Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje

Dramatiška pokario odisėja: partizano Benedikto Trakimo-Genelio liudijimas ateičiai

Nijolė KRASNIAUSKIENĖ

Benedikto Trakimo knygos „Noriu džiaugtis laisve“ viršelis

Renginio Vilniaus karininkų ramovėje organizatoriai (iš kairės): knygos recenzentė Laima Purlienė, partizano sūnūs Gediminas ir Kęstutis Trakimai, leidėjas Kazimieras Matačiūnas

Benediktas Trakimas-Genelis, apie 1956–1958 m., Inta

Trakimų šeima: Benediktas, Kęstutis, Onutė ir Gediminas. Inta, 1960 m. Archyvinės nuotraukos – iš Trakimų šeimos albumo

Benedikto Trakimo atsiminimų sąsiuviniai, iš kurių gimė knyga

Benediktas Trakimas-Genelis apie 1954–1956 m., Inta (dar kalinys)

Benediktas Trakimas, 1995 m.

Benediktas Trakimas-Genelis. Kitoje 1946 metais KGB archyvuose buvusios nuotraukos pusėje parašyta, kad šalia stovi Genelio adjutantas. Genelis tvirtino, kad šio partizano neprisimena ir šiai nuotraukai nepozavo. Manoma, nuotrauka daryta slapčia nuo partizano

Pirma bendra Onutės ir Benedikto Trakimų nuotrauka. 1955 m., spalis. Užrašas kitoje nuotraukos pusėje: „Po tiek daug metų mes vėl kartu su ja“

Benedikto Trakimo ir Onutės Kondrotaitės vestuvės, 1956 m. lapkričio 26 d.

Trakimų šeima su jau suaugusiais sūnumis, 1974 m., Daugpilis

Onutė ir Benediktas, Palanga, apie 1993 m.

„Emilija ir Jurgis Trakimai Naujažerio kaime Žaslių valsčiuje augino aštuonis vaikus. Juos auklėjo patriotiškai, todėl net keturios dukros tapo ryšininkėmis, o vienintelis sūnus Benediktas – partizanu. Prieš karą šeima persikėlė gyventi į Vilnių.

Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 metų balandį Benediktas įstojo į Reicho darbo tarnybą ir išvyko į Vokietiją, Riugeno salą Baltijos jūroje. 1943 metų sausį sugrįžęs į Lietuvą netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Tarnavo prie Gatčinos, netoli Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). 1943 metų rugpjūtį iš kariuomenės dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Sugrįžtant Raudonajai armijai ir prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę pradėjo slapstytis. 1944 metų gruodį davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Nuo 1945 metų kovo – rinktinės štabo apsaugos būrio, vėliau 1-ojo bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 metų gruodį – Didžiosios Kovos apygardos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 metų kovą – apygardos štabo viršininkas.

1947 m. gegužės 18 d. Kaune buvo suimtas. Tų pačių metų lapkričio 22 dieną Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 25 metus kalėti Intos lageryje, Komijoje. 1956 m. birželio 19 d. bausmė sumažinta iki 15 metų, 1958 metų spalį panaikinta. Uždraudus gyventi Lietuvoje, gyveno Daugpilyje (Latvija). 1989 metais su šeima grįžo į Lietuvą. 1992 metais suteiktas dimisijos majoro laipsnis. Mirė 1998 m. gegužės 5 d. Palaidotas šeimos kape Migūčionyse, Trakų rajone. Iki mirties buvo atkurtos LLKS Didžiosios Kovos apygardos vadas“.

(Iš Benedikto Trakimo knygos „Noriu džiaugtis laisve“)

1998 metais B. Trakimui suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu. 2000 metais (po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

Pirmieji štrichai autoriaus portretui ir kūriniui

Šeštadienio popietė Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. „Kviečiu susipažinti su autentišku Kaišiadorių krašto pokario rezistencinės kovos metraščiu, su unikalia nelengva knyga ir joje išsakyta ne visada patogia istorine tiesa, – kreipiasi į susirinkusiuosius renginio organizatorė, ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ meno vadovė ir Kaišiadorių krašto dukra Laima Kurgonaitė-Purlienė. – Raginu knygą perskaityti mūsų jaunuosius karius ir kariūnus, ją, kaip išskirtinę, rekomenduoju mokslininkams, istorikams, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, po Lietuvą ir pasaulį pasklidusiems kraštiečiams, visiems neabejingiems savo šaliai žmonėms“.

Šalia ant garbės suolelio prisėda autoriaus palikimo tvarkytojas, knygos leidybos iniciatorius, jaunesnysis partizano sūnus Gediminas Trakimas, vyresnysis sūnus Kęstutis Trakimas ir kūrinio leidėjas LĮ „Kriventa“ savininkas Kazimieras Matačiūnas, irgi kaišiadoriškis. Tarp klausytojų salėje – partizano sesuo Danutė, vaikaičiai ir jų šeimų nariai, Trakimų giminaičiai, partizanai, jų palikuonys, tirštas būrys Lietuvos patriotų, krašto apsaugos sistemos atstovų.

„Kariškai pasitempęs, asketiškų veido bruožų, liesas, aukštas ir labai tiesus. Kalbantis konkrečiai, teisingas ir kaišiadorietiškai stačiokiškas, – kažkada ramovėje besilankiusį B. Trakimą-Genelį auditorijai pristato L. Purlienė ir tęsia: – Kalbėdamas apie partizanų atminimo įamžinimą tapdavo kategoriškas: Nestatykite medinių kryžių jiems atminti, kryžiai supūna. Kurkite jiems amžinus atminties paminklus – iš lietuviškų akmenų, kad jie sulauktų laikų, kol pasikeis kartos, gims sovietinės santvarkos nesužaloti žmonės, – vis reikliai kartodavo. Turiu prisipažinti, kad jo priesakai šiandien dar neįvykdyti.“

Geru žodžiu paminėję prieš 20 metų Amžinybėn iškeliavusį autorių, renginio organizatoriai pakvietė susirinkusiuosius susipažinti su jo pastatytu literatūriniu paminklu visiems 10 tūkstančių miško brolių, susibūrusių iš Kaišiadorių, Žaslių ir Gelvonų valsčių apylinkių ir dar plačiau į partizaninį karą. Būsimi skaitytojai buvo įvesdinti į 500 puslapių pokario sūnų ir dukterų kančių, kovos, ištikimybės ir išdavysčių, mirčių ir išgyvenimo odisėją.

Vidiniai ir išoriniai cenzoriai

„Mirus mano tėvukui Benediktui Trakimui, po kelerių metų pradėjau rinkti jo užrašus. Nežinojau, kur yra dalis jų, tad jie man buvo grąžinti po 18 metų nežinios. Rankraščius per kelerius metus perrašiau į elektroninę laikmeną. Tėvukas prisiminimus rašė beveik dešimtmetį, todėl dažnai epizodai buvo padriki, vis kituose užrašuose. Sunkiausia įvykius buvo sudėlioti pagal chronologiją... Jau perrašant rankraščius kilo idėja juos išleisti knyga“, – klausytojams pasakos ponas Gediminas ir prisipažins, kad tėvo rankraščių šifravimas tebuvo jam tekusių iššūkių pradžia.

„Gerai, – neatsikalbinėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, – padėsime jums išleisti Benedikto Trakimo knygą. Mūsų mokslininkai paskaitys, kur reikia, pataisys, papildys ar išims“. „O ne“, – sutriko literatūrinės tiesos mažiausiai pageidavęs Gediminas Trakimas. – Jei jau taip, tuomet ačiū, nereikia, kaip nors mes patys...“

Tad išorinio cenzoriaus nebeliko. Sūnus susitelkė į vidinio „balsą“. Ant tėvo munduro turi neužtikšti nė mažiausias abejonės purslas, – nusprendė. Pokario įvykiai, pasak sūnaus, per patikrinimų sietą perleisti bene tris kartus. „Tėtis ir su juo kalėję Intos lagerio kaliniai lietuviai – o jų dauguma buvo Didžiosios Kovos apygardos partizanai ir ryšininkai – po slapčiausias atminties kerteles ir dramatiškus praeities įvykius įprastiniuose šeštadienio susiėjimuose naršė iki pat Nepriklausomybės. Iš pradžių tai jie darė Komijoje. Ten kurį laiką visi pasiliko atlikę bausmę, vėliau Daugpilyje, kur ir vėl būriu persikėlė gyventi“.

1989 metais, okupantų gniaužtams atsileidus, B. Trakimas su šeima grįžo į Lietuvą ir čia iš karto ėmėsi istorinių įvykių atkūrimo darbo. Nuolat vyko į susitikimus su Didžiosios Kovos apygardos kovų dalyviais ir liudininkais, tikslino įvykius, vardus, pavardes, slapyvardžius.

