|
Laikas ir žmonės
Be meilės nebus ir grožio
Bronius VERTELKA
|
|
Stasė Klimavičienė prie savo
dėdės generolo leitenanto
Jono Jackaus kapo Žviliūnų kapinėse
Autoriaus nuotrauka
|
 |
|
Stasės Klimavičienės Šetlando poniai
Autoriaus nuotraukos
|
Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietės
pakraštyje įsikūrusi Stasė Klimavičienė teigė, jog ji jau 25 metus
nevartoja vaistų, nesilanko pas gydytoją. Ateinantį rudenį 80 metų
jubiliejų švęsianti Kupiškio rajono gyventoja valgo pačios užsiaugintus
vaisius ir daržoves, be to, turi savo ūkelį. Tokių garbaus amžiaus
sulaukusių ir judrų gyvenimo būdą mėgstančių žmonių kaip S. Klimavičienė
šiandien retokai pasitaiko.
Darbų tik spėk suktis
S. Klimavičienės sodyboje žemės sklypelis, kurį
galima vadinti mažuoju botanikos sodu. Nors dar buvo neįpusėjęs
balandis, tačiau iš žemės jau nedrąsiai lindo gėlių daigai. Vien
tulpių 5000 sodinukų. Auga 36 rūšių vaismedžiai ir vaiskrūmiai.
Ponia Stasė žino, kas, kur ir kuriuo laiku sodinta. Nuo 2000-ųjų
ji veda gamtos dienoraštį, kuriame visa tai užfiksuota. Žino, kokia
kryptimi turi eiti vagutės, kad sodriai saulės spinduliai jas liestų
ir gražiai augalas atrodytų. Atėjus daržovių sodinimo metui, patarimų
į ją kreipiasi kaimynės. Senolė neslepia, kad tokia patirtis atėjusi
per jau netrumpą jos amžių ir per įgytas profesijas. Moteris pasakoja,
kad yra baigusi Vilniaus buhalterinės apskaitos technikumo dieninį
skyrių, įgijusi buhalterio-planuotojo profesiją. Tai buvo vienintelis
kursas, ruošęs šios srities specialistus. Vėliau technikumas rengė
vien buhalterius. Be to, ji neakivaizdžiai sugebėjo baigti ekonomiką
Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
Sklypelis, kad jame nesusidarytų vandens perteklius,
išvagotas grioviais. Dukra Aušra, gyvenanti daugiabutyje Panevėžyje,
dažnai svečiuojasi pas mamą. Talkindama jai sakosi netgi įgaunanti
fizinės jėgos, pajunta dvasinę atgaivą. Moterys neskaičiuoja, kiek
čia reikia įdėti darbo ir pastangų, kad būtų nuravėta, kad atrodytų
patraukliai. Grožį kuria sau, o ne kažkam kitam parodyti. Stengiasi
daryti taip, kad užsukus čia iš džiaugsmo virpėtų širdys. Maloniai
nuteikia ir tvenkinukas, kuriame, ponios Stasės teigimu, apstu žuvies.
Viskas, ką augina, atsiperka
Jei pasiteirautume, ar kam nors iš mūsų yra tekę
ragauti avies pieno, ne vienas liktų gerokai nustebęs. Netgi abejotume
klausimu, turbūt ne taip būtume išgirdę gal turima galvoje ožkos,
o ne avies? Subačiaus senbuvė S. Klimavičienė ne vienerius metus
geria ostfrizų veislės avelių pieną. Sako, kad tai labai sveikas,
kokybe lenkiantis ožkos, ir šiaip turįs daugybę naudingų, žmogaus
organizmui reikalingų medžiagų pienas. Iš avių pieno dargi suslegia
gardžius sūrius, iš vilnų numezga šiltas kojines.
Apie bundantį rytą S. Klimavičienę įspėja tvartelyje
pragydę gaidžiai. Laiko ir vištų, kalakutų, jų mėsa aprūpina savo
vaikų šeimas. Natūraliai išaugintą visi giria.
Didelis subatėnės džiaugsmas jos laikomi trys
arkliukai Šetlando poniai. Svajonę turėti juos sugebėjo įgyvendinti
tik po 60 metų. Kartą būdama dešimties metų, Stasė ėjo paskui akėčias,
traukiamas poros arklių. Jos akyse išliko toks vaizdas: staigiai
besisukant arkliams, akėčios apvirto aukštyn akėtvirbaliais. Bandė
jas pakelti, bet tai ne vaiko jėgai. Gerai, kad tuo metu ėjo kaimynas,
jis pagelbėjo Stasei. Tada bemat nudžiūvo ašaros. Paraginusi arklius,
ji vėl galėjo sekti paskui akėčias.
