2018 m. sausio 19 d.
Nr. 3 (2270)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai
2018 metai

Ramybė iš Šventosios Žemės

Marija Gustainienė

Šv. Petro bažnyčia Tel Avive

Izraelis yra sena Artimųjų Rytų valstybė, įsikūrusi netoli Viduržemio jūros, apipinta Šventojo Rašto pasakojimais, garsi įžymiomis istorinėmis ir kultūrinėmis vietomis, savitomis tradicijomis ir gyvenimo būdu. Kiekvienas žmogus, bent kartą pabuvojęs šiame  krašte, parsiveža įspūdžių. Mudvi su dukryte savarankiškai aplankėme Tel Avivą, Jeruzalę, Jafą ir parsivežėme begalinę ramybę, šilumą, kuri lepino visai prieš Naujuosius metus, žaliuojančių gatvių vaizdus ir  vietos gyventojų nuoširdumą.

Kas nustebino? Pirmas žvilgsnis, atvykus į Izraelį, – rimtis. Čia žmonės eina neskubėdami, susimąstę arba užsiėmę savais rūpesčiais, apsirengę neišsiskiriančiais iš masės drabužiais (pastebėjome, kad ryškios spalvos nedominuoja), kai kurios moterys apsigobusios šalikais arba prisidengusios pečius, vyrų apranga irgi kukli. Nors lauke 25 laipsniai šilumos, bet čia pat gali pamatyti vasariškai apsirengusių arba ilgaauliais batais avinčių miestiečių. Architektūra savita: maži langučiai, o atviruose balkonuose – gėlės. Kieme – ilgais spygliais besipuikuojantys kaktusai ir visa alėja ošiančių medžių. Jaučiamas nemažas kontrastas: varganas, skurdus vienaukštis pastatas, o šalia arba priešais jį – ištaigingas modernus statinys.


Šviesa, sklindanti iš vienuolijų

Svarbiausios Dievo Apvaizdos organizacijos istorijos datos

(Tęsinys. Pradžia nr. 1 , 2)

1938 m. sausio 1 d. O. Rajunčaitė kreipėsi į kun. A. Jušką, prašydama, kad jis atvyktų į Panevėžį, į Dievo Apvaizdos sodaliciją klausyti išpažinčių, skaityti paskaitų konferencijose ir globoti visuose reikaluose.

1938 m. vasario 16 d. O. Rajunčaitė kreipėsi į Panevėžio vysk. K. Paltaroką paskirti Dievo Apvaizdos sodalicijos Dvasios vadu kun. A. Jušką, kuris kartu eitų ir komisaro organizaciniams ir finansiniams reikalams pareigas.

1938 m. vasario 18 d. Panevėžio vyskupas Dievo Apvaizdos sodalėms Dvasios Tėvu paskiria kun. Vincą Dvaranauską.

1938 m. kovo 18 d. Panevėžio vyskupas Dievo Apvaizdos sodalėms Dvasios Tėvu paskyrė kun. Joną Gasiūną.

1938 m. gegužės 4 d. Panevėžio vyskupijos generalvikaras pranešė, kad Dievo Apvaizdos sodalė Ona Mažonytė, įstojusi kandidate į Dvasios Apvaizdos draugiją 1933 m. spalio mėnesį, įnešė į vyskupijos (ar Dievo Apvaizdos sodalicijos – O. V.) biudžetą 892 Lt ir 50 ct. 1938 m. lapkričio 26 d. Panevėžio vyskupas K. Paltarokas Dievo Apvaizdos sodalėms grąžino jo pataisytą ir patvirtintą naują Dievo Apvaizdos seserų statutą, turintį dešimtį skyrių ir šimtą dešimt paragrafų, pasiūlė juo vadovautis, ir prašė per dvi savaites išsirinkti seserų tarybą pagal statuto reikalavimus ir jam pranešti raštu. Sodales laimina kilniems seserų darbams. Jo pataisytame statute siūlo pakeisti organizacijos pavadinimą ir nuo šiol ją vadinti Apvaizdos seserys. Siūlo keisti organizacijos ideologiją, neskubant ją vadinti vienuolija. Statuto antrame paragrafe įrašyta: „Apvaizdos seserys, nesusivaržydamos savęs vienuolyno apžadais, sudaro seseriją, kuri laikosi šv. Pranciškaus 111 ordino regulos“. Statute rašoma, kad seserys siekia tikrojo dievotumo, rūpinasi savo sielos tobulinimu; visu rūpestingumu stengsis išlaikyti skaistybę ir vengs to, kas prieštarauja skaistybės dorybei, niekur neis be vyresniosios leidimo; išlaikys žadėtą paklusnumą, šventai vykdys visus nuostatus ir vyresniųjų nurodymus (statuto 6 puslapiai).


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija