Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Likimai
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Ramybė iš Šventosios Žemės

Marija Gustainienė

Šv. Petro bažnyčia Tel Avive

Alyvų kalnas

Raudų siena

Izraelis yra sena Artimųjų Rytų valstybė, įsikūrusi netoli Viduržemio jūros, apipinta Šventojo Rašto pasakojimais, garsi įžymiomis istorinėmis ir kultūrinėmis vietomis, savitomis tradicijomis ir gyvenimo būdu. Kiekvienas žmogus, bent kartą pabuvojęs šiame  krašte, parsiveža įspūdžių. Mudvi su dukryte savarankiškai aplankėme Tel Avivą, Jeruzalę, Jafą ir parsivežėme begalinę ramybę, šilumą, kuri lepino visai prieš Naujuosius metus, žaliuojančių gatvių vaizdus ir  vietos gyventojų nuoširdumą.

Kas nustebino? Pirmas žvilgsnis, atvykus į Izraelį, – rimtis. Čia žmonės eina neskubėdami, susimąstę arba užsiėmę savais rūpesčiais, apsirengę neišsiskiriančiais iš masės drabužiais (pastebėjome, kad ryškios spalvos nedominuoja), kai kurios moterys apsigobusios šalikais arba prisidengusios pečius, vyrų apranga irgi kukli. Nors lauke 25 laipsniai šilumos, bet čia pat gali pamatyti vasariškai apsirengusių arba ilgaauliais batais avinčių miestiečių. Architektūra savita: maži langučiai, o atviruose balkonuose – gėlės. Kieme – ilgais spygliais besipuikuojantys kaktusai ir visa alėja ošiančių medžių. Jaučiamas nemažas kontrastas: varganas, skurdus vienaukštis pastatas, o šalia arba priešais jį – ištaigingas modernus statinys.

Tel Avivas – gražus miestas, laikomas Izraelio sostine, kultūros ir pramonės centru. Galėčiau pasakyti, kad turistams galimybių pamatyti kultūrinius objektus yra labai daug, nes susiekimas yra puikus, galima pasivaikštinėti ir pėsčiomis (mes taip ir darėme), kad pajustum vietovės žavesį, artimiau pažintum gyventojus. Žydų tautybės žmonės labai draugiški, geranoriški. Temstant tapo šiek tiek baugoka keliauti dviese pustušte gatve, todėl vienoje iš parduotuvių paprašėme, kad iškviestų taksi. Pardavėjas mumis nuoširdžiai rūpinosi, išėjo į gatvę, kartu sulaukė taksi ir palinkėjo gero kelio. Toks geras jausmas apima, kai pamatai plačiai besišypsantį, nors ir pavargusį veidą. Mus domino ne tik religinės vietos, bet ir kultūriniai objektai, todėl noriai aplankėme kelis muziejus, svečių knygoje palikome įrašą, kad lankėmės iš mažutės Lietuvos.

Tautos poeto Haimo Nahmano Bialiko muziejuje galima buvo patirti jaukumą ir atsiveriantį kuklumą, dominavo tik paveikslai ant sienų, knygų lentynos ir rašomasis stalas, kur, matyt, poetas kūrė. Eilėraščiuose Bialikas romantizavo praeitį, kuri jam nebuvo  palanki ir maloni, nes teko patirti nemažai  išgyvenimų.  

Tel Avivo meno muziejuje eksponuojami Izraelio ir  kitų šalių menininkų darbai. Vienas jų – žydų tautybės XX amžiaus modernistas Markas Šagalas (Marc Chagall, 1887–1985). Šį menininką  sunku priskirti vienai meno srovei, jo kūrybai įtakos darė kelios meno srovės. Menininko darbuose dominuoja sodrios spalvos, melancholija, sentimentalios detalės, bibliniai personažai, fantastiniai gyvūnai. Maloniai nustebina vienoje iš galerijų pastebėti Pablo Pikaso (Pablo Picasso, 1881-1973), visame pasaulyje žinomo XX amžiaus ispanų dailininko, kubizmo pradininko, darbai. Erdviose parodų salėse eksponuojami menininkų darbai lengvai prieinami ir matomi lankytojams, galima prisėsti ant suolelio ir ilgiau stebėti patikusį kūrinį, išgyventi užplūdusias kūrybines mintis.

Nustebino didingas Šv. Petro bažnyčios interjeras: aukštos lubos, vitražiniai langai ir prabangios marmuro sienos. Šv. Mišios aukojamos anglų, italų, ispanų, lenkų ir vokiečių kalbomis. Vyrauja ypatinga tyla ir susikaupimas. Dideliuose suoluose, panašiai kaip ir mūsų šalies bažnyčiose, medituoja pavieniai lankytojai: kas atėjo pasiguosti, o kas – ir  paprašyti pagalbos. Juk Dievo namuose ir vyksta tas  abipusis kontaktas su žmogumi. Eidamos tyliąja Viduržemio jūros pakrante išgirdome iš tolo ataidinčią maldą. Ir čia pat mūsų akyse vyko  ne dažnai matomas reginys: žmonės sustojo ir ėmė melstis. Galbūt tai buvo maldos valanda, skirta Dievui pagarbinti. Tokio pamaldumo dar neteko matyti. Žydai švenčia šeštadienį – šabą, kaip Dievo kūrybos pabaigos ir Dievo poilsio dieną. Švenčiama susilaikant nuo bet kokio darbo, kuris prasideda nuo penktadienio saulėlydžio iki šeštadienio saulės laidos.  Judaizmo atstovai  pripažįsta pomirtinį gyvenimą  ir teismą, kuriame bus atlyginama už gerus darbus ir baudžiama už blogus. Laukiama Mesijo atėjimo. Tai įvyks, kai paskutinis žydas grįš į Pažadėtąją Žemę, o ji visa priklausys Izraeliui, bus rasta Sandoros skrynia ir atstatyta šventykla. Žydai teigia, kad judaizmas yra labiau gyvenimo būdas negu religija.

Yra ir kita – ūkinė – Tel Avivo pusė. Tai – miesto turgus, kuris pasižymi tikru rytietišku charakteriu, rėksmingais pardavėjais. Čia galima paragauti žydiškų, arabiškų ir jemenietiškų patiekalų, nusipirkti šviežių vaisių ir daržovių, pasimėgauti rankų darbo saldumynais.

Dar vienas svarbus mūsų kelionės tikslas – aplankyti Šventąją Žemę – Jeruzalę. Apreiškime Jonui rašoma: ,,Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 2–4). Iš tiesų, šiame mieste dominuoja balta spalva, o tūkstančiai turistų iš įvairiausių šalių atvyksta čia, kad nusišluostytų ilgus metus nedžiūvančias ašaras, paliktų Raudų sienoje raštelį su dideliu savo noru ar prašymu. Kiekvienas tikisi būti išklausytas ir išgirstas. Mudvi irgi ėjome prie Raudų sienos padėkoti Viešpačiui už visas malones, kurias patyrėme savo gyvenime. Prašome kas dieną, guodžiamės, kartais net ir atsiprašyti pamirštame, o čia pasitaikė paliesti rankomis šventą vietą ir perduoti savo padėką iš pačios širdies gilumos. Iš tiesų, grįžtant atgal užplūdo visą kūną neapsakoma ramybė ir palaima. Vadinasi, buvome išgirstos.

Dažnai Šventajame Rašte minimas Alyvų kalnas ypatingas tuo, kad mena Jėzų, kuris tuo kalnu keliaudavo į Jeruzalę. Nuo pirmųjų krikščionių laikų kalnas buvo laikomas šventu ir jame galima pamatyti ne vieną su Kristaus gyvenimu ir mirtimi susijusią bažnyčią. Dangun žengimo koplyčia siejama su Jėzaus žengimu į dangų. Evangelijoje pagal Luką rašoma: ,,Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 50–51).

Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas, kuriame iki mūsų dienų išliko keletas alyvmedžių. Jų šaknys susipynusios ir išsikerojusios. Evangelijoje pagal Matą rašoma, kad Jėzus su savo mokiniais meldėsi, bet šie pavargo ir užmigo, jo belaukdami. Jėzus labai liūdėjo, kad nė vienas jų nepabuvo kartu su mokytoju: ,,Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Nepajėgėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundymą“ (Mt 26, 40–41). Rytui išaušus, netoli esančioje uoloje pasislėpęs Judas išėjo ir pabučiuodamas savo mokytoją išdavė. Taigi, čia prasideda Jėzaus kančios kelias, žmogaus protui nesuvokiamas. Apima liūdesys: o kiek kartų mes negirdėjome kalbančio Jėzaus? Eidami Alyvų kalnu nešamės ir savo gyvenimų naštas – padarytas klaidas – ištaisytas ar  jau nepataisomas. Visaip būna mūsų gyvenime, bet stiprybės pasisemti ne vienas čia atvyksta. Sakoma, kad Getsemanėje buvo gerbiama ir  tikinčiųjų lankoma  Švč. Mergelės Marijos palaidojimo vieta.  

Kristaus Kapo bazilika žymi vietą, kur netoli miesto vartų buvo nukryžiuotas Kristus. Jeruzalės  krikščionys nuo pat pradžių gerbė ir saugojo Jėzaus mirties  ir jo palaidojimo vietą. Šiuo metu  Kapo bazilikos nuosavybė priklauso visoms trims krikščioniškoms konfesijoms: graikų, katalikų ir armėnų, tarp kurių vis dar neišvengiama įvairių nesusipratimų ir konfliktų. Prie Kristaus kapo ateina nors minutėlę pamedituoti piligrimai ar tiesiog pavieniai turistai. Kapas užmena daugybę mįslių, kas yra po dangčiu (gal įrašai ar kokie ženklai). Tai dar ateities klausimai. Bet iš tiesų šioje vietoje tebėra stipri viltis ir tikėjimas – Prisikėlimas. Evangelijoje pagal Matą rašoma: ,,Jūs nebijokite. Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta...“ (Mt 28, 1–6).

Kelias iš Alyvų kalno veda žemyn pavargusius keliautojus. Manau, kad kiekvienas nešasi dalelę stiprybės ir  gerumo. Apsilankyti Šventojoje Žemėje yra ne tik smalsu, bet ir malonu širdžiai, kad galėjai čia pabūti, išimti iš savo vidaus tai, kas žemina orumą, ir vėl tapti geros valios žmogumi.

© 2018 „XXI amžius“