|
Skaitytojams pateikiame ses. Felicijos Nijolės Sadūnaitės, 2017 metų Laisvės premijos laureatės, kalbą, pasakytą 2018 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose, iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai. Ši kalba rodo ne tuščiai deklaruojamą, bet skaudžiai išreikštą krikščionišką ses. N. Sadūnaitės atjautą, pilietiškumą, principingumą ir drąsą pasakyti tiesą, kad ir kokia karti ir skaudi ji bebūtų. Kalboje buvo užduoti klausimai aukščiausiems valstybės vadovams, iki šiol neatsakyti visuomenei.
Džiaugsmas ir didžiulė širdgėla
Sesers Nijolės Sadūnaitės, 2017 metų Laisvės premijos laureatės, kalba 2018 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai
Garbė Jėzui Kristui!
Jei Dievas su mumis, kas prieš mus?
Pirmiausia, labai nuoširdžiai dėkoju visiems čia susirinkusiems (visi be galo garbingi žmonės) už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.
Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje Tiesos pusėje, siekdama Tiesos ir Teisingumo.
Taip kovoju už Laisvę Laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Dievas yra Tiesa, ir Tiesa mus išlaisvina. Norėčiau pacituoti
iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis,
kuris stiprino tūkstančius partizanų ir Sibire esančių, kai Dievas
buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas. Čia Švento Jono Evangelija
3, 1921. Čia kas netiki Viengimio Dievo Sūnaus, Teismo nuosprendis
yra toksai: Atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą
nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia
šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas
vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti
Dieve. (Užverčia ir pabučiuoja Šventąjį Raštą - Naująjį Testamentą.)
Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad šią mums visiems brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve. Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės 17-osios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant 240 ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomomis kojomis, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė. O atėję sergėti nuo pražūties, vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės (kaip Sausio 13-ąją mes čia prie Seimo) pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti ir dar teisiami.
Be galo gerbiama moteris Laima Bloznelytė-Plėšnienė, apie kurią čia, Seime, amžiną atilsį Algirdas Patackas su priesaika pasakė: Garbės žodis. Aš ją pažįstu 50 metų geresnio, kilnesnio, doresnio žmogaus savo gyvenime ne-su-ti-kau. Sušaudyk ji nemeluos. Ir ją iki šiol tampo po teismus, iš universiteto išėjo, o ji onkologė, tūkstančiams žmonių padėjo gyvybę išgelbėti, pagelbėjo ligoje, ją kviečia Prancūzija, kviečia Anglija, konsultuojasi. Augina septynis vaikus. Jos tėvelis buvo politinis kalinys sąžinės kalinys, Magadane 15 metų, per teismus buvo globojamas, metus sirgo ir mirė. Mamytė 90 metų, buvusi irgi gydytoja.
Ir tuose teismuose aš dalyvauju, ir žinote taip Laima teisme man (100 procentų) primena Kristų pas Pilotą. Bet labai skaudu, kad teismuose (dalyvauja) 56, daugiausia 12 žmonių. Kodėl mes tokie abejingi? Kodėl mes tokie abejingi kito skausmui? (Labai sunkiai atsidūsta.) Tie žmonės tikrai patys pilietiškiausi, kurie kaip Sausio 13-ąją stovėjo plikomis rankomis prieš okupantų tankus, dabar tie bandė apginti tą nekaltą kūdikį, kada net ir prokuroras pasakė, jo nuosprendis buvo: Mergaitė už rankytės su Stankūnaite išeina iš jos gimtųjų namų. Visi matėme, kaip jie, lauždami kojas, mergaitę išnešė.
Prezidentė pažadėjo ištirti, ar iš tikrųjų smurtas buvo prieš ją panaudotas. Man atrodo, atsakymo nebuvo. Deja. Taip valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus) pavadinta vaiko grąžinimu motinai. Taigi, neišsprendus baudžiamosios bylos, prievartos auka buvo atiduota asmenims, prieš kuriuos ji liudijo. Ir teismuose yra visi įrodymai, keturios komisijos pripažino: buvo vaikas tvirkintas, nemeluoja, nefantazuoja, 34 metų mergaitė negali fantazuoti nemokės papasakoti to, ką ji išgyveno daug kartų.
Po visuomenę sukrėtusio brutalaus neteisybės akto, kuriame dalyvavo dešimt kartų daugiau pareigūnų negu neutralizuojant teroristą Bin Ladeną 240 (o ten 20 tebuvo), mes, visuomenė, mergaitės daugiau ne-ma-tė-me. Juk net nuteistiesiems iki gyvos galvos galima matytis su artimaisiais, bet Deimantėlei ir jos seneliams tokia teisė ne-su-teik-ta.
Ne vieną kartą lankiau Deimantėlę jos gimtuosiuose namuose Garliavoje, kalbėjausi, meldžiausi kartu su ja, kartu su minia. Gegužinės pamaldos vykdavo vakarais, ir ji, prisiglaudusi prie manęs, be špargės giedodavo Marijos litaniją. Todėl galiu atsakingai paliudyti, kad mergaitė čia jautėsi saugi ir laiminga, mylėjo savo senelius ir tetą Neringą. Ir pati buvo be galo mylima, prižiūrėta, guvi, bendraujanti, turėjo didelį būrį bendraujančių draugų, pusseserių, su kuriomis žaidė klasę, dūdavo fleituke. Vaikas buvo be galo guvus, labai gražiai fotografavo.
Jai buvo aštuoneri metai. Kas atsitiko Deimantei, iki šiol nežinome. Jau beveik šešeri metai, kai jos niekas iš anksčiau pažinojusių, su ja bendravusių, nematė ir negirdėjo. Tiesa, iškart po mergaitės pagrobimo viešoje erdvėje pasirodė filmukas, kurį ir aš mačiau, kuriame kažkokiomis medžiagomis apsvaiginta mergaitė, žiūrėdama į savo rankytes, stebisi ir klausia šalia esančios mamos: Kodėl pas mane aštuonios rankytės? Galvytė nesilaiko, seilės bėga.
Kiek vėliau Lietuvos rytas (tarp kitko, išvadinęs mane terorizmo garbintoja, už tai, kad kartu su kitais pilietiškais Lietuvos šviesuoliais gyniau valstybėje daug metų persekiotą kitą Lietuvos kankinę, vėliau Aukščiausiojo Teismo visiškai išteisintą Eglę Kusaitę) ėmė spausdinti suklastotas Deimantės nuotraukas. Taip siekta suklaidinti tiesiogiai Deimantėlės nemačiusią ir nepažinojusią visuomenės dalį, kad, atseit, mergaitė sveika ir žvali.
Iki šiol joks pareigūnas, taip pat ir mergaitės paėmimo metu Policijos generalinis komisaras (o dabar Premjeras) neprisiėmė atsakomybės už valstybės neva saugomą, o iš tiesų tai visiškai izoliuotą mergaitę, kuri šiuo metu jau galėtų ir interneto erdvėje bendrauti. Deja, internetas tyli.
Visus tuos penkerius su puse metų, nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų TIESOS apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau, kelerius metus paeiliui, kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais Tie-SOS!, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau viskas veltui atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli kaip ir laisva save vadinanti didžioji žiniasklaida. Šios analogų Lietuvos istorijoje neturinčios daugiametės pilietinės akcijos atžvilgiu yra vykdoma totali informacinė blokada. Apie ją sutartinai metų metus nieko nerašo didžioji žiniasklaida, nerodo nė viena televizija, tyli radijas. (Na tada, kada mes demonstracijoj prašome tiesos ir klausiame: Kur Deimantė?)
Tad noriu jūsų paklausti: Kas čia? Ar tai Laisvė, dėl kurios mes negailėdami gyvybės aukojomės 1991 m. sausio 13 d.? Bet nesunkiai perskaitysime įtakingų žurnalistų, niekada nemačiusių mergaitės, nebuvusių Garliavoje, nepakalbinusių nei jos, nei jos artimųjų, piktus neišmanymo ir neapykantos pritvinkusius postringavimus apie violetinį rūką, temdantį akis, ir apie tai, kaip Laisvės premija pateko į Garliavos patvorius. Jai, sako, (rodo į save) reikia kriminalinę bylą, į kalėjimą Sadūnaitę! Jai premiją?! Siaubas! Toks vilkas, dar kažkoks, duok, Dieve, jam sveikatą. Reiškia mes kovojame prieš Lietuvos nepriklausomybę, mes perversmą ruošiame?! Na, įtarimas... (ranką pridėjusi prie krūtinės) Su džiaugsmu, bet aš tik už Laisvą Lietuvą.
Naudojuosi proga, kadangi mane girdi Jos Ekscelencija Prezidentė, daug garbių Seimo, Vyriausybės narių, teisėsaugos atstovų, taip pat norėčiau atkreipti dėmesį ir priminti, kad Lietuva yra ratifikavusi tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo. Pačiame pirmame šios Konvencijos straipsnyje sakoma:
1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka;
2. Jokios išimtinės aplinkybės, net, jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.
Todėl klausiu jūsų, ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalime laikyti mergaitės priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai, ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Net nežino, ar tas nežinia kur esantis asmuo Deimantė Kedytė yra gyvas?
Atsakykite, prašau, ar Lietuva laikėsi, ar nepažeidė šios Konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?
Šiandien, sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį, neatsakytą, ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl, stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmąkart ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į Jus, pirmuosius valstybės asmenis:
Ponia Prezidente! Pone Premjere! (nusišypso atsisukdama ir žvilgsniu ieškodama LR premjero Sauliaus Skvernelio veido) Pone Seimo Pirmininke!
Prašau jūsų iki Vasario 16-osios Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimo dienos man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ąją, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O, jei ji, jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės 17 d. atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti (apsaugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti), galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę. Bet, svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę nepagrįsti besisielojančių žmonių įtarimai ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis, kad mes galėtume visi, ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais iki šiol persekiojamais (po devynias bylas), kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir Laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome, Tavęs, Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.
Ir baigdama savo kalbą su didžiule širdgėla privalau jums atvirai prisipažinti. Nežinau, kaip Jūs visi, kurie mane girdite, tačiau aš, negavusi sąžiningo atsakymo į šį klausimą, tikrai negalėsiu džiaugtis Lietuvos 100-mečio sukaktimi ir jos švęsti. Prašau man atleisti. (Pridėjusi ranką prie krūtinės nusilenkia.) Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų, neturi ateities. Dieve, mums atleisk!
Baigti noriu gerbiamojo kunigo Roberto Grigo eilėmis Mergaitės ašara. Jis ten beveik kasdien būdavo kartu su kitais šešiais kunigais, kentėjusiais. Jis tai parašė praėjus trims mėnesiams po mergaitės pagrobimo.
MERGAITĖS AŠARA
Aš padėjau ant svarstyklių
Mažos Deimantės mažą ašarą
Ir prezidentės aptakius kalbėjimus
Nusvėrė ašara kaip usnies pūką juos.
Ir aš padėjau ant svarstyklių
Mažos mergaitės nevilties riksmą
Ir Seimo, teisdarių, ir paragrafų užkalbėjimus
Nusvėrė ašara, kaip pelenus išsklaidė vėjuose.
Ir aš padėjau ant svarstyklių
Mažo vaiko bejėgystę, išgąstį ir siaubą,
Taip pat Olimpo sportininkų auksus, sidabrus ir bronzas
Ir tyro vaiko nuoskauda atsvėrė juos kaip dulkes.
Mergaitės ašaroje buvo Lietuva.
O kalbose, teismuose ir saliutuose
Tiktai išdavęs vaiką NIEKAS.
Tuštuma.
Amen! Aleliuja! Dieve, būk mums gailestingas!
(N. S. užverčia savo kalbos lapus ir kalba toliau, žvelgdama į klausytojus.)
Dievas mus myli. Laukia mūsų. Už mus mirė ant kryžiaus, tapęs žmogumi. Ir pasufleravo, už ką mes būsime Amžinybėje teisiami. Ir tikintys. Ir netikintys. Ir, nesvarbu, kokios rasės:
Buvau alkanas pamaitinai.
Buvau nuogas aprengei.
Buvau ištroškęs pagirdei.
Buvau ligonis aplankei.
Buvau pakeleivis priėmei.
Buvau kalinys atėjai, ištiesei ranką.
Ateik į amžiną džiaugsmą!
Sako: Viešpatie, aš Tavęs nepažįstu.
O tada, kada Tu tam mažiausiajam, tam nepažįstamam ištiesei ranką, kuris į tave kreipėsi, tu padėjai man. Ir priešingai: Nepadėjai eik šalin nuo manęs į amžiną kančią kartu su velniu ir jo angelais.
Dieve, saugok, kad nė vienas ten nenueitume. Duok, Dieve, kad visi būtume danguje ir šlovintume jį už jo gailestingumą! (Šypsosi, juokiasi ir kelia abi rankas į viršų.)
Užbaigus kalbą plojimai, gėlės 2017 metų Laisvės premijos laureatei. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, palinkėjęs Laisvės gynėjams sveikatos, po N. Sadūnaitės kalbos paskelbia iškilmingą posėdį baigtą. Visi atsistoja ir tylėdami išleidžia iš istorinės Seimo salės, kurioje 1991 metais buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas, Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Prezidentė sustoja prie N. Sadūnaitės, ją pasveikina, N. Sadūnaitė apkabina Prezidentę. Tuo metu Prezidentė kažką tyliai pasako Laisvės premijos laureatei į ausį. Prezidentei einant salės išėjimo link, ses. N. Sadūnaitė grįžta prie Seimo tribūnos mikrofono ir, Prezidentei nespėjus palikti Seimo salės, prabyla: Gerbiama Prezidentė man pasakė: Niekada nežinojau ir nežinau, kur yra Deimantė Kedytė. Kas žino!? N. Sadūnaitė dar mėgino sakyti antrą trumpą sakinį, bet mikrofonas buvo žaibiškai išjungtas.
© 2018 XXI amžius
|