Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

100 metų – tūkstančiai žygių...

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Lietuva ir Šventasis Sostas – už taikesnį pasaulį

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sveikina Šventojo Sosto sekretorių santykiams su valstybėmis arkivyskupą Polą Ričardą Galagerį. Kairėje – apaštalinis nuncijus Baltijos valstybėse Pedras Lopesas Kvintana

Sausio 12 dieną, Lietuvai laukiant Popiežiaus Pranciškaus vizito, Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Šventojo Sosto sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Polu Ričardu Galageriu (Paul Richard Gallagher) ir apaštaliniu nuncijumi Baltijos valstybėse Pedru Lopesu Kvintana (Pedro López Quintana). Šalies vadovė su aukštu Vatikano pareigūnu aptarė artėjantį Šventojo Tėvo vizitą, svarbiausius tarptautinės politikos klausimus – taiką Artimuosiuose Rytuose ir Ukrainoje, mūsų regiono ir Europos saugumą, migracijos krizės sprendimus, Europos Sąjungos aktualijas.

Pasak šalies vadovės, Popiežiaus vizitas – ypatinga šimtmečio dovana Lietuvos žmonėms. Lietuva visuomet jautė Šventojo Sosto palaikymą – Vatikanas padėjo įtvirtinti bundantį Lietuvos valstybingumą, niekada nepripažino jos okupacijos, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę ragino nebijoti gyventi laisvėje. Popiežiaus padrąsinimo žinia svarbi ir šiandien – puoselėti savo valstybę ir kurti laisvą bei taikų pasaulį. Prezidentė ir Šventojo Sosto sekretorius aptarė taikos užtikrinimą Artimuosiuose Rytuose. Jeruzalė yra ypatingai svarbus miestas krikščioniams, žydams ir musulmonams, todėl Šventasis Sostas nuolatos ragina pasaulio valstybes gerbti Jungtinių Tautų rezoliucijas ir Jeruzalės klausimą spręsti dialogu. Kaip ir Vatikanas, Lietuva laikosi tvirtos bei nuoseklios pozicijos, jog Jeruzalės statusas yra jautrus Artimųjų Rytų taikos proceso klausimas, kuris turi būti sprendžiamas derybų keliu ir laikantis tarptautinių įsipareigojimų.

Laisvės premija – ses. Nijolei Sadūnaitei

Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su Laisvės premijos laureate vienuole ses. Nijole Felicija Sadūnaite

Sausio 13 dieną, minint 27-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines, laisvės gynėjai, politinei kalinei, vienuolei Nijolei Felicijai Sadūnaitei įteikta Laisvės premija. Premijos laureatę, jos ryžtą kovoti už laisvę ir tiesą apibūdino Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. (Šios kalbos mintis spausdiname atskirai.) Priėmusi laisvės statulėlę N. Sadūnaitė į susirinkusius prabilo apie šių dienų Lietuvos laisvės skaudulius, o konkrečiau – apie vieną iš jų, tapusį simboliniu visų Lietuvos valdžios ir Tautos galių ir negalių išraiška, – Valstybės smurtą prieš Garliavos mergaitę Deimantę Kedytę ir jos gynėjus. Gavusi apdovanojimą N. Sadūnaitė prabilo: „Buvau tiesos pusėje slogiais okupacijos metais ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo kovoju už laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės“. Iš tribūnos N. Sadūnaitė priminė ir daug dėmesio sulaukusią vadinamąją Kauno pedofilijos bylą, nes yra tvirtai įsitikinusi, kad valstybė veikė prieš mažametės Deimantės Kedytės interesus, kai 2012 metais prievarta atėmė ją iš tėvo giminaičių namų Garliavoje ir perdavė motinai, o paskiau paslėpė amžinai. Laisvės premijos laureatė prašė valstybės vadovų iki Vasario 16-osios pasakyti, kur yra mergaitė ar jos kapas, nes ji negalėsianti ramiai švęsti valstybės šimtmečio.

Tavo dešinioji, Viešpatie, galinga

Maldos už krikščionių vienybę savaitei

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jį aplankiusiu Pasaulinės Bažnyčių tarybos vadovu norvegų liuteronų pastoriumi Olavu Fykse Tveitu

Karibų regiono istorija

Popiežiui Pranciškui lankantis Lotynų Amerikoje (apie vizitą Čilėje ir Peru rašysime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) prasidėjusios Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiaga mus irgi skatina susidomėti šia pasaulio dalimi. Šiemetinei ekumeninei oktavai, tradiciškai švenčiamai sausio 18–25 dienomis, Šventuoju Raštu paremtą temą „Tavo dešinė, Viešpatie, yra nuostabi jėga“ (Iš 15, 6), apmąstant iš Egipto vergijos išvaduotos Izraelio tautos džiaugsmą, parengė Karibų regiono krikščionys. Jau daugiau kaip šimtmetį šiuo laiku pasaulio krikščionys organizuotai tiek savo konfesinėse bendruomenėse, tiek ir su kitų konfesijų nariais rengiamose bendrose pamaldose meldžiasi už paties Kristaus trokštamą vienybę – „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Vykstant ekumeninių ryšių pažangai jau 50 metų (nuo 1968-ųjų) nustatoma bendra kasmetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės tema, kurią kartu patvirtina Šventojo Sosto dikasterija – Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti ir Pasaulinė Bažnyčių taryba. Pastarajai organizacijai, šiemet mininčiai 70-ąsias įkūrimo metines, dabar priklauso 348 protestantų, anglikonų ir stačiatikių Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, iš viso turinčios beveik 600 milijonų tikinčiųjų. Katalikų Bažnyčia, turinti 1,3 milijardo narių, Pasaulinei Bažnyčių tarybai nepriklauso, tačiau su ja artimai bendradarbiauja. Jos kartu paveda kurios nors šalies ar regiono krikščionims parengti bendrus tekstus ekumeninei oktavai švęsti. 2016 metais tai atliko Latvijos, 2017-aisiais – Vokietijos krikščionys, o šiemet vadovaujamasi tolimojo Karibų regiono dvasininkų ir pasauliečių parengta medžiaga.

Vienas Ganytojas ir viena kaimenė

Kun. Vytenis Vaškelis

Pradėję maldų už visų krikščionių vienybę aštuondienį (sausio 18–25 dienomis), maldose ne tik prisimename kitų krikščioniškų konfesijų seseris bei brolius, tiesiogiai nepriklausančius Katalikų Bažnyčiai, bet pasvarstome ir apie tas vertybes, kurios katalikus, ortodoksus ir protestantus jungia bei artina vienus prie kitų. Be abejo, tikėjimas į trivienį Dievą, ypač kaskart giliau pažįstant Dievo Sūnų, kuriame, veikiant Šventosios Dvasios meilei bei išminčiai, tobulai atsiskleidžia Dievo Tėvo veidas (plg. Jn 14, 7), yra visų mūsų egzistencinė atrama.

Visi tie, kas, vadovaudamiesi Evangelija, pripažįsta Kristų savo Gelbėtoju bei Vadovu į dangų, nors vieni kitų ir nepažįsta, bet, skleisdami asmeninių darbų šviesą, tam tikra prasme dalyvauja visuotiniame ekumeniniame sąjūdyje, nes, augdami tikėjimu, tolydžio artėja prie Jėzaus širdies, o Jis mus savo malone vienija tarpusavyje. Pavyzdžiui, kai kurioje nors pasaulio vietoje didelis žemės drebėjimas pridaro daug nuostolių, į pagalbą nukentėjusiems skuba įvairių organizacijų atstovai bei savanoriai ir iš kitų kraštų atvykę skirtingų krikščioniškų konfesijų tikintieji, kurie ne tik materialiai šelpia netekusius pastogės žmones, bet juos laimina, pagal galimybes evangelizuoja...

Lukiškių aikštei suteikta atminties ir pagarbos per visus amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmė

Algimantas ZOLUBAS

Kalba Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Aušvydas Belickas

Sausio 12 dieną Seimo Kovo 11-osios Akto salėje posėdžiavo Visuomeninė taryba prie LR Seimo Laisvės komisijos ir kitos visuomeninės organizacijos per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę įamžinimo reikalu.

Po posėdžio buvo organizuota iškilminga eisena su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių relikvijomis kapsulėje nuo Seimo į Lukiškių aikštę. Eisenos tikslas – steigti Lukiškių aikštėje kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę memorialą.

