Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Tavo dešinioji, Viešpatie, galinga

Maldos už krikščionių vienybę savaitei

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su jį aplankiusiu Pasaulinės Bažnyčių tarybos vadovu norvegų liuteronų pastoriumi Olavu Fykse Tveitu

Karibų regiono istorija

Popiežiui Pranciškui lankantis Lotynų Amerikoje (apie vizitą Čilėje ir Peru rašysime kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) prasidėjusios Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiaga mus irgi skatina susidomėti šia pasaulio dalimi. Šiemetinei ekumeninei oktavai, tradiciškai švenčiamai sausio 18–25 dienomis, Šventuoju Raštu paremtą temą „Tavo dešinė, Viešpatie, yra nuostabi jėga“ (Iš 15, 6), apmąstant iš Egipto vergijos išvaduotos Izraelio tautos džiaugsmą, parengė Karibų regiono krikščionys. Jau daugiau kaip šimtmetį šiuo laiku pasaulio krikščionys organizuotai tiek savo konfesinėse bendruomenėse, tiek ir su kitų konfesijų nariais rengiamose bendrose pamaldose meldžiasi už paties Kristaus trokštamą vienybę – „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Vykstant ekumeninių ryšių pažangai jau 50 metų (nuo 1968-ųjų) nustatoma bendra kasmetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės tema, kurią kartu patvirtina Šventojo Sosto dikasterija – Popiežiškoji taryba krikščionių vienybei skatinti ir Pasaulinė Bažnyčių taryba. Pastarajai organizacijai, šiemet mininčiai 70-ąsias įkūrimo metines, dabar priklauso 348 protestantų, anglikonų ir stačiatikių Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės, iš viso turinčios beveik 600 milijonų tikinčiųjų. Katalikų Bažnyčia, turinti 1,3 milijardo narių, Pasaulinei Bažnyčių tarybai nepriklauso, tačiau su ja artimai bendradarbiauja. Jos kartu paveda kurios nors šalies ar regiono krikščionims parengti bendrus tekstus ekumeninei oktavai švęsti. 2016 metais tai atliko Latvijos, 2017-aisiais – Vokietijos krikščionys, o šiemet vadovaujamasi tolimojo Karibų regiono dvasininkų ir pasauliečių parengta medžiaga.

Mąstymų tekstus bendroms pamaldoms sukūrė komisija, kurią sudarė vyskupai, kunigai ir pasauliečiai – vyrai ir moterys, atstovaujantys Jamaikos, Trinidado ir Tobago, Puerto Riko, Bahamų, Antigvos ir Gajanos katalikų, baptistų, metodistų, anglikonų bendruomenėms bei  tarpkonfesinėms organizacijoms. Jų darbą koordinavo Kingstono (Jamaika) katalikų arkivyskupas Kenetas Ričardsas (Kenneth D. Richards) ir Karibų Bažnyčios konferencijos generalinis sekretorius katalikas pasaulietis, teologijos daktaras Džerardas Grenadas (Gerard A. J. Granado) iš Trinidado ir Tobago. Karibų jūros regioną (anksčiau vadintą Vakarų Indija (West India), nes XV amžiuje jį atradęs Kristupas Kolumbas manė, kad pasiekė Indiją), esantį į pietryčius nuo Šiaurės Amerikos, į rytus nuo Centrinės Amerikos ir į šiaurės vakarus nuo Pietų Amerikos, sudaro jos salos bei aplinkinės pakrantės. Regione, turinčiame 13 valstybių ir 17 priklausomų teritorijų, gyvena apie 45 milijonai įvairioms etninėms grupėms ir rasėms priklausančių gyventojų, kurių daugiau kaip 85 proc. yra krikščionys.

Medžiagos šiemetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei rengėjai, pristatydami Karibų regiono istoriją, primena, kad jo praeitis buvo ryškiai paženklinta nužmoginto vietinių gyventojų ir atgabentų vergų kolonijinio išnaudojimo. Teritorijas užgrobę kolonizatoriai (ispanai, anglai, prancūzai, olandai) pirmiausia siekė kuo didesnės naudos ir, nepaisydami jokių teisinių normų, įvedė žiaurią valdymo sistemą su paplitusia prekyba žmonėmis bei priverstiniu (baudžiaviniu) darbu. Pavergę, o kai kuriais atvejais netgi išnaikinę vietinius gyventojus, kolonizatoriai į Karibų teritorijas iš Afrikos gabeno vergus bei žeminančiai tarnystei paimtus žmones iš Kinijos ir Indijos. Paneigiant užgrobtų tautų teises – etninį tapatumą ir žmogišką jų orumą – ypač išnaudotojiška buvo atgabentų afrikiečių vergovė. Priešingai Dievo duotam žmogaus kilnumui, juodaodis buvo paprasčiausiai paverčiamas preke, daiktine kito žmogaus nuosavybe. Šia nužmoginančia praktika vergams stengtasi atimti tautines, kultūrines ir religines laisves, paneigti netgi prigimtinę teisę į santuoką ir šeimyninį gyvenimą.

Sandoros bendrijos pašaukimas

Ekumeninės oktavos medžiagoje su apgailestavimu pripažįstama, kad „per penkis kolonializmo šimtmečius krikščionių misionierių veikla Karibų regione, išskyrus kelis atvejus, buvo su šia nužmoginančia sistema artimai susijusi, įvairiais atžvilgiais ją pateisindavo ir sustiprindavo“. Kolonizatoriai naudojosi Biblija vietinių gyventojų engimo, iš Afrikos, Indijos ir Kinijos atgabentų žmonių vergovės pateisinimui. Kita vertus, daugeliui tų, kurie kentėjo nuo kolonizatorių priespaudos, būtent Šventasis Raštas tapo paguodos ir kovos už išlaisvinimą šaltiniu. Šis krikšionybės istorijai Karibų regione reikšmingas paradoksas yra būdingas ir kitoms pasaulio vietoms, kuriose tikėjimas į Jėzų Kristų buvo plėtojamas per politinius ir karinius įvykius, užgrobimus ir išlaisvinančią kovą. „Pavergtųjų rankose Biblija tampa įkvėpimu ir garantu, kad Dievas yra jų pusėje ir juos išlaisvins“, – tvirtina 2018 metų Maldos už krikščionių vienybę savaitės bukleto rengėjai. Kaip tik šiuo pagrindu bei vieningai tikint Dievo išganymu, suteikiančiu laisvę ir išgydančiu visas šiandienos socialines ir moralines negalias, jie ir pasiūlė Mozės ir Mirjamos padėkos giesmę už Izraelio tautos išlaisvinimą iš Egipto faraonų vergovės (Iš 15, 1–21), tinkamu šiemetinių maldų už visų krikščionių susitaikymą ir pilnutinę bendrystę motyvu.

Šios istorinės dramos atomazga buvo stebuklingas iš nelaisvės bėgančių izraelitų perėjimas per Raudonąją jūrą, kurios vandenys Viešpaties buvo perskirti. Besivejantys egiptiečiai buvo sugrįžusių bangų paskandinti su visais savo kovos vežimais ir nė vienas jų neišsigelbėjo. Mozės ir Mirjamos vedamoje „Pergalės giesmėje“ izraelitai šlovina juos išlaisvinusį Dievą, suvokdami, kad Viešpaties plano bei ketinimo išvaduoti savo tautą niekam neįmanoma sukliudyti ar sužlugdyti. „Jokia jėga, net Egipto faraono kovos vežimai, kariuomenė, sutelkta karinė galia nepajėgūs sukliudyti Dievui išlaisvinti savo tautą“, – teigia ekumeninės oktavos mąstymų sudarytojai, komentuodami pasirinktą Išėjimo knygos pasakojimo ištrauką. Džiugus Viešpaties išaukštinimas „Pergalės giesmėje“ visų konfesijų krikščionis irgi skatina patvirtinti, jog „Dievas yra mūsų visų Gelbėtojas“, o mes džiūgaujame, kad Jis ištesi savo pažadus ir toliau gelbėja mus per Šventosios Dvasios malonę. Tai įgalina mus suvokti, kad Jis yra mūsų Dievas, o mes – Jo tauta“.

Aiškindami tą „Pergalės giesmės“ eilutę, kuri yra pasirinkta šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės tema – „Tavo dešinė ranka, Viešpatie, yra nuostabi jėga“ (Iš 15, 6), – Karibų regiono ekumenistai nurodo, kad ta „Dievo dešinioji“ suvoktina kaip tikra Viešpaties pergalė prieš visus priešininkus ir kaip nuolatinis savo ištikimos tautos saugojimas. Nepaisydamas egiptiečių ryžto susigrąžinti izraelitus į nelaisvės jungą, „Dievas išgirsta savo tautos pagalbos šauksmą ir neleidžia jai žūti, nes Dievas yra gyvybės Dievas“. Valdydamas vėją ir jūros vandenis, išgelbėdamas sausu dugnu į laisvę bėgančius izraelitus ir sugrįžtančiose bangose paskandindamas juos besivijusius egiptiečius, „Dievas parodo savo norą išlaikyti gyvybę ir sunaikinti smurtą“. Kaip toks išgelbėjimas iškyla ir visas dieviškojo plano sumanymas, kuriuo siekiama, kad išgelbėti žmonės teisėtai šlovintų Viešpatį, pripažindami ir pasitikėdami Jo meile.  Išlaisvinimas iš Egipto vergijos suteikė Izraelio tautai viltį, kad ji gali patikimai garbinti Dievą ir kartu įgyvendinti savo, kaip bendrijos, potencialias augimo ir stiprėjimo galimybes. Kartu tai reiškė pažadą, Jog Viešpats ištikimai lydės savo tautą visoje jos permainingoje istorinėje kelionėje ir jokia blogio jėga neįstengs paneigti to pažado tikrumo.

Galima netgi pripažinti, kad izraelitų išvadavimas iš egiptiečių nelaisvės tapo pamatiniu tautą steigiančiu įvykiu. Tai patvirtindamas žymusis Šventojo Rašto tyrinėtojas lietuvis kunigas Antanas Rubšys veikale „Raktas į Senąjį Testamentą“ rašė, kad „hebrajai Egipte, būdami tik padrikas,  užguitas žmonių būrys, negalėjo tapti Izraeliu – Sandoros bendrija su pašaukimu dalyvauti Išganymo istorijoje savo nacionalinėmis ir religinėmis pajėgomis“. Buvę bejėgiai ir praradę viltį, išlaisvinti jie tapo tikruoju Izraeliu – Sandoros bendrija, nes Dievas juos išklausė, maloningai ir gailestingai į juos pažvelgė ir išgelbėjo. „Hebrajai sėkmingo išėjimo iš Egipto nelaisvės įvykio tikėjimu išgyveno Dievo išganomojo plano užmojį ir praktinį veikimą su atsakingu paties žmogaus vaidmeniu jame. „Išėjimo unikalus įvykis apreiškė Dievo istorinį užmojį atpirkti ir atleisti“, – daro išvadą kunigas A. Rubšys. „Dievas pažvelgė į Izraelį, o per Izraelį į visą žmoniją, su iššūkiu tikėti vieną ir vienintelį Dievą ir dalyvauti Jo istoriniame išganyme“.

Išlaisvinimas iš nuodėmės vergijos

Parengtoje 2018 metų Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagoje pastebima, jog kai kurie Bažnyčios tėvai Senojo Testamento pasakojimą apie išėjimą iš Egipto nelaisvės aiškina kaip dvasinio gyvenimo metaforą. Žymusis teologas šv. Augustinas (354–430) tvirtina, kad Raudonojoje jūroje Viešpaties paskandintus egiptiečius galima prilyginti gimtosios nuodėmės įveikimui krikštu. Pasak jo, iš praeities (pirmųjų tėvų prasikaltimo) mus persekiojusio nuodėmingo blogio „mes nusikratėme per krikštą, tarsi peržengdami per Raudonąją jūrą, taip vadinamą todėl, kad jos vanduo pašventintas nukryžiuoto Viešpaties krauju“. Krikščionims blogio įveikimo proceso viršūnė yra Įsikūnijimas ir Velykų prisikėlimo slėpinys, kuris skatina net sunkiausiomis aplinkybėmis puoselėti išgelbėjimo viltį, ištvermingai laikytis ir nepasiduoti depresijai. „Nors išlaisvinimas (išgelbėjimas) yra Dievo iniciatyvos vaisius, Viešpats į savo tautos išgelbėjimo plano įgyvendinimą įtraukia ir žmogiškąjį veikimą, – aiškina ekumeninės savaitės tekstų rengėjai. – Krikščionys per krikštą tampa Dievo sutaikomosios tarnystės dalininkais, tačiau mūsų pačių susiskaldymai trukdo mums pilna jėga liudyti ir tarnauti Dievo išgydymo reikalingam pasauliui“.

Karibų regiono Bažnyčių konferencija 1981 metais Mozės ir Mirjamos  „Pergalės giesmės“, kuria Išėjimo knygoje Dievas šlovinamas dėkojant už išlaisvinimą, pagrindu sukūrė savojo ekumeninio sąjūdžio himną, pavadintą „Dievo dešinioji“. Šiame himne, kuris įtrauktas į jos parengtą Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagą, tvirtinama, kad Dievo dešinioji ranka „užrašo galybe ir meile mūsų konfliktus ir baimes, mūsų pergales ir ašaras“ rodydama teisingą išeities kryptį, „nes kelias klaidus ir lengva pražūti“. Dievo dešinioji, pergalingai įveikdama blogį, „šalina pavydą, neapykantą, pyktį ir godumą“, „gydo sužeistus kūnus, protus ir širdis“,  išgydo „galingu prisilietimu ir neapsakoma meile“. Galiausiai pripažįstama, jog Dievo dešinioji „sėja žemėje laisvės, vilties ir meilės sėklas“, kviečiama, kad visi krikščionys kiekvienoje šalyje ir kiekvienoje tautoje vieningai „susiimtų už rankų ir būtų viena galinga Dievo ranka“.

Siekiant vienybės, dėkojant Dievui už išlaisvinimą iš nuodėmės vergijos, raginama maldoje prašyti Jo „sutraukyti mus kaustančias grandines ir sujungti mus meilės ir bendrystės saitais“. Ekumeninės oktavos pamaldų dalyviams siūloma melsti Viešpaties, kad Jis išlaisvintų iš visų vergijos formų, kurios temdo žmogaus kilnumą; kad padėtų pakilti virš savanaudiškumo bei godumo, suteiktų drąsos skleisti teisingumą pasaulyje; kad įgalintų mus mylėti savo artimą, ypač atsidūrusį nelaimėje, ir svetingai sutikti ateivį; kad duotų mums naują dvasią ir naują širdį ir mes pajėgtume atmesti kiekvieną smurtą, būtume tikri Dievo taikos tarnai. „Šlovės Dieve, Tu esi visagalis, tačiau panorai Jėzuje pasirinkti namus žmonių šeimoje ir Krikšto vandenyse mus įvaikinai. Būk dabar su mumis ir padėk išlikti ištikimiems savo šeimos įsipareigojimams bei savo bendruomeninėmis pareigomis stiprinti bendrystę su broliais bei seserimis Kristuje saitus“, – prašoma ekumeninės oktavos pamaldose. Svarbiausia, kad su Viešpaties pagalba išsilaisvinę iš egoizmo, puikybės ir baimės „nenukrypstamai siektume visiškos regimos Bažnyčios vienybės“.

Pasaulio ydos ir jų įveikimas

Generalinis pranciškonų vienuolijos vyresnysis amerikietis kunigas Maiklas Peris (Michaell Perry) kreipimesi dėl ekumeninės oktavos, aptardamas Karibų regiono krikščionių parengtą medžiagą, pastebi, kad joje primenama, jog tragišku būdu vergovė nėra tik praeities reliktas, kad ir mūsų šiandienos dalis. Apie tai nuolat kalba ir rašo popiežius Pranciškus, kritikuodamas naująsias kolonializmo formas, kuriomis vadinamosios išsivysčiusios šalys savo iškreipto., eikvojančio gyvenimo būdo poreikiais ar finansinės ir ekonominės priklausomybės primetimu bando parazitiškai klestėti vargingųjų tautų išnaudojimo ir nevaržomo planetos gamtos turtų naikinimo sąskaita. Tėvas M. Peris primena, kad Šventasis Tėvas reiškia didelį susirūpinimą dėl agresyvaus atmetimo kultūros išsiplėtojimo, nes dėl to šiuo metu pasaulyje yra apie 40 milijonų tikrą vergovę patiriančių žmonių. Dauguma tokią vergišką egzistenciją sunkiausiomis gyvenimo ir darbo bei visiško beteisiškumo aplinkybėmis išgyvena nuskurdusiose buvusiose kolonijose. Tačiau galima tvirtai konstatuoti, jog šiandien nėra nė vienos valstybės, kurioje nebūtų vienokio ar kitokio atskirų grupių išnaudojimo, kurį galima prilyginti vergovei.

Apie tai visiškai atvirai savo tekstuose kalba Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagos rengėjai, pabrėždami, kad „mūsų nupuolusiame pasaulyje visuomeniniai santykiai perdėm dažnai stokoja žmogaus orumą paisančio teisingumo ir atjautos“. Taip atsitinka dėl paplitusių, net viešai teisinamų asmeninių nuodėmių, dėl įsitvirtinusių socialinių nuodėmės (piktnaudžiaujančio išnaudojimo ir korupcijos) struktūrų bei dėl sužalotos kolektyvinės psichikos. „Prekyba žmonėmis yra šių dienų vergovės forma, – teigiama ekumeninės savaitės medžiagoje. – Aukos prievarta ar apgaule įtraukiamos į seksualinį išnaudojimą, vaikų darbą ir prekybą organais. Tai jau tapo pasauline milijoninį pelną nešančia nusikalstama industrija“. Todėl visų konfesijų krikščionys turi nebijoti Kristaus vardu garsiai ir vieningai demaskuoti šį blogį ir tuo „verslu“ užsiimančius asmenis bei jų grupes ir išvien stengtis padaryti galą šių dienų vergovei. Ekumeninės oktavos medžiagoje minima ir amorali, ypač internete paplitusi pornografija, pabrėžiant, jog ji „griauna žmogaus orumą ir turi ypač neigiamų padarinių vaikams ir jaunuoliams“. Tai – irgi savos rūšies vergija, nes žmones paverčia prekėmis, kenkia jų sveikiems ir vaisingiems meilės santykiams. „Seksualumas yra Dievo dovana žmogiškiems santykiams, tačiau piktnaudžiavimas ja pornografijos pavidalu pavergia ir paniekina tuos, kurie ją vartoja ir gamina“, – tvirtino Karibų regiono ekumenistai. Jie kviečia krikščionis išvien priešintis šio amoralaus „verslo“ plėtrai, siekti visuomenės, „nepiktinančios Dievo mažutėlių“.

Medžiagoje šiemetinei Maldos už krikščionių vienybę savaitei teigiama, kad visi Kristaus išpažinėjai turi sutartinai prisidėti prie skaudžios smurto problemos sprendimo. Daugelyje vietų gausu žmogžudysčių, namų aplinkoje esančios prievartos, kurią aštrina pairę šeimyniniai santykiai, gaujų ir kitų organizuoto nusikalstamumo formų šėlsmas, gausėjantys savižudybių ir savęs žalojimo atvejai, ženklinantys bendrąjį dvasingumo silpnėjimą. „Pasauliui reikia ramybės ir taikos, kuri gydytų bei guostų šių nelaimių ištiktuosius“, – pažymi Karibų ekumenistai. Jų įsitikinimu, kaip tik įvairių Bažnyčių ir konfesijų bendrystės siekis yra geras pavyzdys, nes „krikščionys, siekiantys vienybės įvairių konfliktų kupiname pasaulyje, yra susitaikymo ženklas“.

Brolystė Kristuje ir teisingumas

Maldos už krikščionių vienybę savaitės mąstymuose aptariamos ir svarbios ekonominės plėtros problemos, kurios irgi atskleidžia didelį socialinį prieštaringumą. Vargingosios šalys yra smarkiai prasiskolinusios jokių moralinių skrupulų nežinančiai tarptautinei finansų sistemai. Išnaudotojiškos skolinimosi sąlygos „verčia mažinti svarbias šalies išlaidas švietimui, sveikatos apsaugai, kitoms gyvybiškai svarbioms paslaugoms, paramos projektams“ ir tai skaudžiai atsiliepia neturtingųjų sluoksnių padėčiai. Belieka tik apgailestauti, kad kintančiomis tarptautinėmis bankininkystės sąlygomis aiški pirmenybė teikiama kuo didesnio pelno (vargšų sąskaita) siekiui. Tai daro neigiamą poveikį investicijoms gamybai, komercijos sutartims, siaurina galimybes darbo vietų kūrimui, kelia grėsmę daugelio šeimų ekonominiam stabilumui. „Jėzus nuolat įspėja vengti godumo pavojaus, – rašo Karibų regiono ekumenistai. – Nepaisant to, godumo nuodėmė neretai apnuodija mūsų krikščioniškų bendruomenių gyvenimą ir sukuria konkurencijos logiką, kai viena bendruomenė negailestingai varžosi su kita“. Krikščionys turi atsiminti, kad, jeigu jie pasiduoda tokiam supasaulėjimui ir prisitaiko prie skaldančios konkurencinės dvasios, tada sunku tikėtis tiek jų prasmingų artimo meilės darbų, tiek viltingo tarpusavio vienybės siekio. Todėl tikintieji turi stengtis dar geriau suvokti savo brolystę Kristuje ir bendromis pastangomis darbuotis dėl teisingumo visiems.

„Pranašai dažnai primena Izraeliui, jog sandora su Dievu reikalauja, kad santykius tarp įvairių grupių ženklintų teisingumas, atjauta ir gailestingumas“, – teigiama baigiamajame šiemetinės Maldos už krikščionių vienybę savaitės medžiagos komentare. Tad ir naujosios sandoros, užantspauduotos Jėzaus aukos krauju, tauta „visada turi stengtis būti sutaikyta bendruomene, kuri pati visoms žemės tautoms būtų įtaigus ženklas, kaip teisingai ir taikiai gyventi“. Paskutinės ekumeninės oktavos dienos maldoje kviečiama prašyti Viešpaties malonės, kad Bažnyčios visame pasaulyje taptų patikimu Jo taikos įrankiu. „Padaryk, kad jos išvien tarnautų Tavo gydančiai bei sutaikančiai meilei ir per tai šventintų bei šlovintų Tavo vardą“. Negalima užmiršti, kad susitaikymas reikalauja atgailos, neteisingumo atitaisymo ir atminties išgydymo, ne abstraktaus teorizavimo, bet konkretaus ir veiklaus liudijimo.

© 2018 „XXI amžius“