|
Tęsiame pernai pradėtą spausdinti apybraižą apie vieną
žymiausių Lietuvos pasipriešinimo vokiečių nacių ir rusų sovietinei
okupacijai Petro Paulaičio kovą. 1940-aisiais metais ir vėliau besitęsianti
okupacija neleido šiam religingam, saleziečių išsilavinimą pasiekusiam
jaunuoliui tapti abejingu tautos likimui, ir jis dar vokiečių nacių
laikais subūrė Lietuvos Laisvės Gynimo Sąjungą (LLGS), perėmusią
pasipriešinimą ir sovietiniams okupantams. Į ją jungėsi ir kunigai.
Gyvenimo audrose nepalūžęs
Antanas POCIUS
(Tęsinys. Pradžia nr. 46,
47,
48,
49,
50)
Antrosios sovietinės okupacijos akivaizdoje. Pasirengimas ginkluotam pasipriešinimui
P. Paulaitis su savo bendraygiais puikiai suprato, kad ginkluotas susidurimas su sovietine okupacine valdžia bus neišvengiamas. Sustojus frontui, susidariusį atokvėpio laikotarpį iki sovietų okupacijos LLGS organizacija panaudojo ginklų būsimoms kovoms kaupimui. Pogrindinė organizacija jau turėjo apie 200 prancūziškų ginklų, deja, šaudmenų atsargos tiems ginklams buvo labai menkos, apsirūpinimas ginkluote tebebuvo opi problema. Tuo metu buvo įsigyta priemonių pogrindinės spaudos leidybai: popieriaus, kalkės, juostelių, 70 kilogramų šrifto, o senos konstrukcijos spausdinimo mašina paslėpta Mantvilių girininkijoje.
Aptariamu laikotarpiu Vermachto žvalgybos skyrius pradėjo ieškoti ryšių su lietuvių pogrindžiu. Rugpjūčio pradžioje į Jurbarką atvyko buvęs Raseinių apskrities viršininkas, vienas iš Lietuvos laisvės armijos aktyvistų kapitonas Pranas Gužaitis. Jis kreipėsi į P. Paulaičio ryšininkus Vytautą ir Juozą Mickaičius ir šie jį suvedė su Mantvilių girininkijoje besislapstančiu P. Paulaičiu. P. Gužaitis jam paaiškino, kad vokiečių kariuomenės žvalgybos skyrius ieško kontaktų su lietuvių pogrindžio jėgomis, besiruošiančiomis kovoti su bolševikų okupacija ir siūlo savo pagalbą ginklais. P. Gužaičio padedamas, P. Paulaitis susitiko su vokiečių armijos žvalgybos skyriaus karininku Zegelke. Buvo sutarta, kad P. Paulaitis į vokiečių žvalgybos mokyklą Rytprūsiuose, Dalvice, pasiųs aštuonis pogrindinės organizacijos narius, o vokiečiai LLGS organizacijai duos sunkvežimį ginklų ir šaudmenų. Ruošiantis kovoti su vienu okupantu, pasinaudoti kito okupanto paslaugomis tokios palankios progos nebuvo atsisakyta.
Abi suinteresuotos pusės greitai susitarė. Į vokiečių žvalgybos mokyklą buvo pasiųsti aštuoni jurbarkiškiai: Antanas ir Bronius Liesiai, Vytautas Adomaitis, Vytautas Sabaliauskas, Juozas Dūlaitis, Vytautas Svilas, Bronius Izokaitis ir Matas Valeika. Jaunuoliai, išėję sutrumpintą žvalgų ir partizanų pasipriešinimo kursą, turėjo tapti labai svarbia partizanų būrių parama.
Įvairiai susiklostė šių vyrų likimas, kai jie 1944 metų gruodžio mėnesį parašiutais buvo nuleisti į okupuotą Lietuvą. V. Sabaliauskas ir V. Svilas sovietų saugumo buvo greitai išaiškinti, suimti, nuteisti ir išvežti į Norilsko ir Vorkutos lagerius. Kiti žuvo partizanų gretose. Antanas ir Bronius Liesiai sėkmingai įstojo į partizanų būrius, tapo Kęstučio apygardos, vėliau Antanas Jūros srities, o Bronius Prisikėlimo apygardos štabo nariais ir žuvo už Lietuvos laisvę didvyrių mirtimi.
Kaip buvo žadėjęs Vermachto žvalgybos skyriaus karininkas Zegelkė, LLGS organizacijai atvežė mašiną rusų gamybos ginklų: 100 šautuvų, 30 automatų ir 10 diskinių kulkosvaidžių, šiems ginklams 20 dėžių šovinių. Ginklai buvo suslėpti dviejose vietose Mantvilių girininkijoje, kur buvo įsikūręs P. Paulaičio štabas, ir Palėkių kaime. Be to, P. Paulaitis iš Zegelkės išsireikalavo 10 vokiškų leidimų blankų, kad artimiausi jo žmonės pafrontės teritorijoje vokiečių nekliudomi galėtų laisvai veikti, padėtų ruoštis būsimoms Laisvės kovoms.
Rengdamas LLGS organizaciją partizaniniam sąjūdžiui, P. Paulaitis įžvalgiai numatė, kad ginkluotam pasipriešinimui ryšiams su užsieniu reikia pasirūpinti radijo ryšio priemonėmis, parengti radistus. Apie tai savo atsiminimuose pasakoja aktyvus Laisvės kovų dalyvis Vytautas Steponaitis: Pirmosios sovietinės okupacijos metais Tauragės apskrityje veikė patriotinė organizacija, kuri rengėsi kovoms su sovietų okupantais. Tikėjome vokiečiųrusų karo neišvengiamybe ir tam įvykiui rengėmės. Nemažai lietuvių nuo sovietinio teroro per slaptus VokietijosLietuvos sienos perėjimo punktus pasitraukė į Vokietiją. Aš priklausiau vedlių per sieną grupei, kiekvienas jos narys turėjo konkrečius uždavinius. Vienas sienos perėjimo punktas buvo prie Vertimų kaimo, jam vadovavo Eržvilko klebonas kun. Antanas Petraitis. Tas punktas buvo Karšuvos girioje. Per Laukesos pelkes pervesdavo Sparnaičiai, kiti vedliai. Mes emigruojančius atvesdavome ir jiems perduodavome.
1941 metais aš gyvenau Eržvilke, mokytojavau netoli Eržvilko Rutkiškių pradžios mokykloje. Paskui Tauragėje buvau atsarginis mokytojas: siųsdavo ten, kur reikėdavo pavaduoti kitą mokytoją. Buvo proga važinėti. Aš atrinkdavau žmones, kurie norėdavo pasitraukti į Vokietiją. Buvau ginkluotas, nes perbėgėlius vesdavome slaptai ir susidūrimo atveju galėjo kilti pavojus būti suimtiems. Turėjau vokišką valterį. Per sieną persinešdavome ginklus. Prieš pat karą iš Vokietijos į Lietuvą per tą perėjimo punktą perėjo 20 lietuvių grupė. Toje grupėje buvo skaudviliškis aviacijos leitenantas Dženkaitis (vėliau sukilimo metu žuvo, Kaune gindamas Aleksoto tiltą), jūrų leitenantas Lašas. LAF grupė patraukė tiesiai į Kauną ir dalyvavo čia vykusiame sukilime. Minimas perėjimo punktas buvo labai svarbus. Per tą punktą į Vokietiją pasitraukė ir generolas S. Raštikis. To perėjimo punkto organizatoriai ir vedliai nukentėjo nuo sovietų: buvo suimtas kunigas A. Petraitis, pagrindinis to punkto organizatorius, bei jo pagalbininkas, Vertimų bažnyčios kunigas Grigaitis, slapyvardžiu Skirpstas.
Prie sienos su Vokietija, Žirniškių kaime, gyveno ūkininkai Petraičiai. Siena dar nebuvo aklinai uždaryta. Nors rusai labai stengėsi, tačiau grupes pervesti ir grįžti dar buvo įmanoma. 1941 m. pavasarį sienos apsauga buvo labai sustiprinta ir Dženkaičio grupei teko kelią skintis ginklu. Raštikį į aną pusę palydėjome taip pat ginkluoti. Kartu su juo traukėsi septyni žmonės. Mes juos nuvedėme iš klebono kun. A. Petraičio į Naujininkėlių kaimą pas ūkininkus Danielius. Kaime dar gyveno Dirginčiai, Pranaičiai, Balašaičiai, Narbutai, Šimkai. Aplink Žirniškių, Buitkiškių, Dirvonų, Balneliškių ir kituose kaimuose buvo mūsų patikimų žmonių. Vėliau ne vienas ūkininkas nukentėjo nuo sovietų. 1941 m. pavasarį prasidėjo susirėmimai. Rusai išsiaiškino Tauragės apskrityje veikusią sienos perėjimo organizaciją. Tikriausiai iš kankinamų suimtųjų kažką išsiaiškino. Taip į čekistų akiratį pateko ir organizacijos vadovas, Eržvilko klebonas A. Petraitis. Jis buvo suimtas 1941 m. balandžio 4 d. Panašaus likimo sulaukė Vertimų klebonas Grigaitis, Eržvilko bažnyčios vikaras ir A. Petraičio pagalbininkas kun. S. Buteikis, kai kurie ūkininkai. (Baltarusijoje prie Červenės vykusio kalinių kolonos susišaudymo metu kunigams broliams Antanui ir Pranui Petraičiams pavyko pabėgti. Buteikis Pravieniškių kalėjime išprotėjo, vokiečių okupacijos metais mirė. A. Petraitis vokiečių laikais kunigavo, o artinantis sovietų okupacijai, pasitraukė į Vakarus ir ten mirė).
1941 m. mane perkėlė mokytojauti į Jurbarką. Tada susipažinau su P. Paulaičiu. Ten, kur autobusų stotis, jis turėjo butą. Pas jį rinkdavosi jaunimas, vyresniųjų klasių mokiniai. Mes žinojome, kad jis įkūrė pogrindinę organizaciją. Paskui mane perkėlė į Vadžgirį, čia susipažinau su LLA (Lietuvos laisvės armijos) organizacijos nariu Juozu Kasperavičiumi. Į LLA organizaciją įstojau ir aš. Palaikiau ryšius su P. Paulaičiu. Jis artimai bendravo su LLA EržvilkoVadžgirio grupe. Organizacijos nariais buvo girininkas Vladas Gudavičius, Vadžgirio girininkas Kazlauskas, Gvildys, girininkas Vilkys. Pastarasis siūlydavo, kad LLA labiau įsitrauktų į kovą su raudonaisiais partizanais, nes jie terorizuodavo gyventojus.
P. Paulaitis į Vadžgirį neateidavo. Kai būdavo bendri LLGS ir LLA susirinkimai, mes eidavome į Jurbarką. J. Kasperavičius ateidavo į Vadžgirį. LLGS ir LLA koordinavo savo veiksmus. Tokio bendradarbiavimo pavyzdys 1942 m. P. Paulaitis mane rekomendavo vykti į Austriją, Vieną, mokytis Pedagoginiame Institute anglų kalbos, o spec. kursuose žvalgybininkoradisto specialybės. Tai buvo minėtų pogrindinių organizacijų susitarimo rezultatas. Tikslas paruošti žmones būsimai kovai su galima bolševikine okupacija ir radijo ryšio su Vakarų valstybėmis palaikymui.
Tai buvo gana toliaregiški veiksmai. 1942 m. pavasarį į Vieną nuvažiavau pirmą kartą. P. Paulaitis Austrijoje buvo dirbęs, turėjo ryšių, jis mane ir rekomendavo. Šalia pedagoginių mokslų mokiausi žvalgybos mokykloje, kurioje buvo ruošiami radistai, mokoma kalbų. Gilinau anglų kalbos žinias. Paruošti radistus buvo P. Paulaičio sumanymas. Be manęs toje mokykloje dar mokėsi Jurbarko gimnazijos mokytojas LLA narys Vincas Laurynaitis (gen. M. Pečiulionis jį buvo numatęs skirti štabo nariu ryšiams su užsieniu. Kovojo P. Paulaičio-Aido būryje, 1945 m. bolševikų nukankintas Kaune). Veikėme aktyviai. 1944 metų vasarą aš dalyvavau Kaltinėnuose vykusiame pogrindinių organizacijų vadovų pasitarime. Vienoje mokėmės pusiau neakivaizdžiai. Važiuodavome į sesijas. Paskutinį kartą nuvažiavau 1944 metų pavasarį, jau dirbdamas Vadžgiryje. Tuo metu rusai jau artėjo prie Lietuvos. Kartu su mumis mokėsi ir daugiau lietuvių, tačiau ne visų pavardės mums buvo žinomos. Mus globojo lietuvių diplomatijos šefas V. Sidzikauskas. Taigi veiksmai buvo suderinti ir su lietuvių išeivija. Po egzaminų sesijos skubėjome grįžti į Lietuvą, kad frontas neužkluptų Austrijoje. Apie pasilikimą Vakaruose nekilo minčių.