Kapsulė su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ – centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu, kapsulės įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsulės su relikvijomis buvo uždengtos marmuro plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa maldos ir aukų pagarbimo ir atminimo vieta.

Lietuvos Nepriklausomybės Aktas grąžintas Lietuvai

Kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, prezidentė Dalia Grybauskaitė, pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis su žmona Gražina žvelgia į Nepriklausomybės Aktą

Trečiadienį į Lietuvą iš Vokietijos atgabentas Nepriklausomybės Aktas. Prezidentūroje įvyko Vasario 16-osios nutarimo dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo perdavimo Lietuvai ceremonija. Jį Lietuvoje saugoti bus galima penkerius metus. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje – juo buvo atkurta Lietuvos valstybė. Išreikšdami tautos valią, Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių.

Akto perdavimo ceremonijoje prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė: „Šiandien ypatinga diena, kai galės ne tik mūsų tyrėjai, profesoriai, bet ir mes prisiliesti prie ypatingo dokumento“. Prezidentės teigimu, dar prieš metus šios ceremonijos nė nebuvo įmanoma įsivaizduoti, o Vasario 16-osios akto originalo paieškos, trukusios daug dešimtmečių, pavirto ilga detektyvine istorija, apaugo įvairiomis versijomis. Prezidentė pabrėžė, kad Lietuva yra ypač dėkinga ne tik Nepriklausomybės Aktą atradusiam profesoriui Liudui Mažyliui, bet ir Vokietijai, išsaugojusiai rankraštinį šio dokumento originalą, ir sutikusiai jį paskolinti Lietuvai. Tai – draugystės, pagarbos ir šalių pasitikėjimo vienos kita ženklas. Pasak valstybės vadovės, vienas svarbiausių mūsų šalies dokumentų Lietuvą pasiekė pačiu tinkamiausiu metu – šaliai žengiant į valstybės atkūrimo šimtmetį. Tai, Prezidentės teigimu, dar labiau įkvepia, pakylėja ir įpareigoja džiugiai sutikti vieną svarbiausių dienų šalies istorijoje. Prezidentė išreiškė padėką Vokietijai, išsaugojusiai šį svarbų dokumentą.

Dvidešimtoji S. Lozoraičio premija – prof. Liudui Mažyliui

Dalia Poškienė

Stasio Lozoraičio premijos rėmėjas Kazys Starkevičius ir 20-asis jos laureatas prof. Liudas Mažylis Raimundo Kaminsko nuotrauka

Kauno istorinė prezidentūra iškilmingai sutiko susirinkusiuosius į Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) įsteigtos Stasio Lozoraičio premijos įteikimo iškilmes. Ši vieta, menanti Nepriklausomos Lietuvos prezidentus, pasirinkta neatsitiktinai. S. Lozoraičio žurnalistinė premija įsteigta 1998 metais. Ji skiriama už žurnalistinę veiklą, aktualiausius ir ryškiausius spaudoje, radijuje, televizijoje ar internetinėje žiniasklaidoje paskelbtus žurnalistų kūrinius, vertingą ilgametę žurnalistinę veiklą. Aurelijus Noruševičius ir Gražina Viktorija Petrošienė pristatė 20-ąjį šios premijos laureatą – prof. Liudą Mažylį – LŽD narį. Nuoširdžiai, prisimindamas pirmuosius žingsnius spaudoje, apie save papasakojo pats nominantas.

L. Mažylis, kaip ir dera tikram kolekcininkui, išsaugojo S. Lozoraičio pasirašytą įgaliojimą, liudijantį apie paskyrimą būti stebėtoju Stasio Lozoraičio, kandidatavusio į LR prezidentus, rinkiminę kampaniją. Ir kiti dokumentai aplanke liudijo apie svarbias žinias, skelbtas laikraščiuose (pirmoji išspausdinta „Moksleivio“ žurnale). S. Lozoraitis dalyvavo atkuriant bei įtvirtinant Lietuvos valstybę. Apie tai liudija jo susirašinėjimas su Lietuvos Sąjūdžio ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovybe, nurodymai – pro memoria – Lietuvos diplomatinės tarnybos pareigūnams, diplomatiniai laiškai bei vieši pasisakymai tiek dar neatkūrus Nepriklausomybės, tiek ir siekiant jos įtvirtinimo.

