Išnašos

Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido atminimo diena

Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai

Dr. Arūnas Bubnys

Vyskupas Vincentas Brizgys

Kun. Juozapas Čepėnas

Kun. Bronius Paukštys SDB

Antrojo pasaulinio karo metais Europos žydai patyrė milžinišką tragediją. Daugumoje nacių Vokietijos okupuotų šalių buvo iš dalies arba visiškai sunaikintos per šimtmečius čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės. Milijonai žydų buvo įkalinti ir žudomi koncentracijos stovyklose, getuose ir kalėjimuose, buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų apylinkių esančiuose miškeliuose ir kitose atokiose vietose. Visose okupuotose šalyse naciai surado talkininkų, padėjusių jiems persekioti ir žudyti žydus. Kita vertus, visose pavergtose šalyse atsirado tūkstančiai geros valios ir humaniškų žmonių, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir laisve, įvairiausiais būdais stengėsi padėti savo bendrapiliečiams žydams. Šiame straipsnyje bus kalbama apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir pavienių dvasininkų poziciją ir elgseną žydų genocido (holokausto) atžvilgiu, apie Bažnyčios tarnų pastangas gelbėti persekiojamus ir žudomus žydus.

Apie Lietuvos gyventojų paramą žydams nacių okupacijos laikotarpiu liudija išlikę archyviniai dokumentai, liudininkų prisiminimai, laiškai, moksliniai bei publicistiniai straipsniai ir knygos. Aktyviau šia tema Lietuvoje pradėta domėtis maždaug nuo 1997 metų, kai Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (VVGŽM) išleido pirmąjį tęstinio leidinio lietuvių ir anglų kalbomis sąsiuvinį „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“. Jau išleistos keturios minėto leidinio knygos¹. Jose yra daug faktų apie Lietuvos kunigus bei vienuolius, įvairiais būdais padėjusius pasmerktiesiems žydams. Nagrinėjamai temai naudinga ir to paties muziejaus išleista pavardžių rodyklė „Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941–1944 m. m.“². Pradedant 1989-aisiais, kai Vilniuje buvo atkurtas valstybinis žydų muziejus, šio muziejaus Gelbėtojų skyriaus darbuotojai surinko dešimtis tūkstančių dokumentų ir liudijimų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje. Surinktos medžiagos pagrindu leidžiamas tęstinis leidinys „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, publikuojami moksliniai ir populiarūs straipsniai, rengiamos parodos.

Nors didelė Lietuvos gyventojų dalis, patyrusi sovietinės okupacijos ir aneksijos žiaurumus, laukė nacių-sovietų karo bei tikėjosi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tačiau nacių politika šias viltis greitai išsklaidė. Lietuva neatgavo valstybingumo, vieną okupaciją pakeitė kita. Nacistinis teroras skaudžiai palietė visų tautybių Lietuvos gyventojus, tačiau žydų atžvilgiu jis buvo ypatingai žiaurus, intensyvus ir metodiškas. Krikščioniškos moralės ir humanizmo principais besivadovaujantys Lietuvos gyventojai negalėjo likti abejingi baisaus nusikaltimo ir neteisybės akivaizdoje. Mus domina, kaip į holokaustą reagavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) hierarchai, autoritetą turintys dvasininkai ir eiliniai kunigai bei vienuoliai. Nacių okupacijos pradžioje LKB vadovybė tikėjosi, kad su naujaisiais okupantais, kurie skelbėsi siekią nugalėti „bedievišką bolševizmą“ ir vykdantys naująjį kryžiaus žygį, bus lengviau sugyventi negu su komunistiniu-ateistiniu režimu. Iš dalies šios viltys buvo pagrįstos, kadangi nacių Vokietijai svarbiausia buvo laimėti karą, bet ne iš karto radikaliai keisti okupuoto krašto santvarką ir persekioti didelį autoritetą visuomenėje turinčią Katalikų Bažnyčią. Vis dėlto okupuoto krašto sunkumus ir suvaržymus teko patirti ir LKB bei dvasininkams. Pasaulėžiūros plotmėje krikščionybė ir nacionalsocializmas buvo nesutaikomi priešai. Bažnyčiai buvo nepriimtinos rasistinės idėjos apie menkavertes tautas, žmonių prigimtinę nelygybę, nepagarbą žmogaus gyvybei ir laisvei, vado kultas bei kiti nacistiniai postulatai, reali Trečiojo reicho politika okupuotose šalyse, masinis teroras ir kova prieš katalikybę.

Masiniai žydų areštai ir žudynės daugumai Lietuvos gyventojų buvo netikėti ir nelaukti. LKB hierarchai iš pradžių galvojo, kad bus persekiojami tik žydų tautybės komunistai ir sovietų valdžios aktyvistai bei šalininkai. Tik po kurio laiko suprasta, kad nacių politikos tikslas yra išžudyti žydus kaip tautą, nepaliekant nė vieno gyvo žydo. Nepaprastai žiaurus nacių okupantų ir vietinių kolaborantų elgesys su žydais liudijo, kad tokia valdžia gali padaryti bet kokį nusikaltimą, kad atviras protestas gali išprovokuoti žiaurias represijas prieš LKB ir tikinčiuosius. LKB bandė padėti žydams atsargiais protestais okupacinės valdžios pareigūnams, skatino dvasininkus individualiais ir slaptais veiksmais teikti paramą žydams. Daug Lietuvos kunigų ir vienuolių, ištikimų artimo meilės idėjai, padėdavo pabėgti žydams iš getų, slėpdavo juos parapijų namuose, vienuolynuose bei kaimuose pas patikimus asmenis, aprūpindavo juos reikalingais dokumentais, šelpdavo maistu. Žydams aktyviai padėjo sovietų propagandos apšmeižtas vyskupas Vincentas Brizgys. Savo knygoje „Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais“ jis rašė: Dar nebuvo panaikinta laikinoji Lietuvos vyriausybė (naciai jos veiklą nutraukė 1941 m. rugpjūčio 5 d. – aut. past.), kai Kauno miestui vokiečių paskirtas miesto komisaras Kramer pradėjo skelbti be lietuvių žinios dekretus, liečiančius žydus. Kauno vyskupai ir generalvikaras prel. prof. Kazimieras Šaulys parašėme laišką, kuriame buvo pabrėžta, kad visi Lietuvos žydai yra Lietuvos piliečiai, išskyrus nežymų skaičių, patekusių į Lietuvą karo metu iš Lenkijos ir Vokietijos, kad Lietuvos žydų didelė dauguma visada buvo lojalūs Lietuvai, kad jų daug kartu su lietuviais buvo kalėjimuose bolševikų okupacijos metu. [...] Raštas buvo įteiktas karo komendantūrai, prašant persiųsti jį kompetentingoms instancijoms. Kauno vyskupų vardu ir savo iniciatyva generalvikaras prel. prof. K. Šaulys daug kartų lankė šiais reikalais įvairias vokiečių karines įstaigas. Tuoj patyrėme, kad žydų klausimas esąs kažkokios Sonderkomandos (specialaus žudynes vykdžiusio vokiečių saugumo policijos ir SD būrio – aut. past.) išimtinoje kompetencijoje.³ Reikia pridurti, kad nacių valdžios tikslas buvo totalinis žydų sunaikinimas.

1941 m. spalio 7–8 d. Kaune posėdžiavo Lietuvos vyskupų konferencija. Joje buvo svarstomas ir žydų klausimas. Nutarta siųsti vyskupų delegaciją pas Lietuvos generalinį komisarą Adrianą Theodorą von Rentelną, bet pastarajam atsisakius ją priimti, vyskupas V. Brizgys nuvyko pas generalinį tarėją Petrą Kubiliūną. Čia tačiau tik tiek sužinota, – rašo V. Brizgys, – kad žydų klausimą vokiečiai yra rezervavę sau ir lietuvių instancijoms neleidžiama į tai kištis. Jeigu tarėjai galėtų ką padaryti, jie pdarytų ir nieko neraginami. [...] Žydus gelbėti atsirado neorganizuotos iniciatyvos pavienių asmenų, šeimų. Organizuota vieša veikla buvo neįmanoma. Pasitarę ėmėme veikti per kunigus.⁴ Viena iš pagalbos žydams formų buvo jų krikštijimas. 1941 m. rugpjūčio 6–7 d. vykusiame Lietuvos Bažnytinės provincijos vyskupų pasitarime buvo oficialiai nutarta parašyti atitinkamą Vyriausybei raštą, užtariant pakrikštytus prieš 1941 m. birželio 22 d. žydus, kad juos nevarytų į getto⁵. Nacių okupacijos pradžioje ir persekiojamieji žydai, ir jiems norintys padėti kunigai tikėjosi, kad pakrikštyti žydai nebus suiminėjami ir žudomi. Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad taip nėra. Pagal nacių rasistinę doktriną žydai, nepaisant jų tikėjimo ar pažiūrų, vis tiek lieka žydais pagal kraują ir dėl to privalėjo būti sunaikinti. Paaiškėjus tokiam nacių nusistatymui, Lietuvos vyskupai buvo priversti įspėti kunigus, kad prašantiems krikšto žydams būtų išaiškinta, jog krikštas neapsaugo nuo mirties. Jeigu ir po tokio išaiškinimo žydai norėtų krikštytis, jie turėjo būti nustatyta tvarka krikštijami⁶. Įsteigus Kauno getą, Seniūnų taryba ėmė ieškoti ryšių su laisvėje gyvenančiais žmonėmis ir dvasininkais. Ilgainiui nusistovėjo geranoriški ir sistemingi ryšiai tarp Seniūnų tarybos ir Kauno arkivyskupijos kurijos. Vyskupai ir kunigai padėdavo iš Kauno geto pabėgusiems žydams surasti slaptavietes pas kunigus, vienuolius ir ūkininkus, aprūpindavo maistu ir reikalingais dokumentais. Kauno geto Seniūnų tarybos nariai ir buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis rabinas Šmuelis Aba Sniegas kelis kartus dėkojo vyskupui V. Brizgiui ir kitiems dvasininkams už suteiktą pagalbą ir sakė, kad žydai niekad neužmirš jiems ištiestos krikščionių rankos⁷. Prieš žydų persekiojimą protestavo ir pagalbą suteikė daug Lietuvos vyskupų, kunigų ir vienuolių. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius rašė, kad jis kartu su kitais Lietuvos vyskupais įteikė vokiečių valdžiai protesto memorandumą dėl žydų žudynių. 1946 m. sausio 3 d. savo laiške Lietuvos SSR KGB V. Borisevičius mini konkrečius paramos faktus: Bet kokie pogromai ir neapykanta nesuderinama ne tik su mano asmeniniu charakteriu, bet visų pirma katalikų vyskupo padėtimi. Apie mano pagalbą idėjiniu atžvilgiu skirtingiems žmonėms liudija tokie faktai: išgelbėjau žydaitę, Telšių gydytojo dukterį; pamaitinau į nelaisvę patekusius rusų kareivius; daviau maisto ir tarybiniams piliečiams, kuriuos į Lietuvą atvežė vokiečiai. Su dabar jau mirusiu vyskupu [J. Staugaičiu] siųsdavome kunigus tarpininkauti, kad nebūtų šaudomi komunistai, iš kurių pavyko išgelbėti 5 žmones: Žutautą, Abramovičių ir kt. Aš pats prašiau, kad iš koncentracijos stovyklos būtų paleista Telšiuose gyvenusi Šaikūnų šeima.⁸.

