|
Valdovų rūmuose pagerbta Laisvės premijos laureatė
Vilniuje, Valdovų rūmuose, Bažnyčios, kultūros ir akademinės visuomenės atstovai sausio 14-ąją pagerbė 2017 metų Laisvės premijos laureatę ses. Feliciją Nijolę Sadūnaitę, šiemet švęsiančią garbingą 80 metų jubiliejų. Už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos dauginimą ir platinimą N. Sadūnaitė sovietmečiu buvo kalinta griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, trejus metus praleido tremtyje. Grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į tautinę ir krikščionišką veiklą ir toliau buvo saugumo persekiojama. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, gynė tikėjimą ir laisvą žodį. Su bendraminčiais surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje paminėti Ribentropo ir Molotovo paktą.
Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei ses. N. Sadūnaitei pagerbti dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis. Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė, kalbėjo prof. V. Landsbergis. Pirmasis Lietuvos vadovas pabrėžė, kad ses. Nijolė visuomet tikėjo suvokimo kibirkštimi jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, vargstančius savo pareigose, buvo baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo. Tai buvo, anot profesoriaus, moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys moterys, pasipriešinimo dalyvės, išsiskyrė ramia laikysena: nerodydamos pykčio, jos nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu, kas teisinga, kas ne. Pirmasis valstybės vadovas dėkojo Dievui už šią dovaną ses. N. Sadūnaitę ir jos sakomą tiesą: Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią, žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė, velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam. Ses. Nijolę profesorius vadino turtu, atrama, kuri labai reikalinga. Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada ir žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas priimti ar ne, sakė prof. V. Landsbergis.
Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę Šypsena gulage. K. Masiulytė-Paliulienė popietėje sakė: Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse. Pasak aktorės, paskutinis 1987 metais pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsime. K. Masiulytė-Paliulienė ses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis, sakė aktorė.
Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė. Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos. Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį atsiuntė iš tremties, kai ji buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. Šarūnas sakė: Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis tiek bus laisva.
Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė kalbėjo lakoniškai. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. Liudykim evisi apie šviesą! kvietė ses. N. Sadūnaitė.
Iš Seimo narės, Laisvės premijų komisijos pirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės kalbos iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijų įteikimo ceremonijoje
Galime apibūdinti būsenas, reiškinius, galime apibūdinti ir žmones. Daugybę jų sutinkame ir turime apie juos nuomonę. Nėra tobulų, bet kiekvienas turi kažką gražaus, kažką ypatingo ir įdomaus. Tačiau yra tokių žmonių, kuriems yra duota truputį daugiau. Tai žmonės, turintys misiją keisti, įkvėpti aplinkui esančius, nepasiduoti, užstoti silpnesnius, sugalvoti drąsias idėjas.
Pagalvojusi apie Nijolę Sadūnaitę, galėčiau ją apibūdinti dviem žodžiais kalnų upokšnis greita, veržli ir guvi, linksma ir šviesi lyg to upokšnio purslai, saulėje tviskantys.
Sese Nijole, man gera šiandien kreiptis į Jus. Šiandien šitoje salėje yra Jūsų vaikystės draugai, kurie pamena Jus kaip pramuštgalvišką ir nenustygstantį vietoje vaiką. Prisimena, kaip drauge kurdavote pasakas, kuriose visada laimėdavo teisybė, meilė ir tikėjimas.
Šioje salėje yra ir Jūsų bendražygiai, su kuriais 17 metų bendrai leidote Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, ją platinote Lietuvoje ir už jos ribų. Šio darbo dėka pasaulis sužinojo apie tikinčiųjų persekiojimus, represijas, kurias vykdė Sovietų Sąjunga. 1971-aisiais Jūs sugebėjote perduoti užsienio diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė 17 tūkst. žmonių, kuris buvo perduotas plačiajam pasauliui. Esu tikra, kad jaunajai kartai būtų be galo įdomu išgirsti Jūsų pasakojimus, kaip slapta gabendavote Katalikų kroniką, kaip keisdavote išvaizdą ir apgaudavote Jus persekiojusius KGB asmenis.
Nežinau, ar čia yra tų, su kuriais tuo pačiu metu KGB sprendimu Jūs kalėjote Vilniuje ar tremtyje Sibiro lageriuose. Žinau, kad čia yra nemažai žmonių, patyrusių sovietines represijas tiek okupacijos pirmais dešimtmečiais, tiek, savaime suprantama, Sausio 13-ąją. Jūsų visų kova yra bendra jungtis. Savo teismo dieną Nijolė Sadūnaitė vadino laimingiausia diena, ji sakė: Esu teisiama už Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, kuri kovoja su fizine ir dvasine tironija. Tai reiškia, kad esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms.
Šioje salėje neabejotinai yra tų, kurie prisimena Jus iš pirmojo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje 1987-aisiais. Ten buvo ir mano senelis Marijonas Morkūnas. Su bendraminčiais nusprendėte paminėti ir pagerbti MolotovoRibentropo pakto aukas, planavote tylų protestą. Tačiau jis neliko tylus, jis tapo įkvėpimu ir padrąsinimu daugybei žmonių. Jūsų kalba ir pirmąsyk viešai sugiedota Tautiška giesmė neabejotinai tapo impulsu vėlesniems, kur kas gausesniems mitingams, kuriuose jau kiekvienas galėjome garsiai tarti Lietuva ir laisvė.
Sese Nijole, neabejotinai Jūsų veikla priartino Lietuvą prie nepriklausomybės. Jūsų susitikimai su tuomečiu JAV Prezidentu Ronaldu Reiganu ar popiežiumi Jonu Pauliumi II pagarsino mūsų Valstybės vardą, istoriją ir kovą. Jums rūpėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos pavergtosios tautos, iš kurių buvo atimta teisė išpažinti savo tikėjimą, kur buvo užgniaužta laisvė.
Jums visada rūpėjo silpnesnis, stokojantis, nuskriaustas. Jūs dalinotės geru kalėdama lageryje, Jūs kvietėte žmones dalintis su kitais Atgimimo metais, atkuriant organizaciją Caritas.
Galvoju, koks buvo Jūsų pagrindinis ginklas, kovojant su blogiu ir abejingumu. Matyt, turite jų bent keletą.
TIKĖJIMAS. Įskiepytas Tėvų, nešiotas širdyje ir tapęs varikliu Jūsų veiklai. Tapdama vienuole Jūs pasirinkote tarnystę Dievui, laisvės idealams bei žmogaus teisėms.
MEILĖ. Jūs mylite savo artimą, Jūs mylite net ir paklydusįjį, net ir tą, kuris Jus kankino, nuodijo, kuris atnešė daug skausmo. Jūs esate sakiusi, kad baimė net ir mažuose dalykuose yra išdavystės pradžia. Verta bijoti tik vieno, kad pritrūks meilės širdyje ir nepadarysime visko, ką galime, kad padėtume kitiems.
ŠYPSENA. Yra toks pasakymas apsiginkluoti šypsena. Rodos, gal ir banalokas, bet iš tikrųjų labai taiklus, ypač Jūsų atveju, kuomet savo puikiu humoro jausmu iš vėžių išmušdavote net ir KGB pareigūnus. Aš Jus ir dabar matau besišypsančią, energingą, spindinčiomis akimis. Matau Jus iškėlusią pergalės ženklą.
Laisvės grožis yra tas, kad gali išsakyti savo nuomonę, kad gali paklausti nebūtinai patogių klausimų, laisvės grožis ir tas, kad ji mums leidžia kurti skaidresnę bei teisingesnę valstybę.
Jūs esate sakiusi: Nesuprantu tų, kurie sako: Ne dėl tokios Lietuvos kovojome. Aš galiu pasakyti, kad kovojome būtent dėl tokios. <...>. Mes darėme, ką galėjome ir šiandien tereikia, kad visi darytų, ką gali. Tada gražės Lietuva.
Manau, šiuos Jūsų žodžius galėtume priimti kaip palinkėjimą, o gal ir kaip įpareigojimą.
Ačiū Jums, sese Nijole, kad esate laisvas, sraunus kalnų upokšnis. Gal net ne nuo kalno tekantis, o dažnai ir į kalną. Laisvės premija Jums už tai, kad nebijojote, už drąsą ir Lietuvos meilę, už tai, kokią Lietuvą turime ir kuriame kasdien, už tai, kad tikėjote ir tikite, kad Lietuva gražės, ir už tai, kad Jūs už TOKIĄ Lietuvą kovojote. Gal kol kas ne visai netobulą, bet savą ir nepriklausomą.
© 2018 XXI amžius
|