Kai grįžome iš Austrijos, frontas dar laikėsi Baltarusijoje. Liepos 7 d. prasidėjo rusų ofenzyva. LLA vadovybė iš Kauno pasitraukė į Kalvių kaimą. Kai grįžau iš Vienos, susitikau su P. Paulaičiu, J. Kasperavičiumi. Mokydamasis Austrijoje išmokau anglų, vokiečių ir lenkų kalbų, radisto specialybės. Iškilo radijo siųstuvo problema. Iš P. Paulaičio gavau užduotį įsidarbinti vokiečių štabe. Kai frontas sustojo prie Raseinių, vokiečių armijos štabas buvo Vilkiškių miestelyje. Ten vertėju ir lietuvių administracijos atstovu buvo kapitonas P. Gužaitis. Vienas vokiečių štabas buvo įsikūręs Rutkiškių kaime. Jam vadovavo vokiečių armijos pulkininkas.
Vykdydamas P. Paulaičio nurodymus, tame štabe įsidarbinau vertėju. Pagrindinis mano tikslas buvo susipažinti su štabu, įgyti vokiečių pasitikėjimą ir pasitaikius palankiai progai pagrobti radijo stotį. Šiaip vertėjavau, padėdamas vokiečiams bendrauti su civiliais gyventojais, lydėdavau vokiečius į pafrontės kaimus padėti iškraustyti gyventojams ten likusį jų turtą. Jautėme, kad rusai ruošiasi pulti.
Buvau išmokęs vairuoti. Mašina, kurioje buvo radijo stotis, aštuonių cilindrų ištaigingasis Opel admiral. Užpakalinėje jos dalyje buvo kilnojamoji radijo stotis. Likus porai savaičių iki sovietų puolimo, vieną naktį ta mašina slapta nuvažiavau. Tai buvo rugsėjo pabaigoje, apie 22 dieną. Buvo sutarta, kad užgrobtą mašiną nuvarysiu ten, kur manęs laukė P. Paulaičio vyrai.
Naktį važiavau aklai, be šviesų. Apylinkės man buvo žinomos. Į sutartą vietą atvykau aplinkiniais keliais. Įvažiavau į tokį miškelį, jame laukė vyrai. Jie greitai išmontavo radijo stotį. Kai vyrai paėmė stotį, aš sprukau kuo toliau, nes supratau, kad vokiečiai manęs ieškos ir žygis gali baigtis liūdnai. Dar tą pačią naktį ant kojų buvo sukeltas gestapas ir vokiečių žandarmerija: bandė aptikti mano pėdsakus. Mašiną rado, tik be radijo stoties.
Man žinoma, kad kitą radijo siųstuvą P. Paulaitis gavo legaliu būdu. Kaip tie siųstuvai buvo panaudoti, man nėra žinoma. Patikėtą užduotį atlikau palyginti lengvai, nes vokiečiai manimi pasitikėjo. Kitaip iš stropiai saugomo štabo nuvaryti mašiną su radijo stotimi praktiškai būtų neįmanoma.
Pasitraukiau į Balandinės miškus, į kapitono J. Babiliaus LLA grupės kontroliuojamą teritoriją. Slapsčiausi jų įrengtame bunkeryje Rikiškių miške. Bunkeris buvo parengtas ne tiek žiemojimui, kiek gynybai: įkastas iki pusės į žemę, užmaskuotas.
Kaip pasakojo mačiusieji, vokiečiai manęs ieškojo su šunimis. Motociklininkai prie paliktos mašinos prisistatė tą pačią naktį. Man pabėgti nebuvo sunku, nes žinojau visus apylinkės keliukus, takelius, upeliukus. Ilgokai, kad neaptiktų šunys, traukiausi upeliais.
Vokiečiai grasino mano giminėms, tačiau didesnio smurto nesigriebė. Keršydami sudegino jaują, kurioje buvo mašina. Klausinėjo kaimynus, kur aš esu. Panaršę apylinkę keletą dienų, vokiečiai aprimo, nes turėjo svarbesnių rūpesčių artėjo rusų puolimo pradžia. Lietuviai, mokęsi vokiečių žvalgybos mokyklose, neketino tarnauti svetimos valstybės interesams. Mes turėjome savus, tautinius interesus nepriklausomybės atkūrimą. Tam ruošėmės. Vienoje buvo amerikiečių karo belaisvių stovykla. Mums nebuvo draudžiama su jais kontaktuoti. Aš pasinaudojau ta galimybe ir 1944 metais Vienoje susipažinau su amerikiečiu karo belaisviu Mitčelu. Jis buvo lakūnas, vokiečiams numušus jo lėktuvą, paimtas į nelaisvę. Atrodo, kad jis turėjo ryšius su amerikiečių žvalgyba. Su juo susipažinome ir sutarėme po karo užmegzti ryšį. Amerikiečiai, matyt, buvo suinteresuoti palaikyti ryšį su okupuoto krašto pogrindžiu. Jis man pasiūlė šifrą, kurio raktu turėjo tapti anglų kalba išleista knyga Pasaulinė kūno kultūros istorija. Buvo nurodytas puslapis, eilutė, paaiškinta, kaip tuo šifru naudotis. Jeigu nepavyktų žinių perduoti radijo siųstuvu, buvo pasiūlyta tai daryti raštu. Perėjus frontui ir rusams apipynus kraštą radijo pelengatorių tinklu, išeiti radijo bangoms į eterį buvo labai rizikinga, tačiau, mano žiniomis, lietuviai desantininkai tai padarydavo. Manau, kad tai darė ir P. Paulaitis, nes jo suburtoje rinktinėje buvo kartu su manimi Vienoje mokęsis radistas, Jurbarko gimnazijos mokytojas V. Laurynaitis.
Lietuvoje dirbti radijo siųstuvu neteko, nes vokiečiai, mane gaudydami, jau buvo plačiai sukėlę triukšmą. Žinodami, kad Lietuva neišvengiamai atsidurs jų valdžioje, rusai per raudonuosius partizanus atidžiai stebėjo kraštą, sekė, kas bendradarbiauja su vokiečiais, šnipinėjo pogrindines organizacijas, sudarinėjo įtariamųjų sąrašus. Todėl mano bičiuliai partizanai patarė man tuose kraštuose geriau nesirodyti. Remdamiesi sudarytais sąrašais, vos įžengę į Lietuvą Smerš čekistai iš karto pradėjo suiminėti įtariamuosius. Kai sužinojau, kad sovietų kontržvalgyba manęs neieško, aš, Menčinskas iš Lenkčių kaimo ir J. Babilius nutarėme gyventi legaliai, pradėti mokytojauti. Tai buvo naudinga ir pogrindžiui. Aš grįžau į Eržvilką, Menčinskas į Lenkčius, J. Babilius į Varlaukį. Bunkeryje liko tik tie, kurie negalėjo legaliai gyventi. Įsidarbinau Eržvilko gimnazijoje mokytoju: dėsčiau anglų kalbą, fizinį lavinimą. Tai buvo 1944 m. spalio pabaigoje.
Spalio pradžioje Raudonoji armija pralaužė frontą ir per du mėnesius užėmė visą Žemaitiją, Klaipėdos kraštą ir įsiveržė į Rytprūsius. Prasidėjo antroji sovietų okupacija: ji lietuviams kėlė daug nerimo dėl tautos ir artimųjų likimo, nes žmonės nebuvo pamiršę pirmosios sovietų okupacijos baisumų. Ruseno viltis, įsitikinimas, kad pasaulio galingieji laikysis iškilmingai pasirašytos Atlanto chartijos principų, todėl, pasibaigus karui, rusai bus priversti pasitraukti iš okupuotų Rytų Europos teritorijų. Pasilikę Lietuvoje, tikėjo, kad svarbu kaip nors išsilaikyti, iki baigsis karas, o tada rusai pasitrauks iš Lietuvos, bus atkurta nepriklausomybė. Taip mąstyti skatino ne lietuvių vaizduotė, o Antihitlerinės koalicijos valstybių pasirašytas labai svarbus dokumentas.
© 2018 XXI amžius
|