Vaikystėje Stasė išmoko jodinėti. Rado tėvas eržiliuką
griovyje, sužalotą vokiečių kareivių. Matyt, pabūklą tempti turėjęs.
Jį išgydė. Mergaitė, įsikibusi eržilo karčių, ėmė jodinėti. Kartą
šiam tikriausiai atsibodo tokia raitelė. Šuoliuodamas staiga atsistojo
ant užpakalinių kojų taip, jog Stasė per jo galvą priekin keliolika
metrų nuskriejo. Kas tai matė, galvojo, kad mergaitės jau nebėra
gyvos. Bet ši, šiek tiek pagulėjusi, ėmė keltis ir nuėjo namų link.
Taigi Šetlando poniai Stasei tarsi primena seniai pralėkusios vaikystės
dienas.
S. Klimavičienė valdo gabalą miško, 16 ha žemės
nuomoja, o 8 ha laiko savais ir apsėjo dobilais. Gauna Europos Sąjungos
paramą. Senolė galėtų didžiuotis, kad sukaupė 36 metų darbo stažą,
dirbo vadovaujančiose pareigose, netgi direktoriavo, tačiau jos
pensija nesiekia nė 250 eurų. Nesiruošia ji dėl to važiuoti piketuoti
prie Seimo rūmų. Tam ir laiko neturėtų. Daug dirba.
Dėdė įtakingas tarpukario karinis veikėjas
Išvažiavus iš Subačiaus miestelio ir pasukus žvyrkeliu
link Raguvėlės, kairėje pusėje galima pamatyti aukštumą, ant kurios
kadaise stovėjo sodyba, apsupta tvirtų medžių. Joje gyveno Stasės
seneliai Jackai, išauginę keturis vaikus. Dukra Uršulė ištekėjo
už tokio Šulskio, apie Liudvinavą turėjusio 150 ha žemės. Stasės
tėvas Juozas Žviliūnų kaime ūkininkavo. Jo brolis Tadas irgi buvo
ūkininkas. Tai buvo aistringas medžiotojas, netgi pelnęs garbės
medžiotojo vardą.
Daugiausiai pasiekė S. Klimavičienės dėdė Jonas,
išėjęs savanoriu kautis už Lietuvos valstybės laisvę. Jis buvo Subačiaus
valsčiaus valdybos pirmininkas, verbavo savanorius. Vėliau baigė
aukštuosius karininkų kursus, Čekoslovakijos karo akademiją. Neturėdamas
nė 40 metų tapo generolu leitenantu. Buvo karo mokyklos viršininkas,
prisidėjo prie kariuomenės statutų rengimo. Ėjo vyriausiojo štabo
viršininko pareigas. J. Jackus buvo artimas prezidentui Antanui
Smetonai žmogus, todėl dažnai lankėsi jo dvare Užulėnyje. Užklupus
klastingai ligai, generolas J. Jackus išėjo į atsargą. Kodėl prieš
jį sovietinė valdžia nevartojo prievartos, S. Klimavičienė pateikė
savo versiją. Dėdė turėjo du sūnus Arūną ir Vytautą. Šis labai
gerai mokėjo vokiečių kalbą ir dirbo vertėju vokiečiams Klaipėdos
krašte. Kartą tardant jis išvertė ne taip, kaip jiems reikalinga.
Atsirado niekšas, kuris apie tai pranešė. Vytautas buvo suimtas
ir trečią dieną daboklėje nuo plaučių uždegimo mirė. Generolas J. Jackus
buvo nukentėjęs nuo vokiečių, todėl jam leido ramiai gyventi.
S. Klimavičienė paskutinį kartą dėdę matė prieš
jo mirtį. Tai buvo jau senas žmogus. Vartė nuotraukų albumą, kur
vienoje jų sėdi jis ant obuolmušio žirgo su visomis karinėmis regalijomis
ir Prahoje priima karinį paradą. Nesitiki, kad aš čia esu, sunkiai
dukterėčiai tarė dėdė. Generolienė giminaitei padovanojo tikro koralo
karolius sakydama: Saugok, jie Antanėlio pirkti Prahoje Zoselei.
Zofija Smetonienė ir generolo J. Jackaus žmona Emilija buvo artimos
draugės.
Generolas leitenantas Jonas Jackus mirė 1977 metais,
eidamas 83-iuosius, Kaune, palaidotas gimtojo Žviliūnų kaimo kapinėse.
Atminimo lenta ne vietoje
Dar smarki ir žodžio kišenėje neieškanti subatėnė
S. Klimavičienė apgailestavo, kad jos neįstengė pakviesti į atminimo
lentos, kurioje įrašytos Subačiaus valsčiaus savanorių, tarp jų
ir jos dėdės, pavardės, atidengimo iškilmes. Matyt, kam aš, mėšlu
dvokianti, tarp gyvulių besisukiojanti, reikalinga, su nuoskauda
kalbėjo moteris. Lentą pastatė prie seno, iš akmenų mūryto namo,
vadinamo magazinu, sienos.
Ponia Stasė pasakojo, kaip netoli jų namų vyko
baisus susišaudymas. Miško brolius išdavė vienas niekšelis, partizanavęs,
bet vėliau parsidavęs sovietams. Tuomet žuvo 8 partizanai. Jų vadas
sugebėjo ištrūkti. Sklido gandas, kad jis pabėgo į Ameriką. Stasė
mano, kad sunkiai sužeistas mirė krūmyne. Žuvusiųjų kūnai buvo atvežti
ir išniekinti numesti Subačiaus aikštėje. Juos užkasė miestelio
pakraštyje, šabakštyne. Vėliau ėmus kasti žemę ten, išvertė kaulus.
Tad kodėl atminimo lentos negalėjo pastatyti miestelio aikštėje?
stebėjosi S. Klimavičienė.
Kartą begrybaudama nepajuto, kaip užlipo ant bunkerio
dangčio ir įsmuko į žemę. Iškart pajuto į šonus įremtus šautuvų
vamzdžius. Įsibrovėlės nebepaleido, nes nežinojo, kas ji, gal šnipinėja.
Ėmė klausinėti, ką iš jų pažįstanti. Pasakė, jog kaimyną Alfonsą
Pajuodį. Partizanų vadas tuo metu buvo bazėje Žaliojoje girioje.
Ten išsiruošė partizanai, paėmė ir Stasę. Kelionė užtruko ilgai.
Mergaitė sužinojo, kaip reikia slapstytis dienos metu, išmoko pamėgdžioti
zuikį, loti lapės balsu. Vienoje sodyboje šeimininkė Stasei iš vilnonių
storų siūlų numezgė apavą, jo padus apsiuvo oda. Žaliojoje sutiktas
A. Pajuodis sušuko: Ogi tai mano marti. Tuo pačiu keliu partizanai
grįžo atgal. Stasė regėjo, kaip tėvas išėjo iš klėties, ruošęs grūdus
išvežti. Pamatęs dukrą, sėdinčią atsirėmusią į eglę, aiktelėjo:
Nebetikėjome, kad esi gyva. Už dukrą jis laidavo, kad niekam neprasitars,
jog buvusi su partizanais.
Ūkininkų šeima liko plika kaip stovi
S. Klimavičienės tėvai ūkininkai turėjo 24,8 ha
žemės. Mažai betrūko, kad būtų įrašyta į išbuožinamųjų sąrašą. Iš
geros širdies slapstytis priėmė du jaunuolius, nėjusius nei į mišką,
nei į sovietinę kariuomenę, nors labai tuo rizikavo. Tačiau atsirado
nevykėlis, kuris turėjo nemažai žemės, bet nuėjo tarnauti į stribus
pastebėjęs besislapstančius, jis sukėlė kareivių garnizoną. Stasės
tėvą rėmė prie sienos, kad pasakytų, kur tie vyrai. Jeigu nesužinosią,
darysią smulkią kratą, o jo sodybą padegsią. Mama neišlaikė ir išsitarė,
kad jie čia. Jaunuolius parklupdė, rankas surišę spygliuota viela.
Buvo šalta lapkričio naktis. Jackus paliko neliestus.
1949 m. lapkričio 11 d. į Jackų sodybą sugarmėjo
gausybė arkliais kinkytų vežimų. Viską krovėsi, kad liktų plikos
sienos. Paėmė bene 10 telyčių, tris arklius, apie 15 kiaulių, apie
80 kalakutų. Iššlavė grūdus. Paprašius, kad paliktų nors porą maišų,
išgirdo, kad negalima jie skirti valstybei. Bet grūdai nuvežti
ne pagal paskirtį, o į vežusiojo kiemą. Geraširdis kaimynas Masilionis
sugebėjo Jackams numesti maišą su trimis vištomis ir gaidžiu. Sužibo
po kiemą besisukiojusios apylinkės pirmininkės akys, pamačiusios
puošnią spintą. Ji ragino, kad keliantieji ją į vežimą pasaugotų,
nesubraižytų. Po 12 metų Stasė pamatė tą pačią spintą buvusios pirmininkės
namuose. Štai kodėl ši rūpinosi ją išsaugoti.
Mama maldavo: Jeigu esi, Dieve, atlygink jiems
taip, kad kojos nupūtų. Nė vienas, besigviešęs svetimo turto, nepraturtėjo,
juos iš paskos sekė įvairios nelaimės ir bėdos. Nemirė iš bado ir
Jackų šeima. Pasirūpino kaimynai, kad Jackai būtų pavalgę. Ūkininko
išvežto turto pagrindu įkurtas pirmasis Kupiškio rajone Pirmūno
kolūkis. Lietuvai tapus nepriklausoma ir išėjus įstatymui, kad bus
atlyginama už sovietų nusavintą turtą, pirmoji rajone tuo pasinaudojo
S. Klimavičienė. Ji sugebėjo išsaugoti reikiamą dokumentą.
Laimę suteikia vaikai ir vaikaičiai
Stasė buvo vienturtė ūkininkų Jackų dukra. Tėvai
ją leido mokytis. Pati mėgo keliones. Pažino nemažai Sovietų Sąjungos
vietovių vos ne iki Baikalo ežero. Dirbant pagal paskyrimą viename
Kupiškio rajono ūkių, suokti saldžius žodžius jai ėmė kasininkas.
Kiek to jaunos protelio, ėmė ir tuo patikėjo. Nuvyko į Kupiškį paduoti
pareiškimus santuokai. Būsimasis vyras tvirtai laikė ją už rankos.
Žvilgterėjo Stasė į jį ir nustėro: Nejaugi su tokiu visą gyvenimą
teks kamuotis? Nušvito mintis, kad eisianti atlikti gamtinio reikaliuko.
Stasė pro užpakalines duris ir į autobusų stotį, o iš ten į
gimtuosius Žviliūnus. Iš ten paskambino telefonu, jog dirbti į tą
pačią vietą atgal jokiu būdu negrįšianti. Paskui įsiprašė pas rajono
pirmąjį sekretorių Petrą Anilionį, tikėdamasi jo užtarimo. Pasakė,
jog norėtų dirbti arčiau savo namų. Netikėtai šis pasiūlė Pirmūno
kolūkį, tą patį, kuris kūrėsi iš Jackų turto. Kolūkio valdybos nariai
buvo priešiškai nusiteikę, kad Stasė Jackaitė dirbtų pas juos. Ataušo
tik tada, kai pirmininkas pareiškė, jog toks yra partijos nurodymas.
Kaip ir kiekvienai moteriai Stasei jau norėjosi
tikros vyro meilės, šeiminės šilumos. Buvo 33 metų, kai sutiko 12
metų vyresnį, bet dar gražų statybos inžinierių. Pasirodo, bėgusi
nuo vilko, pateko į meškos nasrus. Apie prieš 20 metų į Amžinybę
iškeliavusį buvusį vyrą senolė neturi nieko gero pasakyti. Šeimoje
gimė pametinukai: dukra Aušra, sūnūs Valdas ir Tadas. Tačiau sutuoktiniai
netrukus išsiskyrė. Kaip viena sugebėjo užauginti savo vaikus, tik
jai težinoma. Bet jais yra patenkinta. Visi turi darbus. S. Klimavičienė
turi šešias vaikaites ir du vaikaičius. Jų garbei senelės sodyboje
auga trys eglaitės ir tiek pat pušaičių, du lazdynų krūmai.
Sūnus Valdas, gimęs 1973 metais, buvo kruvinųjų
Sausio 13-osios įvykių dalyvis. Kartu su kitais Kupiškio krašto
žmonėmis saugojo Nacionalinės televizijos ir radijo pastatą sostinės
S. Konarskio gatvėje. Matė, kaip sprogstamasis paketas užmušė rokiškėną,
o Valdui pradegino kelnes. Regėjo, kaip žuvo rusų kareivis, nušautas
jo tarnybos draugų. Tą naktį Stasė negalėjo sudėti bluosto, rymojo
prie lango, laukdama sūnaus. Staiga pamatė: stovi jis ant gatvės,
kiloja rankas ir kojas. Grįžo sveikas.
Kažkodėl Valdą tuomet įsidėmėjo japonų žurnalistai,
todėl jį nufilmavo einantį per gatvę. Tokiu vaizdu prasidėdavo Atgimimo
bangos laida televizorių ekranuose. Tai, kad tikrai jos sūnus,
S. Klimavičienė atpažino pirmiausia iš jo apavo.
Subačiaus geležinkelio stoties gyvenvietė, Kupiškio
rajonas
© 2018 XXI amžius
|