Prieš 70 metų Serdokuose pasibaigusi istorija

Paminklas Prano Kučinsko-Ainio žūties vietoje

Kalėdos yra džiugesio metas – tą kiekvienas patiriame kasmet paskutinėmis metų dienomis. Prieš 70 metų, 1947 m. gruodžio 26 d., Sardokų kaime buvo išduotas ir nužudytas vienas Suvalkijoje, Vilkaviškio rajone, veikusios Kęstučio rinktinės vadas Pranas Kučinskas-Klevas, Apynys, Ainis.

Apie Pr. Kučinską papasakojo jo brolio Jono žmona Anastazija Kučinskienė. Ji kartu su šeima 12 metų kentė Sibiro lagerius. Svetimoje Sibiro žemėje palaidojo savo mamą ir 9 mėnesių sūnelį Vidmantą. Sulaukusi 98 metų išliko tvirta savo dvasia, šviesaus proto, bet jau ne viską taip gerai pamenanti kaip prieš 70 metų.

Prano tėvai, Juozas ir Ona Kučinskai, užaugino šešis sūnus ir dukrą. Gyveno Penkinių dvare, Keturvalakių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Buvo vadinami dvarokais. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui Mykolui Krupavičiui vykdant žemės reformą, Degučių kaime gavo 8 hektarus minėto dvaro žemės. Pranas gimė 1918 m. liepos 10 d. Užaugęs tapo kariškiu. Vokiečių okupacijos metais dirbo valsčiuje, nebuvo sukūręs šeimos. 1943 metais palaidojo savo motiną. Frontui artėjant turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus. Kybartuose, stovėdamas ant Lieponos upės tilto, dvejojo, ar pajėgs visam laikui palikti savo valstybę… Taip ir neįstengė tą kartą peržengti sienos – liko Lietuvoje. Kaip ir daugelis lietuvių ruošėsi savo šalies gynybai. Karo metu rinko ginklus ir užkasęs slėpė prie savo sodybos. Kučinskų giminė išugdė net penkis laisvės kovotojus. Be Prano, partizanų gretose kovojo jo brolis Vincas (slapyvardis – Robinzonas). Kito brolio, Juozo Kučinsko, gyvenusio Sasnavoje, sūnus Viktoras buvo Prano ryšininkas. Du vyriausio brolio Antano Kučinsko sūnūs, kurie gyveno Kaune, irgi išėjo partizanauti. Vienas iš jų – Juozas (slapyvardis – Vampyras). (Antanas buvo iš pirmos tėvo santuokos. Pirmoji tėvo žmona, su kuria gyveno Vinkšnupių dvare, jam esant Amerikoje, mirė. Jis grįžo pas vaikus ir vedė antrą kartą.)

Paminėjo skaudžią, bet prasmingą datą

Rajono meras Jonas Gudauskas prisiekė tarnauti savo šaliai

Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, skaudžią praeitį prisiminė, bet viltinga ateitimi gyveno visos Šilalės rajono įstaigos, o ypač moksleiviai, pedagogai. Malonu buvo matyti nesurežisuotą norą pabūti visiems kartu, prisimenant baisias, bet Viešpaties globos palaimintas bei Lietuvos Laisvės gynėjų iškovotas dienas. Tvarkingai ir drausmingai išsirikiavo buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) nariai. Jaunieji šauliai iš Kvėdarnos, Pajūrio, Laukuvos ir Šilalės davė priesaikas. Prie šios savanoriškos organizacijos, ugdančios pilietiškumą ir patriotiškumą, prisijungė ir savivaldybės meras Jonas Gudauskas, palaikydamas laisvės gynėjų tikslus, irgi prisiekė tarnauti savo šaliai. Šilalės politinių kalinių ir tremtinių sąjungos filialo pavaduotojas Antanas Rašinskas, LŠS Kęstučio 7-osios rinktinės vadas Kęstutis Bauža patiems aktyviausiems šauliams įteikė padėkos raštus. Kelis apdovanojimus gavo šaulys Petras Briedis, geriausiu 2017 metų šauliu paskelbtas Šilalės S. Girėno 703-iosios kuopos jaunųjų šaulių vadas Voldemaras Voras, o už aktyvią šaulišką veiklą apdovanotas jaunasis šaulys Dovydas Žąsytis.

Ramybė iš Šventosios Žemės

Marija Gustainienė

Šv. Petro bažnyčia Tel Avive

Izraelis yra sena Artimųjų Rytų valstybė, įsikūrusi netoli Viduržemio jūros, apipinta Šventojo Rašto pasakojimais, garsi įžymiomis istorinėmis ir kultūrinėmis vietomis, savitomis tradicijomis ir gyvenimo būdu. Kiekvienas žmogus, bent kartą pabuvojęs šiame  krašte, parsiveža įspūdžių. Mudvi su dukryte savarankiškai aplankėme Tel Avivą, Jeruzalę, Jafą ir parsivežėme begalinę ramybę, šilumą, kuri lepino visai prieš Naujuosius metus, žaliuojančių gatvių vaizdus ir  vietos gyventojų nuoširdumą.

Kas nustebino? Pirmas žvilgsnis, atvykus į Izraelį, – rimtis. Čia žmonės eina neskubėdami, susimąstę arba užsiėmę savais rūpesčiais, apsirengę neišsiskiriančiais iš masės drabužiais (pastebėjome, kad ryškios spalvos nedominuoja), kai kurios moterys apsigobusios šalikais arba prisidengusios pečius, vyrų apranga irgi kukli. Nors lauke 25 laipsniai šilumos, bet čia pat gali pamatyti vasariškai apsirengusių arba ilgaauliais batais avinčių miestiečių. Architektūra savita: maži langučiai, o atviruose balkonuose – gėlės. Kieme – ilgais spygliais besipuikuojantys kaktusai ir visa alėja ošiančių medžių. Jaučiamas nemažas kontrastas: varganas, skurdus vienaukštis pastatas, o šalia arba priešais jį – ištaigingas modernus statinys.

Arkikatedroje pašventinta Sibiro Madona

Dr. Aldona Vasiliauskienė 

Vilniaus Arkikatedros Bazilikos Tremtinių koplyčioje. Kairejė – Sibiro Madona, dešinėje – Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio bareljefas

Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją, Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros Bazilikos Tremtinių koplyčioje pašventinta išvakarėse čia pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Šiai prasmingai šventei Lietuvos nacionalinis muziejus keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, anglų ir rusų) išleido tremtinio Rimvydo Racėno parengtą lankstinuką. Jame glaustai priminta Sibiro Madonos istorija ir rašoma: „Krasnojarsko krašto Korbiko gyvenvietės tremtinių kapinėse, apsupta lietuviškų kryžių, tarsi sergėdama jų rimtį, ilgus metus stovėjo Švč. Mergelės Marijos skulptūra, tapusi stipria dvasine jungtimi su Tėvyne Lietuva, kur nuo seno Dievo Motinos buvo meldžiama Viešpaties globos ir užtarimo. Ji ir čia, tolimame Sibire, tapo vilties ir tikėjimo švyturiu nelengvame tremtinių gyvenime“.

Ukrainiečiai meldėsi už žuvusius Sausio 13-ąją

Dr. Aldona Vasiliauskienė

T. Domininkas (Marijanas Nalysnykas) OSBM prie prakartėlės Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje

Sausio 14 dieną Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje šv. Mišias aukojęs t. Domininkas (Marijanas Nalysnykas) OSBM, pamoksle aiškindamas Evangeliją ir muitininko Mato pašaukimą, sakė, kad labai svarbu išgirsti Dievo pašaukimą. Dievas kiekvieną iš mūsų šaukia ir kviečia. Bet ar mes išgirstame? Dievas ir lietuvius pakvietė kovoti dėl tikėjimo laisvės, laisvos valstybės. Žmonės išgirdo ir, nebijodami gresiančio mirtino pavojaus, ėjo ginti laisvės. Kunigas Domininkas kvietė melstis už žuvusius Sausio 13-ąją – jie – puikus pavyzdys ir šiuo metu dėl laisvės kovojantiems ukrainiečiams.

Po šv. Mišių kunigui t. Domininkui OSBM be jokio akcento, gražia lietuvių kalba išvardijus visų Sausio 13-ąją žuvusiųjų vardus, sugiedota speciali melodinga giesmė – malda už mirusius „Panichida“ („Viešpaties Angelo“ atitikmuo, tačiau ji gana ilga).