Palaimintųjų pėdsakais

Visada buvęs „šalia gatvės vaikų“

Spalio 28 dieną Brazilijoje, Kašijas do Sulo mieste, Šv. Juozapo kongregacijos narį kun. Džiovanį Skiavą (Giovanni Schiavo) popiežiaus atstovas, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato) paskelbė palaimintuoju. Jo gyvenimas nuaustas iš maldų ir tarnystės, veiklios artimo meilės ir evangelinio liudijimo. Kun. D. Skiavas praleido gyvenimą rūpindamasis vargšais, jaunimu, nebijodamas sunkumų ir vargų. Jį palaikė didis tikėjimas ir įsitikinimas, kad Dievo valios vykdymas apibendrina gyvenimo, dovanoto Dievui ir kitiems žmonėms, prasmę.

Kun. D. Skiavas gimė 1903 m. liepos 8 d. šiaurės Italijoje, batsiuvio šeimoje, kuri buvo neturtinga, tačiau labai pamaldi, turėjo stiprų vertybių pamatą. Tėvai savo pavyzdžiu perdavė vaikams meilę vargšams ir solidarumą. Eidamas į mokyklą, kasdien pėsčiomis turėjo įveikti 12 kilometrų. Rytais patarnaudavo šv. Mišiose parapijoje, vėliau padėdavo atlikti namų ruošos darbus. Tėvai išugdė gilų tikėjimą, pamaldumą Marijai. Vėliau jis pasakojo, kad būtent melsdamasis priešais Marijos paveikslą pajuto pašaukimą tapti kunigu. Norėdamas sekti pašaukimo keliu, įstojo į Šv. Juozapo kongregaciją. Greitai prabėgo pasirengimo vienuolystei ir kunigystei metai, besimeldžiant, studijuojant ir padedant jaunimui. 1927 m. liepos 10 d. Vičencos katedroje D. Skiavas įšventinamas į kunigus. Jo svajonė išsipildė, ir tapo uoliu kunigu, prieinamu visiems ir priimančiu visus, nuo pirmos iki paskutinės savo kunigiškos gyvenimo dienos. Jaunas kunigas turėjo ir kitą svajonę – tapti misionieriumi. Jo troškimas buvo išgirstas ir jis išsiųstas į Braziliją ir 1931 metų rugsėjį atvyko į šalies pietuose esantį Žaguaraną. Įvairiuose miestuose ėmėsi socialinės veiklos, skirtos darbui su neturtingu jaunimu. 1947 metais dovanotoje žemėje Kašijas do Sul vietovėje įkūrė Šv. Juozapo vaikų prieglaudą, pirmąjį socialinį centrą mieste gatvės vaikams, tapo novicijų magistru, buvo daugelio brolių dvasinis vadovas. Išrinktas Šv. Juozapo kongregacijos provincijos Brazilijoje vyresniuoju, šias pareigas ėjo iki 1955 metų. 1954 metais, sekdamas kongregacijos kūrėjo kunigo Luidžio Kazarilo (Luigi Casaril) nuorodomis, Brazilijoje ėmė formuoti pirmąją Šv. Juozapo seserų grupę, tapo jos administratoriumi, dvasiniu vadovu. 1966 metais paguldomas į ligoninę, o po dviejų mėnesių, 1967 m. sausio 27 d., mirė.

Nors buvo silpnos sveikatos, kunigas Skiavas savo vienuolinį ir kunigišką gyvenimą pavertė dovana kitiems, ypač neturtingiems jaunuoliams. Žmonės jį mylėjo, nes viską darė vedamas gilios meilės, pagarbos ir pasišventimo. Daugelis ėjo pas jį paguodos ir vedini noro būti išklausyti. Jo šventumo paslaptys – nuolatinė malda ir švelni meilė Eucharistijai. Jau nuo pirmų vienuolinio gyvenimo dienų buvo aišku, kad tapimas šventu – Dievo valios vykdymas. Jo gyvenime ypatingai svarbus buvo pamaldumas Šv. Juozapui ir Švč. Mergelei Marijai. Kunigui Skiavui buvo nesunku įvardyti, ką reiškia tikras atsidavimas Mergelei Marijai. Jis rašė: „Reikia mylėti ją švelniai, garbinti ją karštai, šauktis jos su pasitikėjimu, sekti jos pavyzdžiu atkakliai ir kruopščiai“.

© 2017 „XXI amžius“