Žymus krikščionių demokratų partijos veikėjas kun. Mykolas Krupavičius kartu su buvusiu Lietuvos Respublikos prezidentu Kazimieru Griniumi ir buvusiu žemės ūkio ministru prof. Jonu Aleksa 1942 m. lapkričio 9 d. nusiuntė protesto memorandumą generaliniam komisarui A. von Rentelnui, kuriame buvo kritikuojamas vokiečių elgesys su Lietuvos žydais ir lenkais. Už tokį pareiškimą generalinis komisaras įsakė M. Krupavičių ir J. Aleksą suimti bei išsiųsti į Vokietiją, o K. Griniaus dėl senyvo amžiaus nelietė, tik ištrėmė iš Kauno į Kazlų Rūdą⁹. Pats M. Krupavičius, gyvendamas Kalvarijoje, 1941 metais įteikė protesto raštą vietiniam vokiečių komendantui dėl žydų persekiojimo. Žydams paramą teikė ir M. Krupavičiaus pavaldiniai – vikarai Antanas Jančiauskas ir Stanislovas Račkauskas¹⁰. 1941 metų rudenį pamokslo metu žydšaudžius pasmerkė Varėnos I klebonas Jonas Gilys¹¹. Už pagalbą žydams buvo sušaudytas Tauragės kunigas Pranas Gustaitis¹². Vokiečių ypatingasis teismas (Sondergericht) Kaune nuteisė trejus metus kalėti Karmelitų bažnyčios kunigą Vaclovą Tamoševičių už tai, kad jis 1943 m. gruodį išdavė krikšto metrikus iš geto pabėgusiai žydaitei Aronovskytei ir sušelpė ją 100 reichsmarkių. Vis dėlto sovietų valdžia šį kunigą 1946 metais ištrėmė į Sibirą. Už pagalbą žydams gestapas buvo suėmęs Kauno Šv. Antano parapijos kleboną kun. Juozapą Želvį¹³. 1941 m. vasarą Degučių miške buvo sušaudyti Zarasų apskrities žydai. Tuometinis Salako klebonas kun. Petras Rauduvė pasakė pamokslą, kaltindamas žudikus: Kas atsakys už nekaltai pralietą žmonių kraują? Siaubingiausia, kad tarp žmogžudžių buvo ir lietuvių, katalikų. Jie užtraukia Dievo rūstybę visai mūsų tautai. Kun. P. Rauduvė vokiečių komendantui pareiškė griežtą protestą dėl žydų žudynių ir reikalavo prie šio kruvino darbo neimti jo parapijiečių. Vokiečiai apkaltino kunigą kaip komunistą ir mažai betrūko, kad jis neišvengtų didelių nemalonumų¹⁴. Anykščių klebonas kun. Juozapas Čepėnas iki karo bolševikų buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui, kaliniai buvo išlaisvinti ir Čepėnas sugrįžo namo. Anykščių miesto žydai jau buvo suvaryti į getą. Tuomet kunigas kartu su rašytoju Antanu Vienuoliu-Žukausku nuvyko pas Utenos vokiečių komendantą užtarti žydų. Įpykęs komendantas paklausė kunigo Čepėno, ką jis veikęs bolševikų okupacijos metu. Kai pastarasis atsakęs, kad sėdėjo kalėjime, vokietis vėl paklausė, kiek rabinų važiavo pas bolševikų viršininkus gelbėti jo iš kalėjimo? Paskui, kiek atitokęs, komendantas pridūrė, kad jeigu kun. J. Čepėnas nebūtų bolševikų kalintas, tai už žydų gelbėjimo pastangas būtų uždarytas į getą kartu su žydais. Po karo kun. J. Čepėnas dar 8 metus kalėjo įvairiuose Rusijos lageriuose¹⁵. Už pagalbą žydams buvo suimtas Tauragės apskrities Vainuto miestelio kunigas Dominykas Dundulis16 .

Toliau apžvelgsime keletą būdingų žydų gelbėjimo faktų. Vilniaus valstybinio archyvo direktorius kun. Juozapas Stakauskas, padedamas vienuolės Marijos Mikulskos ir mokytojo Vlado Žemaičio, metus slėpė 12 žydų, kurie laimingai sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos. Tarp išgelbėtų buvo gydytojas A. Libo su žmona Vera, Grigorijus ir Lėja Jašiunskiai, dešimtmetis berniukas Samuelis Bakas su motina, J. Jaffe su žmona Sofija ir seserimi Fira, Mirjam Rolnikaitė, E. Kantoravičienė, Jokūbas Žirnauskas¹⁷. Daug žydų buvo slepiama vienuolynuose ir katalikiškose prieglaudose. Yra žinoma, kad žydai buvo slepiami Vilniaus, Pavilnio, Šilalės ir Kretingos vienuolynuose.

Katalikiškoje Vaiguvos prieglaudoje, kuriai vadovavo Marija Rusteikaitė, buvo slepiama 15 žydų iš Kauno ir Šiaulių getų. Slepiamoms moterims buvo parūpinti fiktyvūs pasai, o vaikams – krikšto dokumentai¹⁸. Šiaulių kunigas Justinas Lapis krikštydavo iš geto išvestus vaikus ir atiduodavo juos į prieglaudą ar vaikų ligoninę, kuriai vadovavo gyd. Janina Luinienė¹⁹. Žydų gelbėjimo veikloje pasižymėjo Kauno Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Bronius Paukštys, gimimo liudijimais aprūpinęs apie 120 žydų vaikų ir pats asmeniškai slėpęs pasmerktuosius mirčiai žydus. Dienos metu jis priglausdavo iš geto pabėgusius žydus klebonijoje ir bažnyčios rūsiuose, o naktį išveždavo juos į kaimą pas ūkininkus. B. Paukščio pastangomis buvo išgelbėti 25 žmonės, tarp jų Rachelė Rosencveigaitė, Avramas Golubas su šeima, gyd. Taftas, adv. Nechumas Levitanas ir kiti²⁰. Neatsižvelgdami į šią humanišką ir herojišką veiklą, sovietai kun. B. Paukštį 1946 metais nuteisė kalėti Sibire. Į Lietuvą jis sugrįžo 1956 metais, bet ir toliau sovietų valdžios buvo persekiojamas. Po mirties Jad Vašem Holokausto ir didvyriškumo atminimo institutas Izraelyje suteikė B. Paukščiui Pasaulio Tautų Teisuolio vardą²¹. Savo laiške (1963 m. spalio 17 d.) kun. Antanui Sabaliauskui kun. B. Paukštys rašė: Artimą gelbėdamas, turėjau tris kartus bėgti iš namų nuo nacių-gestapininkų siautėjimo. Išleidau 6 ar 7 tūkstančius markių, o kiek rūpesčių, kiek nemiegotų naktų, kiek vargingų ir pavojingų kelionių ir kiek baimės! Juk aš tada guldžiau savo galvą už artimą. Ir turbūt buvau vienintelis asmuo visame Pabaltijy, išgelbėjęs apie 200 žmonių gyvybių. Teisybė, aš nesigyriau, nebūbnijau į dešinę ir į kairę. Vis dėlto Stalinas sužinojo ir davė man premiją: dešimt metų išvežė į Sibirą sunkiems akmenų skaldymo ir kelių tiesimo darbams²². Žemaičių Kalvarijos kun. Pijus Andziulis vienuolyno rūsyje trejus metus slėpė 17 žydų, už tai jis buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime²³. Pavilnio dominikonių vienuolyne Anos Borkovskos ir kitų vienuolių pastangomis buvo slepiama 17 žydų, tarp jų ir Vilniaus geto antifašistinio pasipriešinimo organizacijos nariai (Aba Kovner ir kt.)²⁴. Šeduvos kunigas prelatas Mykolas Karosas (1878–1955) 1941 m. lapkritį paslėpė Diną Nolienę ir taip išgelbėjo ją nuo mirties²⁵.

Vieno žmogaus išgelbėjimui kartais reikėdavo net kelių dešimčių žmonių pastangų, todėl yra labai sunku nustatyti bent apytikrį žydų gelbėtojų skaičių. Didžioji dalis liudininkų jau yra mirę ir nepalikę jokių raštiškų dokumentų apie savo ir kitų žmonių kilnius darbus. J. Stalino laikais daug žydus gelbėjusių dvasininkų buvo nuteisti kalėti lageriuose. Dėl to daugeliui žmonių susidarė įspūdis, kad geriau patylėti apie žydams suteiktą paramą, nes neaišku, kaip sovietų valdžia įvertins tokius veiksmus. Archyvuose galima surasti dokumentų apie žydų gelbėjimą Lietuvoje, tačiau jų yra reliatyviai mažai ir jie negali atskleisti pagalbos žydams masto holokausto metu. Dėl to kiekviena nauja patikima žinia apie žydų gelbėjimą yra nepaprastai vertinga ne tik istorikams, bet ir Lietuvos visuomenei bei valstybei.

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus surinktais duomenimis, Lietuvoje žydus gelbėjo 159 dvasininkai. Pagal Antano Gurevičiaus surinktus žydų gelbėtojų sąrašus, 162 dvasininkai gelbėjo mirčiai pasmerktus Lietuvos žydus. Nuo 1963 metų Jeruzalėje įsikūręs Jad Vašem memorialinis muziejus suteikia Pasaulio tautų teisuolių vardus ne žydams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo sunaikinimo. Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002-ųjų buvo suteiktas 14 kunigų. Iš viso iki 2012 metų pradžios 831 Lietuvos gyventojas yra gavęs garbingą Teisuolio vardą. Neabejotina, kad žydų gelbėtojų nacių okupuotoje Lietuvoje buvo žymiai daugiau negu tų, kuriems yra pripažinti Pasaulio tautų teisuolių vardai. Pasak šią temą tyrinėjusių istorikų, tarp jų žymaus Didžiosios Britanijos istoriko sero Martino Gilberto, norint išgelbėti vieną žydą reikėjo dešimties ir daugiau žmonių pastangų. Pasak Geniaus Procutos, nacistinės okupacijos metais Lietuvoje buvo gelbėjama ir slepiama apie 2500–4000 žydų. Pritaikius M. Gilberto formulę ir minėtą skaičių padauginus iš dešimties, Lietuvoje žydus esą gelbėjo daugiau nei 25 tūkstančiai žmonių²⁶. Žinoma, šis skaičius yra hipotetinis, nes kiekvienam konkrečiam atvejui reikia patvirtinančių faktų ir liudijimų. Dėl to negalima turimų duomenų mechaniškai dauginti dešimt kartų. Vis dėlto tai yra tam tikras orientyras siekiant nustatyti tikrąjį žydų gelbėjimo mastą Lietuvoje. Nuo 1992 metų Lietuvos žmonės, gelbėję žydus, yra apdovanojami ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Iki 2009 metų šį garbingą apdovanojimą gavo 1038 asmenys, iš jų keliolika kunigų ir vienuolių²⁷. Aukščiau minėtų apdovanojimų sąrašai kasmet pasipildo naujais Lietuvos gyventojų vardais. Galima teigti, kad tarp įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų žmonių dvasininkai buvo vieni aktyviausių žydų gelbėtojų. Net ir žiauriausio smurto metais jie liko ištikimi krikščioniškiems artimo meilės principams ir, pasak vieno autoriaus, atšipino giltinės dalgį. Šie žmonės gelbėjo ne tik žydus, jie gelbėjo ir mūsų tautos garbę.

¹ Gyvybę ir duoną nešančios rankos, sąs. 1, V., 1997; sąs. 2, V., 1999; sąs. 3, V., 2005; IV knyga, V., 2009.

² Žydų gelbėjimas Lietuvoje II pasaulinio karo metais 1941–1944 m. m. (Pavardžių rodyklė), V., 2001.

³ V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais, Chicago, 1977,  p. 123.
4 Ibid.,  p. 128–129.

⁵ S. Sužiedėlis, Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir Holokaustas kaip istorinių tyrimų objektas , LKMA Metraštis, t. XIV, 1999,  p. 131.

⁶ M. Krupavičius, Lietuvių–žydų santykiai rudosios okupacijos metu, Lietuvos istorijos studijos, t. 5, p. 191.

⁷ V. Brizgys, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940–1944 metais,  p. 182.

⁸ Vyskupas Vincentas Borisevičius straipsniuose ir dokumentuose, V., 2002,  p. 281.

⁹ J. Brazaitis, Vienų vieni, V., 1990, p.111.

¹⁰ M. Krupavičius, Lietuvių–žydų santykiai rudosios okupacijos metu, Lietuvos istorijos studijos, t. 5, p. 196-197.

¹¹ Masinės žudynės Lietuvoje, 2 dalis, V., 1973,  p. 113–114.

¹² V. Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, Genocidas ir rezistencija, 2002, nr. 2, p. 226, 230.

¹³ M. Krupavičius, op. cit., p. 194.

¹⁴ M. Krupavičius, op. cit., p. 196.

¹⁵ P. Čepėnas, Ar kalta tauta dėl žydų naikinimo ?, Tėviškės žiburiai, 1977 04 07, Nr. 14.

¹⁶ V.?Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, op. cit., 2002, Nr. 2, p. 225.

¹⁷ V. Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, Genocidas ir rezistencija, 2002, Nr. 2, p. 231.

¹⁸ V  Sakaitė, Lietuvos kunigai –  žydų gelbėtojai, LKMA Metraštis, t. XIV, 1999, p. 232.

¹⁹ V. Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, op. cit., p. 228.

20 Ibid., p. 229.

²¹ V. Sakaitė, Lietuvos kunigai – žydų gelbėtojai, LKMA Metraštis, t. XIV, 1999, p. 234, 235.

²² P. Totoraitienė, Kentėjo, bet kitus gelbėjo: Kunigas salezietis, išgelbėjęs, per 200 žydų nuo mirties, Tėviškės žiburiai, 1979 02 08, Nr. 6.

²³ V. Sakaitė, Lietuvos dvasininkai – žydų gelbėtojai, op. cit., p. 223.

²⁴ Ibid., p. 224.

²⁵ Liud. D. Nolienės 1944 m. rugsėjo 12 d. apklausos protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau LYA), f. K-1, ap. 3, b. 1549, l. 7–8;  D. Nolienės 1953 m. sausio 8 d. apklausos protokolas, ibid., f. K-1, ap. 3, b. 1549, l. 23.

²⁶ Tie, kurie gelbėjo 1941–1944 m. Žydų gelbėjimas Lietuvoje (sudar. T. B. Burauskaitė), V., 2012, p. 6, 7, 16, 18.

²⁷ D. Selčinskaja, Ir be ginklo jie kovojo, Gyvybę ir duoną nešančios rankos, IV knyga, V., 2009, p. 11, 12.

© 2012 „XXI amžius“