Palaimintųjų pėdsakais

Iki pat pabaigos buvo su savo kaimene

Rugsėjo 23 dieną Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Andželas Amatas (Angelo Amato) JAV, Oklahomoje, popiežiaus Pranciškaus vardu palamintuoju kankiniu paskelbė kun. Frensisą Stenlį Roterį (Francis Stanley Rother, 1935–1981). Jam nenorėjo suteikti kunigystės sakramento, nes nesisekė studijos, tačiau galiausiai įšventintas į kunigus, atskleidė savo gražiausias savybes ir tapo tikru vargšų tėvu, draugu ir broliu. Labiausiai – tarp Gvatemalos majų tzutuhil – apleistos, nusilpusios, neturinčios galimybės gauti pakankamą išsilavinimą ir patenkinti esminius poreikius genties – žmonių. Kunigas A’plas, „Pranciškus“ vietinių kalba, kurio pasaulietinis vardas Frensisas Stenlis, užmokėjo savo gyvybe už pasiaukojimą ir uolumą skelbdamas Evangeliją šiai genčiai. Trijų žudikų rankos nutraukė jo gyvybę 1981 m. liepos 28 d., klebonijoje Santjago Atitlano vietovėje. Jau prieš tai iš dvasininko buvo pareikalauta išvykti, palikti Gvatemalą, tačiau kaip tikras ganytojas jis liko su savo kaimene. Kunigas Frensisas Stenlis tapo auka kartu su žmonėmis, kuriems tarnavo trylika metų. Vykstant genocidui, kurio Vašingtonas, norėdamas apriboti „komunistinio užkrato“ plitimą, apsimetė nematąs, kunigas Frensisas Stenlis pasirinko likti su savo bendruomene, nes, kaip pats rašė, „ganytojas negali palikti savo kaimenės pavojaus akimirką“.

„Kaip šis 46 metų kunigas iš mažos vokiečių kaimo bendruomenės Oklahomoje atvyko gyventi ir mirti į šį nuošalų Gvatemalos kaimelį – istorija, pilna nuostabos ir Dievo apvaizdos“, – rašo jo biografė Marija Skaperlanda (Maria Scaperlanda) knygoje „Piemuo, kuris nepabėgo“.

Žemaūgis raudonbarzdis misionierius buvo kilęs iš Oklahomos provincijos, kur parapija, mokykla ir ūkis buvo bendruomenės gyvenimo ašys. Baigęs mokyklą, gyvenęs gerų kunigų ir gyvo parapijos gyvenimo apsuptyje, dar visai jaunas pajuto pašaukimą į seminariją. Tačiau nepaisant stipraus Dievo kvietimo, seminarijoje jam sunkiai sekėsi mokslai, iš vienos seminarijos netgi buvo pašalintas, tačiau galiausiai mokslus baigė. Jo mokytoja sesuo Klarisa Tenbrik (Clarissa Tenbrick) drąsino jį sakydama, kad ir kunigų globėjas Šv. Jonas Vianėjus turėjo dėti ypatingas pastangas seminarijoje. „Jie abu buvo paprasti žmonės, pajutę stiprų pašaukimą, tačiau jiems reikėjo padrąsinimo baigti studijas ir tapti kunigais. Tada jie rodė gerumą, paprastumą ir dosnią širdį visame tame, ką darė“, – sakė ji agentūrai CNA.

Kai Frensisas Stenlis mokėsi seminarijoje, popiežius Jonas XXIII paprašė Šiaurės Amerikos Bažnyčios padėti įsteigti misijas Centrinėje Amerikoje. Praėjus keleriems metams po įšventinimo, kun. F. S. Roteris išvyko į neseniai įkurtą misiją Gvatemaloje ir ten praleido trylika metų. Kunigas ne tik aukodavo Mišias, čia pravertė ir jo ūkininkavimo įgūdžiai, įgyti vaikystėje, – jis padėdavo dirbti laukuose ar pataisyti traktorių. Dvasininkas įsteigė ūkininkų kooperatyvą, mokyklą, ligoninę, pirmąją katalikų radijo stotį, kurios transliuojamos katechezės pasiekdavo net nuošaliausius kaimelius. Visų mylimas kunigas garsėjo dosnumu, altruizmu, džiaugsmu ir aktyviu dalyvavimu bendruomenės gyvenime. Daugybėje išlikusių nuotraukų užfiksuota, kaip kunigą vejasi būrys besijuokiančių vaikų. Tačiau bėgant metams Gvatemalos pilietinis karas, įsižiebęs šeštajame dešimtmetyje, pasiekė neįtikėtiną smurto lygį, priartėjo ir prie kadaise taikaus ramaus kaimelio, kuriame tarnavo Frensisas Stenlis. Žmonių pagrobimai, žudymai ir pavojus tapo kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau kunigas išliko tvirtas ir palaikantis savo žmones.

„Tėve, jie atėjo jūsų“, – tai buvo vieni paskutinių žodžių, kuriuos ankstyvą 1981 m. liepos 28 d. rytą girdėjo kunigas Frensisas Stenlis Gvatemalos misijoje. Gvatemalą draskė dešimtmečius trukęs pilietinis karas. Trys kaukėti vyrai, įsilaužę į kleboniją, buvo atvykėliai, kurie kovojo prieš tenykščius ir vargšus kaimo gyventojus. Jie garsėjo grobimais ir norėjo, kad dingusiųjų sąraše atsirastų ir tėvas Frensisas Stenlis. Tačiau jis nepasidavė. Nenorėdamas kelti pavojaus kitiems, buvusiems misijoje, jis tyliai priešinosi, bet nesišaukė pagalbos, ir buvo nužudytas. Tai – pirmasis kankinys JAV istorijoje, Fidei donum kunigas.

Susiedamas Oklahomą ir Gvatemalą, tėvas kun. F. S. Roteris liudija Amerikos istoriją, peržengiančią sienas, kurios šiandien, atrodo, vėl kyla. Kai tūkstančiai siekusių „Amerikos svajonės“ gyvena baimėje, kad bus išsiųsti iš šalies, vienoje valstijoje Katalikų Bažnyčia atkreipia dėmesį į vieno migranto, keliavusio į priešingą pusę, istoriją. Kunigas vardan Jėzaus Evangelijos Gvatemaloje paaukojo gyvybę už vargšus. Nėra sienos, kuri gebėtų sustabdyti jo liudijimą.

Pagal Vatikano radiją

© 2017 „XXI amžius“