Palaimintųjų pėdsakais

Gyveno prisiekusi Dievui būti tobula

„Šventumas nėra kaip drabužis, nusipirktas prekybos centre. Šventumas yra Dievo pasiūtas rūbas. Šventoji Dvasia yra šventumo dvasia, ji aprengia krikštytąjį tomis krikščioniškomis dorybėmis, kurios jį daro ištikimu Jėzaus mokiniu. Tačiau yra viena labai svarbi sąlyga. Krikščionis, Marijos pavyzdžiu, turi pritarti dieviškosios malonės veikimui: „Teesie man, pagal tavo Žodį!“ Šioje darnoje tarp dieviškosios ir žmogiškosios valios užgimsta ir sužydi šventumas“. Taip Italijoje, Veronoje, kalbėjo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato), pristatydamas Leopoldiną Naudet (...) (1773–1834), naują Bažnyčios palaimintąją, kurią popiežiaus Pranciškaus vardu iškėlė į Altorių garbę.

XVIII amžiuje gyvenusi palaimintoji augo Toskanos Didžiojo kunigaikščio dvarininkų, prancūzo tėvo ir vengrės motinos, šeimoje. Leopoldina prisipažino, jog nuo mažens suprato, kad Dievas veikia jos gyvenime. Ji gyveno pasaulyje su tokiu pat susikaupimu, kokiu adoruodavo eucharistinį Jėzų. Ji net prisiekė būti tobula, pasižadėdama Dievui, kad darys viską tobulai ir taip, kaip Jis nori. Palaimintoji įkūrė Šventosios šeimos dukterų kongregaciją, jai vadovavo, steigė mokyklas nepasiturinčių šeimų mergaitėms, pasitaikiusius sunkumus įveikė pasitikėdama Dievu. Pasak palaimintosios, „teisingas žmogus gyvena pagal tikėjimą. Tačiau tikėjimas nebūtų tikras, jei viskas susitvarkytų be prieštaravimų, vaizdžiai tariant, su vėju burėse“. Palaimintoji Leopoldina kaip kitos šventai gyvenusios moterys Prisikėlusį Kristų pripažino savo gyvenimo mokytoju ir stokojančiosios žmonijos geradariu. Palaimintoji Leopoldina kviečia šv. apaštalo Petro žodžiais visuomet tikėjimu ir viltimi kilti į Dievą (1 Pt 1, 21), kad nepasiklystume pasaulio triukšme. Viskas yra tuštybė, žolynas sudžiūsta, žiedas nubyra, tik Viešpaties žodis išlieka per amžius, sako šv. Petras savo pirmajame laiške (1 Pt 1, 25).

Pagal Vatikano radiją

© 2017 „XXI amžius“