|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Vienas Ganytojas ir viena kaimenė Kun. Vytenis Vaškelis
Pradėję maldų už visų krikščionių vienybę aštuondienį (sausio 1825 dienomis), maldose ne tik prisimename kitų krikščioniškų konfesijų seseris bei brolius, tiesiogiai nepriklausančius Katalikų Bažnyčiai, bet pasvarstome ir apie tas vertybes, kurios katalikus, ortodoksus ir protestantus jungia bei artina vienus prie kitų. Be abejo, tikėjimas į trivienį Dievą, ypač kaskart giliau pažįstant Dievo Sūnų, kuriame, veikiant Šventosios Dvasios meilei bei išminčiai, tobulai atsiskleidžia Dievo Tėvo veidas (plg. Jn 14, 7), yra visų mūsų egzistencinė atrama. Visi tie, kas, vadovaudamiesi Evangelija, pripažįsta Kristų savo Gelbėtoju bei Vadovu į dangų, nors vieni kitų ir nepažįsta, bet, skleisdami asmeninių darbų šviesą, tam tikra prasme dalyvauja visuotiniame ekumeniniame sąjūdyje, nes, augdami tikėjimu, tolydžio artėja prie Jėzaus širdies, o Jis mus savo malone vienija tarpusavyje. Pavyzdžiui, kai kurioje nors pasaulio vietoje didelis žemės drebėjimas pridaro daug nuostolių, į pagalbą nukentėjusiems skuba įvairių organizacijų atstovai bei savanoriai ir iš kitų kraštų atvykę skirtingų krikščioniškų konfesijų tikintieji, kurie ne tik materialiai šelpia netekusius pastogės žmones, bet juos laimina, pagal galimybes evangelizuoja... Džiugu, kai skirtingoms krikščionių bažnyčioms priklausantieji drauge meldžiasi ir atlieka gailestingumo darbus kitiems. Antai Lietuvos veikliųjų žmonių bendrijos (LVŽB), kuriai priklauso ir katalikai, ir kitų denominacijų vyrai, kartu vyksta į kalėjimus ir ten nuteistiesiems liudija Jėzų... Pamenu, kai teko darbuotis Raudondvario parapijoje, kartą klebonijoje viešėjo iš Kauno atvykę LVŽB vyrai. Tarp jų buvo ir protestantų. Drauge vaišinomės, giesmėmis garbinome Dievą ir meldėmės užtarimo maldomis. Tikiu, kad šiam susitikimui vadovavo Šventoji Dvasia, mus visus jungianti į tikinčiųjų šeimą, kad būtų vienas Ganytojas ir vienai avidei priklausanti kaimenė (plg. Jn 10, 16). Beje, kai minėtoje parapijoje svečiavosi evangelikų liuteronų giesmininkų grupelė, ne tik nuoširdžiai bendravome, bet bažnyčioje drauge giedojome šlovinimo giesmes. Tai mus dar labiau suartino Kristuje, geri įspūdžiai ilgam įsirėžė širdyse, ir vienų kitais pasitikėjimas tik sustiprėjo... Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo rašoma: Katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti tikrai krikščioniškas atsiskyrusių brolių gėrybes, kylančias iš bendro paveldo. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybes žmonių, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują, nes Dievas visuomet yra įstabus ir stebėtinas savo darbais. Nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo. Kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrosioms tikėjimo gėrybėms. Tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti patį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį. Kai tvirtai stovime ant Katalikų Bažnyčios Magisteriumo pamatų, kartais iš tiesų yra naudinga susipažinti su įkvepiančiais kai kurių protestantiškų bažnyčių lyderių evangelizavimo darbais, kuriuose išryškėja žmonių širdis perkeičiantis Šventosios Dvasios veikimas ir pamatome, kodėl vieni iš jų pasiekė tam tikras asmeninio šventumo viršūnes, o kiti, apdovanoti ypatingomis apaštalavimo malonėmis, deja, savo gyvenimo saulėlydyje buvo nugalėti savo netikrojo aš užgaidų... Pavyzdžiui, teko skaityti (rusų kalba) pamokančią Roberto Liardono (Roberts Liardon) knygą Dievo generolai, kurioje objektyviai pateikiamos keliolikos žymių protestantų, gyvenusių XIXXX amžiuose, biografijos ir jų sielovadinė veikla. Viena iš jų garsi evangelistė motodistė Katrina Kulman (Kathryn Kulhman), gyvenusi JAV, turėjo išgydymo dovaną... Beje, į jos vadovaujamus tūkstantinius susirinkimus ateidavo ir katalikų kunigai bei pašvęstojo luomo atstovai. 1972 metais, pagerbdamas K. Kulman pasiaukojančią žmonėms tarnystę, ją priėmė palaimintasis popiežius Paulius VI. Prisimintina, kad jis buvo pirmasis šv. Petro įpėdinis, pradėjęs aktyvų ekumeninį dialogą su kitomis religijomis. Neseniai popiežius Pranciškus išreiškė nuogąstavimą dėl galimo branduolinio karo pavojaus ir paragino skubiai siekti branduolinio nusiginklavimo. Šis viešai išsakytas Šventojo Tėvo būgštavimas yra kvietimas budėti ir melsti Dievą taikos susiskaldžiusiam pasauliui. Tikintieji ne tik per krikščionių vienybės aštuondienį prisimena gyvybiškai svarbią karo pavojaus išvengimo (Ukrainoje, Sirijoje ir visur, kur tik žūsta žmonės, karinių veiksmų sustabdymo) ir taikos išsaugojimo intenciją, bet ir vėliau yra pašaukti melstis už taiką, nes žodis ekumenija, kilęs iš graikų kalbos, reiškia gyvenamą žemę. Branduolinio karo atveju jos neliktų, nieko nebeliktų... Ar būsime verti taikos, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Tik tas ją labiausiai brangina bei jos ilgisi, kas ją prarado... Tad su pasitikėjimu meldžiamės už krikščionių vienybę ir visus gyvenimo iššūkius pirmiausia pavedame tikrajam taikos bei ramybės Kunigaikščiui Jėzui.
© 2018 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |