aukojo šv. Mišias, kuriose mes meldėmės intencija, kad Teofilius Matulionis kuo greičiau būtų iškeltas į altoriaus garbę ir tuo pačiu tikslu mes, Kaišiadorių vyskupijos GRD nariai, vykstame į piligrimines keliones Arkivyskupo Teofiliaus gyvenimo takais. Mus visur lydi pats vyskupas Teofilius, nes visur vežamės jo didelio formato portretą. 1962 m. vasario 9 d., praėjus 33 metams nuo tos dienos, kai T. Matulionis Petrapilyje slaptai buvo įšventintas vyskupu, popiežius Pijus XI suteikė jam arkivyskupo titulą ir Apaštalinį palaiminimą ir apie tai pranešė telegrama, pasirašyta kardinolo Cicognanio, gauta Šeduvoje. Paskui išvykome į Kryžių kalną, kur ne kartą buvo lankęsis ir mūsų vyskupas. Čia atsinešėme atsivežtą kryžių. Pasimeldę prie šv. Jono Pauliaus II Lietuvai padovanoto kryžiaus, sukalbėję Dievo gailestingumo vainikėlį, ėjome pasivaikščioti po Kryžių kalną, o kunigas Marius ieškojo mūsų atneštam kryžiui tos vietos, kur pagal seną nuotrauką matėsi kažkada stovėjęs pats Teofilius Matulionis. Apytiksliai suradę tą vietą, įtvirtinome kryžių, o prie jo pritvirtintoje lentelėje yra įrašyti tokie žodžiai: Ištikimas Ganytojau, sekdamas Kristų, ryžtingai ėjai erškėčiuotu tremtinio keliu, prislėgtas savojo kryžiaus naštos. Meldžiame, Viešpatie, vainikuok Palaimintojo garbe savo tarną Teofilių Matulionį. Teužtaria jis šiandien ir mus, keliaujančius neramiais gyvenimo takais. Kaišiadorių vyskupijos GRD piligrimai. Mūsų ganytojau, vardan šventos ištikimybės Kristui, su Juo nuėjai savąjį Golgotos kelią. Kuklų dėkingumo ženklą, savo kryžių atnešame tau į šią Kryžių šventovę. Mokyk ir mus savuosius kryželius priimti kaip Dievo valią ir kartu jausti tavo palaikančią ranką. Globok Tėvynę Lietuvą. Apie jos ilgametę priespaudą byloja šie kryžiai. Gal ir mums nuo šiandien gyvenimo kryželiai bus lengvesni. Atsisveikinimui su Kryžių kalnu, sugiedojome giesmę Kryžiau šventas. Iš Kryžių kalno pasukome Šiluvos link. Buvo ir tokių, kurie į Šiluvą atvažiavo pirmą kartą, todėl jautėme pareigą ir net būtinybę jiems parodyti mūsų garsiąją šventovę. Juk Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas yra vienas pirmųjų ar net pirmasis visoje Europoje, kai 1608 metais ant akmens, kuris dabar yra koplyčios viduje, piemenėliams pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Aplankėme Šiluvos Baziliką, ir joje esančią Švč. Mergelės Marijos koplyčią. Čia sugiedojome giesmę Švč. Mergelės Marijos garbei ir pasimeldę, išskubėjome į Apsireiškimo koplyčią. Išeinant iš Bazilikos koplyčios link, atsiveria didžiulė erdvė, jungianti baziliką su koplyčia. Dar ir arkivyskupas T. Matulionis svajojo apie koplyčios ir Bazilikos sujungimą į vieną erdvę. Ir štai, nors po daugelio metų, Dievo tarno Teofiliaus mintis įgyvendinta. Ar tai nebus Dangaus ženklas, kad mūsų ganytojo kelias link altoriaus garbės jau netolimas? Juk arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus idėja taip nuostabiai sutapo su Dievo tarno Teofiliaus kažkada išsakyta mintimi. Koplyčioje pasimeldėme ir lietėme akmenį, ant kurio apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Kelias atgal į Kaišiadoris visai neprailgo. Visi buvome puikios nuotaikos. Atsisveikindami galvojome apie piligrimystę į Latviją. Rugsėjo 2122 dienomis įvyko ir trečioji kelionė lankėme tas vietas Latvijoje, kur Teofilius klebonavo. Plačiau apie tai kitame rašinyje.
s. Irena VALAITYTĖ, KKMD,
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |