„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2017 m. gruodžio 8 d., Nr. 2 (63)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Taikaus dialogo keliu

Popiežiaus Pranciškaus tarpreliginiai susitikimai Mianmare ir Bangladeše

Mindaugas Buika

Popiežių Pranciškų sveikina
Mianmaro kardinolas Čarlzas Bo,
kuris rūpinasi tarpreliginiu dialogu

Šventasis Tėvas ir Mianmaro budistų
ir vienuolių vadovas Bhaddanta
umarabhivamsa apsikeičia dovanomis

Popiežių Pranciškų sveikina gausiai
susirinkusių Mianmaro ir kitų
aplinkinių šalių krikščionių minios

Maldos susikaupimas Bangladešo
sostinėje Dakoje vykusiame
tarpreliginiame susitikime

Popiežius Pranciškus bendrauja
su rohinjų pabėgėlių atstovais

Šventasis Tėvas nuoširdžiai
pabendravęs nusifotografavo
su vyskupais ir kitų Bangladešo
tikybų dvasiniais vadovais

Dakos centre esančiame parke
aukotose šv. Mišiose popiežius
Pranciškus šešiolikai seminaristų
suteikė kunigystės šventimus

Apsilankymas budistų šventykloje

Popiežius Pranciškus pastoracinėje kelionėje lankydamasis dviejose Pietryčių Azijos šalyse, kuriose krikščionys sudaro nedidelę vietos gyventojų mažumą, svarbūs buvo jo tarpreliginiai susitikimai siekiant skleisti taiką ir darną skirtingų tikybų išpažinėjų santykiuose. Šiuo atžvilgiu ypač svarbus buvo lapkričio 29 dieną įvykęs jo susitikimas su Mianmaro budistų dvasiniais vadovais ir aplankant pagrindinę didžiausio šalies miesto Jangono (buvęs Rangunas) Kaba Aye šventyklą, tradiciškai vadinamą pagoda. Nors Šventasis Tėvas jau buvo aplankęs budistų maldos namus 2015 metais lankydamasis Šri Lankoje, tačiau tuomet tai buvo spontaniškas, iš anksto kelionės programoje nenumatytas įvykis, kuriuo norėta parodyti palankumą kito tikėjimo broliams ir seserims. Dabar Jangone įvyko jo susitikimas su Mianmaro budistų Aukščiausia Sangha taryba, dalyvaujant religinių reikalų ir kultūros ministrui Thura Aung Ko. Mianmare iš 52 milijonų gyventojų daugiau kaip 85 proc. išpažįsta budizmą, kuris faktiškai turi valstybinės religijos statusą. Nors formali religijos laisvė buvo užtikrinta įstatymais ir kitoms tikyboms, tačiau mažumų atstovai skundžiasi, kad jie laikomi antraeiliais piliečiais su ribotomis galimybėmis viešajame gyvenime, ypač, kai kalbama apie valstybinių institucijų administravimą. Išskirtinę budizmo padėtį patvirtina ir tai, kad 47 Aukščiausios Sangha tarybos narius, žymiausius vienuolių atstovus, paskiria šalies vyriausybė. Mianmare iš viso yra net 500 tūkstančių budistų vyrų vienuolių ir 70 tūkstančių moterų vienuolių, kurie yra stipri dvasinė jėga, darant įtaką  socialiniam, kultūriniam ir politiniam šalies gyvenimui.

Atvykęs į Koba Aye pagodą, popiežius Pranciškus, rodydamas pagarbą budistų tradicijoms, prieš žengdamas į šventyklą, nusiavė batus. Tačiau liko su kojinėmis, nors budistų vienuoliai į pagodą įeina visiškai basomis kojomis, paprastai to reikalaudami ir iš svečių. Šventąjį Tėvą pasitikęs Aukščiausios Sangha tarybos pirmininkas dr. Bhaddanta Kumarabhivamsa jam papasakojo apie šios institucijos veiklą, tvarkant budistų vienuolių gyvenimą ir veiklą, pabrėždamas, kad Budos sekėjai yra pasirengę bendradarbiauti su kitomis religinėmis konfesijomis dėl taikos ir bendrosios gerovės. Anot jo, nors žmonės išpažįsta skirtingas tikybas, tačiau visi religingi asmenys eina tuo pačiu keliu, vedančiu į žmonijos gerovę. Kiekviena religija skelbia taiką ir darną ir visos jos gali ramiai sugyventi pasaulyje. Dabar iškilęs terorizmas ir ekstremizmas, kuris pristatomas tikėjimo vardu, yra visiškai nepriimtinas. „Mes esame tvirtai įsitikinę, kad terorizmas ir ekstremizmas atsirado iš blogo religinio mokymo interpretavimo, – sakė Mianmaro budistų lyderis. – Kai kurie asmenys jį iškraipo, siekdami patenkinti savo troškimus, žemus instinktus arba išreikšti priešiškumą kitokiems“. Be abejonės, šios pastabos pirmiausia susijusios su radikaliuoju islamu ir kadangi Mianmare musulmonai priklauso rohinjų etninei mažumai, galima suprasti, kodėl budistai vienuoliai palaiko griežtą vyriausybės politiką jų atžvilgiu. Beje, B. Kumarabhivamsa pripažino, kad visų religijų lyderiai yra atsakingi už tai, kad jų tikybų priesakai būtų perduodami teisingai ir be iškraipymų. Tik tokiu būdu bus įmanomas visų tautų ir etninių grupių bendradarbiavimas, kuris nuties kelią į darnų visuomeninį gyvenimą ir globalinį saugumą.

Dvasingumo šviesos skleidimas

Atsakomoje kalboje popiežius Pranciškus pripažino, kad Aukščiausios Sangha tarybos pirmininko išsakytos nuostatos yra svarbios siekiant budistų ir katalikų draugystės ir pagarbos stiprinimo. Taigi Jangono susitikimas duoda dar vieną galimybę patvirtinti abipusį įsipareigojimą taikai, teisingumui ir pagarbą kiekvieno asmens orumui, nes religiniai lyderiai, vienu balsu kalbėdami ir liudydami amžinąsias teisingumo, taikos ir kilnumo vertybes, siūlo viltį pasauliui siekiant didesnės santarvės šiandienos iššūkiuose. Kiekvienoje epochoje žmonija yra patyrusi neteisingumo, konfliktų, nelygybės apraiškas, bet dabar šios problemos ypač akivaizdžios. Nors technologijoje padaryta didžiulė pažanga ir žmonės visame pasaulyje vis geriau suvokia bendrą lemtį, tačiau konfliktų, skurdo, neteisingo išnaudojimo padarytos žaizdos kursto naujus nesutarimų ir smurtinio susipriešinimo pavojus. Šių sunkumų akivaizdoje nereikia pulti į neviltį, kadangi būtent dvasinių tradicijų lygiu žinome, jog yra išeities kelias, aiškino Šventasis Tėvas. Šis kelias veda į išgydymą, abipusį supratimą ir pagarbą, nes grindžiamas užuojauta ir meilės švelnumu. Popiežius Pranciškus pripažino, kad budizmo religinių tradicijų mokymu ir teisingu liudijimu formuojama pagarba gyvybei, tolerancija, kantrybė bei dvasingumas, kuris skatina rūpinimąsi supančia aplinka. Šios vertybės yra esminės integraliai visuomenės pažangai, pradedant nuo pirminės bendruomenės – šeimos – iki darnių santykių vystymo tautos gyvenime ir galiausiai taikaus visos žmonijos sambūvio.

Vystant tikrą susitikimo kultūrą tos vertybės stiprina gyvenimo bendruomeniškumą, padeda skleisti dvasingumo šviesą visuomenei, kuriai ypač dabar aktualus atsivertimas transcendencijai, tvirtino Šventasis Tėvas. Juk gilesnės gyvenimo prasmės paieškose geriau pajuntama visų žmonių tarpusavio jungtis, suvokimas, kad mes negalime išgyventi būdami izoliuoti vienas nuo kito. Ši bendra dvasinė užduotis skatina abipusėmis pastangomis įveikti visas nesupratimo, netolerancijos, išankstinio nusistatymo ir neapykantos formas. Kaip tokio siekimo pavyzdį popiežius Pranciškus pacitavo Budos raginimą: „Įveik pyktį susivaldymu, blogį – gerumu, šykštumą – dosnumu, melą – tiesa“ (Dhammapada, XVII, 233). Pasak jo, panašūs dalykai išreikšti ir šv. Pranciškaus Asyžiečio maldoje: „Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; šviesą, kur užgulusios tamsybės; džiaugsmą, kur slegia liūdesys“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad tokia išmintis įkvėptų kiekvieną gerą pastangą užgydyti žaizdas tų istorinių konfliktų, kurie išskyrė ir atitolino vienus nuo kitų skirtingų kultūrų, tautybių ir religinių įsitikinimų žmones.

Šios pastangos nėra skirtos vien religiniams lyderiams ir valstybių vadovams, bet turi apimti visą visuomenę, kiekvieną bendruomenę, kurios turi darbuotis, siekdamos įveikti konfliktus ir neteisingumą. „Vis dėlto pilietiniai ir religiniai lyderiai turi su ypatinga atsakomybe užtikrinti, kad būtų išgirstas kiekvienas balsas, kad šio momento iššūkiai ir poreikiai būtų suprasti ir su jais dorojamasi teisingumo ir solidarumo dvasia“, – nurodė popiežius Pranciškus. Jis patvirtino Katalikų Bažnyčios hierarchų pasirengimą būti tokio religinių lyderių bendradarbiavimo ir dialogo partneriais. Buvo prisiminta, kad ir Mianmaro vyskupų konferencija šiemet yra surengusi tokį tarpreliginį susitaikymo susitikimą, kuriame dalyvavo skirtingų tikybų atstovai, nevyriausybinių organizacijų vadovai ir akredituoti užsienio šalių diplomatai. Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus mokymu apie esmines sutarimo sąlygas – džiaugtis su besidžiaugiančiais ir verkti su verkiančiais (plg. Rom 12, 15) bei nuolankiai nešti vieniems kitų naštas (plg. Gal 6, 2) – Šventasis Tėvas baigdamas pokalbį sakė, kad katalikai nori eiti kartu su budistais, sėdami taikos ir gydymo, užuojautos ir vilties sėklas Mianmare ir visame pasaulyje.

Širdies atvėrimo svarba

Vizito metu nuolat skelbdamas sutaikinančio tarpreliginio dialogo pagrindus, popiežius Pranciškus dalyvavo Bangladešo sostinės Dakos arkivyskupo kardinolo Patriko D‘ Rozarijo (Patrick D‘ Rozario) gruodžio 1 dieną surengtame įvairių šalies religinių bendruomenių ir politinių sąjūdžių atstovų susitikime už taiką. Jame vietiniai krikščioniškų konfesijų (katalikų ir anglikonų), musulmonų, indusų ir budistų lyderiai vieningai patvirtino savo bendrą nusistatymą prieš neapykantą, korupciją, skurdą ir smurtą. Vėl dėmesingai buvo išklausyta Šventojo Tėvo kalba, kurioje jis pabrėžė, kad toks ekumeninis ir tarpreliginis renginys yra aiškus ženklas, kad Bangladeše, šalyje, kurioje iš 156 milijonų gyventojų beveik 90 proc. yra musulmonai, visų religijų lyderiai deda pastangas darniam visų religijų sambūviui, abipusei pagarbai ir geros valios raiškai. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad Bangladeše garantuota religijos laisvė (nors teroristinių išpuolių ir pasitaiko) būtų pagarbus, bet tvirtas priminimas tiems, kurie bando religijos vardu kurstyti nesantaiką, neapykantą ir prievartą.

Akcentuodamas širdžių atvirumo svarbą tikro susitikimo, dialogo ir pakantumo kultūros vystymui, Šventasis Tėvas sakė, kad „širdies atvirumas yra kaip durų atidarymas: tai – ne abstrakti teorija, bet realiai išgyvenama patirtis“, gyvybingas dialogas, o ne vien paprastas apsikeitimas idėjomis, dialogas su reikiamu svetingumu kitiems, kuriame negali būti abejingumo savajam tikėjimui ir susilaikymo nuo giliausių jo nuostatų išsakymo. „Vaisingas įsipareigojimas priimti kitus reiškia mūsų suartėjimą religiniu ir kultūriniu atžvilgiu, bet tai visada darant su reikiamu nuolankumu, sąžiningumu ir pagarba“, – aiškino popiežius Pranciškus. Priminęs transcendentinį religinės veiklos bruožą, jis teigė, kad širdies atsivėrimas yra savotiški laiptai, pasiekiantys Absoliutą. Šiuo siekiu įgyjamas pajėgumas suprasti ir vertinti kitų nusistatymą, gauti išminties, kad su pasitikėjimu ištiestume draugystės ranką kitiems. Širdies atsivėrimu žengiama gėrio, teisingumo ir solidarumo keliu, kad, kaip moko apaštalas šv. Paulius, blogį visada įveiktume gerumu (plg. Rom 12, 21).Tik taip galima įveikti neapykantą, korupciją, skurdą ir smurtą, kurie žaloja žmogaus gyvenimą, išskiria šeimas, sudarko visas kūrinijos dovanas.

Rohinjų prašė atleidimo

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tikinčiųjų atvirumo, priėmimo ir bendradarbiavimo siekiai ne tik prisideda prie darnos ir taikos kultūros, bet yra ta stipriai plakanti širdis, kurios reikia, kad būtų efektyviai pasipriešinta savanaudiškai politikai, destruktyvių ideologijų plėtrai, pagundai užmerkti akis prieš skubios pagalbos vargšams, pabėgėliams, persekiojamoms mažumoms ir pažeidžiamiausiems sluoksniams poreikį. Kaip reikia tokio atvirumo, kad pasiektume kenčiančius žmones visame pasaulyje, ypač jaunuosius, kurie kartais jaučiasi apleisti ir vieniši, blaškosi ieškodami gyvenimo esmės. Paliudydamas savo širdies atvirumą popiežius Pranciškus kreipėsi į susitikime dalyvavusią grupę rohinjų pabėgėlių iš Mianmaro, sakydamas, kad jų tragedija yra didelė, todėl jiems reikia vietos visų mūsų širdyse. „Neuždarykime savo širdžių, nenusisukime į kitą pusę, nes Dievo buvimas su mumis šiandien turi ir rohinjų vardą“, – jausmingai kalbėjo Šventasis Tėvas ir šiuos jo spontaniškai ištartus žodžius su pasigėrėjimu vėliau atkartojo viso pasaulio žiniasklaida. Kviesdamas būti artimus šiems kenčiantiems žmonėms ir siekti, kad būtų pripažintos jų teisės, nes „šie mūsų broliai ir seserys yra gyvojo Dievo paveikslas“, popiežius Pranciškus kreipėsi ir į kilnias rohinjų širdis, kad jos suteiktų visiems mums atleidimą dėl rodomo abejingumo, kad suteiktų atleidimą tiems, kurie juos persekiojo, skriaudė. Baigdamas kalbą Dakos arkivyskupo rezidencijos sode vykusiame ekumeniniame ir tarpreliginiame susitikime už taiką, kuris buvo palydėtas įvairių tikybų giesmių ir tradicinių šokių, Šventasis Tėvas maldoje prašė, kad toks pagarbus ir draugiškas nusiteikimas „padėtų visiems tikintiesiems augti išmintimi ir šventumu ir bendradarbiauti kuriant dar žmoniškesnį, vieningesnį ir teisingesnį pasaulį“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija