|
Laikas ir žmonės
Tremties vaikai
Bronius VERTELKA
 |
|
Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas
ir Emilija Pajauta
Šiaučiūnaitė-Garbonienė
brolis ir sesuo, abu Sibiro
tremtiniai Kernavėje
Autoriaus nuotrauka
|
Vilniečiai Juozapas Eugenijus Šiaučiūnas ir jo
sesuo Emilija Pajauta Šiaučiūnaitė-Garbonienė puikiai žino, ką reiškia
Sibiro tremtis. 1941 metų birželio 14-ąją į Kernavės pradinės mokyklos
mokytojo ir vedėjo Juozo Šiaučiūno butą įsiveržę ginkluoti ir labai
pikti rusų kareiviai skubino šeimą ruoštis tolimai kelionei. Juozapui
Eugenijui tebuvo 7-eri, Emilija Pajauta dar trimis metais jaunesnė.
Naujojoje Vilnioje tėvą atskyrė, o likusius šeimos narius susodino
į kitą vagoną. Apie tai, kad jis žuvo Krasnojarsko krašte, Rešiotų
lageryje, kertant mišką užgriuvus medžiui, artimieji sužinojo gerokai
vėliau. Kelionė buvo ilga. Važiuojant per Baltarusiją matė, kaip
skiriasi gyvenimas ten ir Lietuvoje. Dvi savaites vyko į tremties
vietą, o paskui išgirdo, kad kilo karas su vokiečiais. Juozapo Eugenijaus
atmintyje išliko toks vaizdas. Mama, nors buvo skubinama susirinkti
daiktus, sugebėjo įsidėti kumpio ir naminės duonos. Vežant arklio
traukiamu vežimu, ji tuo apdalino savo vaikus, pavaišino ir vežėją.
Šis, taip pamalonintas, pravirko: tokio gardumėlio nebuvo ragavęs
daugybę metų. Pagaliau pasiekė tremties vietą Altajaus krašte. O
Bolšaja Rečka taigoje. Apgyvendino barake, kuriame buvo 17 lietuvių
šeimų. Kai kurias vėliau išvežė prie Laptevų jūros. Nuo tikros pražūties
Šiaučiūnus išgelbėjo mažametė Emilija Pajauta. Motiną Teodorą Šiaučiūnienę
tuoj pristatė prie darbo: pjauti malkas, kirsti mišką. Vaikai likdavo
vieni. Jeigu Emilija Pajauta imdavo verkti, mama gąsdindavo, jog
ją įkiš į maišą ir užriš. Šiaip nesimatė sargybinių, bet kur, žmogau,
išlėksi, jeigu aplink žaliuoja taiga. Vasarą mažieji eidavo į mišką
pririnkti maistinių augalų. Svarbiausia, kad būtų prikimštas skrandis.
Šeima įsigudrino kepti kotletus iš arkliarūgščių, sudžiovinus ant
saulės ir susmulkinus jų lapus, nors girdėjo, kad tai nuodinga.
Žiemą Pramkombinate mama gavo darbo prie vyžų pynimo. Pinti išmoko
Juozapas Eugenijus, pats jas ir nešiojo. Iš beržo rąstų pjaustė
apvalias nuopjovas ir iš jų darė medines vinutes. Avalynės dirbtuvėje
jomis prikaldavo puspadžius. Buvo manoma, jog tai daro suaugusieji,
nors juk iš tiesų atliko vaikai.
Teko Juozapui Eugenijui ragauti ir meškos mėsos.
Sykį į Bolšaja Rečką užklydo šis žvėris ir išpjovė nemažai avių.
Iš rajono centro iškviesti medžiotojai mešką nušovė. Jau ėmusią
gesti mėsą iš vaistinės parsineštu kalio permanganatu mama nuplovė
ir išvirė. Suvalgius nieko blogo neatsitiko. Šiaip taigoje žemė
buvo nederlinga. Išrovus kelmus, joje augdavo tik pupelės.
Po trejų metų Šiaučiūnai, iškelti į rajono centrą,
žemę ten rado labai derlingą: vien juodžemio apie metrą. Čia be
jokių trąšų augo visos daržovės. Po 200 kibirų bulvių žiemai sukaupdavo.
Duonos neturėjo, tad bulvės buvo pagrindinis maistas. Dienai šeima
po kibirą sunaudodavo. Iš bulvių įvairių valgių sugalvodavo. Tėvas
lageryje ne vieną plokštainio iš džiovintų bulvių siuntinį gavo.
Jį, kaip vadinamą tautos išdaviką, pradžioje norėjo sušaudyti, bet
paskui bausmę pakeitė į 10 metų lagerio. Visur mamos pirmasis pagalbininkas
ir padėjėjas buvo Juozapas Eugenijus. Ant jo pečių gulė daržo priežiūros
rūpesčiai. Eidavo vaikas ir žuvauti, nors ne kažin ką sugaudavo.
Čia jau galėjo eiti ir į mokyklą. Priėmė į antrą
klasę, kadangi Kernavėje buvo baigęs pirmąją. Vidurinę mokyklą baigė
labai gerais pažymiais. Turėjo gauti aukso medalį, bet kaip tremtinių
vaikui egzaminą iš trigonometrijos įvertino trejetu, nors šį dalyką
mokėjo geriausiai. Tomsko politechnikos institutą baigė su pagyrimu.
Įgijęs inžinieriaus elektromechaniko specialybę, paskyrimą gavo
į Omską. Čia užmezgė draugystę su ukrainiete, susilaukė dukros.
Mama buvo nepatenkinta, kad sūnus gyvenimo drauge pasirinko kitatautę.
Nenusisekė jiems šeimyninis gyvenimas. Savo butą Omske Juozapas
Eugenijus paliko dukrai, o pats po 42 metų grįžo į Lietuvą prižiūrėti
mamos. Ji Vilniuje, pas pažįstamus, perdarius priemenę, buvo įsitaisiusi
kambarėlį. Mama mirė sulaukusi 103 metų. Juozapas Eugenijus į pensiją
išėjo sulaukęs 76 metų. Jo paskutinė darbovietė buvo Troleibusų
parkas.
Emilija Pajauta, 1956 metais jų mamai išvykus
į Lietuvą, buvo Bijsko pedagoginio instituto antro kurso matematikė.
T. Šiaučiūnienė, didelė Lietuvos patriotė, bijojo, kad dukra neištekėtų
už kitataučio. Paliko ją vieną skaudama širdimi. Grįžusiai į Vilnių
tęsti trečio kurso studijų pedagoginiame institute Emilijai Pajautai
neleido, bet noriai ją priėmė universitetas. Čia kaip savą sutiko
dėstytojai ir studentai. Jau 1980 metais, darbinantis Kvalifikacijos
kėlimo institute, iš jos pareikalavo pasiaiškinti, už ką buvo išvežta.
Neapsikentusi nuėjo tiesiai į saugumą. Ten išgirdo, kad jos tėvas
mokytojas buvo tėvynės išdavikas. Iš saugumo moteris išėjo verkdama.
Bėgantys metai nenutraukė artimos giminystės ir
nuoširdaus bendravimo ryšių tarp Juozapo Eugenijaus Šiaučiūno ir
Emilijos Pajautos Šiaučiūnaitės-Garbonienės brolio ir sesers.
Vilnius
© 2018 XXI amžius
|