G. Trakimui nutildyti vidinį skepsį ir to nepakako. Tad praėjus keleriems metams po tėvo mirties dar kartą leidosi jo jaunystės keliais, norėjo išgirsti ir pamatyti viską pats. Skirtumas tik toks, kad dabar keliavo numelioruotomis pamiškėmis ir slėniais pas likusius gyvus pokario įvykių liudininkus ir jų vaikus, vaikaičius. Lenkė galvą ir kartu su būriu bendraminčių traukė partizanų dainas jų kovų ir žūties vietose. „Kelionė užtruko šešerius metus“, – šyptelės apie tai paklaustas.

Bet kūrinio pristatymo dieną tėvo palikimo perėmėjas vis tiek truputį nerimavo, ar nesupainiojo kokio kaimo pavadinimo ar žmogaus pavardės. Tuomet šalia brolio stojo Onutės ir Benedikto Trakimų pirmagimis Kęstutis, iki tol kukliai laikęsis Gedimino šešėlyje: „Neabejokite, knygoje tiesa nuo pirmos iki paskutinės eilutės... Geriau už brolį niekas nebūtų padaręs“.

Ir auditorija galėjo atidžiau įsižiūrėti į kitą Onutės ir Benedikto Trakimų sūnų, autoriaus sapne regėtą, likimo jam pažadėtą dar daug metų iki gimimo. Tiesa, dabar prieš susirinkusiuosius stovėjo ne mažas berniukas, bet jau pats vaikus užauginęs vyras. Ko ėmėsi tėvas gelbėdamas savo pirmagimio gyvybę, yra vienas iš nedaugelio atrinktų į knygą bei ypač jaudinančių epizodų apie asmeninį B. Trakimo gyvenimą.

Kūrinio unikalumas

Skaitytojas kartu su šimtais ir tūkstančiais knygos veikėjų lėtai brenda iki krūtinės siekiančiu polaidžio vandeniu, iriasi per sniegą ir patižusią žemę, kaunasi mūšiuose ir skausmingai išgyvena pagrindinio herojaus bendražygių mirtį. Apatiniai, virtę dvokiančiais draiskalais, utėlėmis apėję kūnai, skolinti viršutiniai rūbai kelionei į Vilnių ar Kauną, einant nupuolę batų padai ir išlaistytas sriubos šaukštas pakeliui prie alkanos burnos, nes jį keliant nuo stalo užmigta, – tokia partizanų kasdienybė.

Iš pradžių tai – atskiri pasakojimai, jų daug, vis kitokių, tačiau epizodai ima lietis ir perauga į vientisą kančiose, kraujyje ir netektyse skandinamos pokario Tėvynės paveikslą, o skaitytojas į akistatą stoja su praėjusio amžiaus vidurio realybe, kuri tokia įtikinama ir gyva, kad net skauda.

Kalbėtojai minėjo ir kitus meistro plunksnos paliktus išskirtinius ženklus. Pirmiausia, tai – dokumentinio tikslumo ir emocinės įtaigos derinys, be jokių sentimentų „iš šalies“. Autoriaus kuriamas pagrindinio herojaus paveikslas nei statiškas, nei schematiškas, kaip dažnai nutinka rašant neprofesionalui, o skaitytojas regi virsmą iš šiek tiek bravūriško kaimo berniokėlio į brandų žmogų. Pastarasis dalijasi filosofinėmis įžvalgomis ir stebina pastebėjimų taiklumu, tai ne kartą pabrėžta renginyje. Įdomu, kad rašė knygą, kaip teigė sūnūs, vos kelias klases baigęs asmuo.

Iš pokario rezistencinės kovos liudytojų būrio autorių išskiria gebėjimas siųsti žinią tarsi dviem lygiais – tekstu ir tarp eilučių. Nė vieno vienužio meilės prisipažinimo žodžio savo kovų ir gyvenimo bendražygei, jųdviejų vaikų motinai Onutei Kondrotaitei-Trakimienei-Snieguolei nerasime. Tik sapno apie būsimą gyvenimo draugę atpasakojimas, o akivaizdu, kad tai – Dievo suvesta pora. Tiesiog fiziškai apčiuopiama jaunus žmones jungianti meilė, pagarba ir atsidavimas. Pasikartojantis sapnas-vizija, be abejonės, – vienas iš kūrinio perlų, teigė kalbėtojai.

Net pačiais sunkiausiais momentais, karys nepaleidžia globojančios Apvaizdos rankos. Apie atsidavimą, pasikliovimą Dievu, buvimą Dieve, apie kartu su prisiminimais liudijamą nuolankumą Aukščiausiojo valiai jautriai kalbės L. Purlienė.

Visko čia rasime: nuo taktinių partizaninio karo schemų ir strategijų analizės, apygardos štabo viršininko kasdienybės realijų iki dalijimosi nepatikrinamomis, bet teisingomis nuojautomis, neslepiamo begalinio noro gyventi ir savęs išsižadėjimo vardan kitų saugumo ir gerovės. Net budelis čia turi žmogiškų bruožų. Kartais į skaitytoją padvelks tiesiog nepakeliama egzistencinė vienatvė, spengs poliarinis Intos lagerio šaltis.

Sunkiai vienam žanrui priskirtino kūrinio autorius netikėtai atsidūsės štai tokiais ir panašiais žodžiais: Neplanavau rašyti, buvau tikras, kad tai padarys tie, kuriems pagal priedermes priklauso. Bet kad jau taip neįvyko...

Nepatogios tiesos apie partizanų gėdą ir kunigų šykštumą

Kai Tėvynė atsiduria pavojuje, pastebi dar knygos pradžioje B. Trakimas, kaži kur pradingsta Tautos išrinktieji – inteligentija ir pasiturintieji – ir laisvės ginti išeina paprasti kaimo vaikai. Ir brenda jie užpelkėjusiomis vietovėmis spausdami aukštai virš galvų iškeltus šautuvus, ir nejaučia šalčio. Eina tol, kol peržengia realybės ribas į meistriškai perteiktas sudėtingas istorijos peripetijas, tądien klausytojams sakė knygos recenzentė L. Purlienė.

Tęsdama nepatogios tiesos temą renginio vedėja atkreipė dėmesį į B. Trakimo knygoje „deramą“ vietą užėmusius išdavikų portretus. Autorius nesišvaisto kaltinimais į kairę ir dešinę, akivaizdu, faktus tikrino ir pertikrino, bet nuvainikavo ne vieną pokario didvyrį.

Rūsčių žodžių kūrinyje nepašykštėta partizanams vienišiams. Šie, nepaklusę partizanų drausmei, atsiskyrė ir patraukė plėšti kaimų, prievartauti moterų ir vykdyti beatodairiškų mirties nuosprendžių. Jie knygoje vadinami partizanų gėda, kuri pakenkė ir tikriesiems partizanams. Tačiau autorius lieka ištikimas nuostatai: klysti blogai, visų blogiausia pasilikti klaidoje. Tad kai pakeliui į tremties vietą susitinka su vienu tokiu atgailaujančiu atsiskyrėliu, tam tikra prasme jam duoda „išrišimą“, sąmoningai suvokdamas, kad užtarimą jo asmeniui siunčia į ateitį.

Pamąstyti yra apie ką, buvo vieningi kalbėtojai, aptardami skyrių „Intos lagerio kasdienybę prisiminus“. Šokiruoja liudijimas apie ten kalėjusio vieno kunigo nenorą turimu maistu dalytis su alkstančiu, tarsi tai būtų mažmožis, dėl sergantiems lietuviams surinktų, bet nuslėptų lėšų vaistams ištartas atsainus to kunigo pasiteisinimas: Man galima patikėti viską, bet tik ne pinigus. Nedvejodamas Genelis brėžia brūkšnį tarp „savų“ (jų tremtyje irgi sutiko, juos įvardijo – N. K.) ir „svetimų“ dvasininkų ir vėl be žodžių apgailestauja: kiekviena tauta turi savo dvasios milžinų ir skurdžių.

Dramatizmu šį tremties epizodą lenkia tik pasakojimas apie lageryje per plauką neįvykusį brolžudišką karą – okupantams vis dėlto pavyko įskelti pleištą į vienalytį lietuvių tremtinių „cementą“. „Mano tėtis laikė gėdingu lietuviams faktą, kad ant tos pačios KGB sienos iškalti ir aktyvių partizanų, ir partizanų atsiskyrėlių vardai, kad 1991 metais tiek smetonininkams, tiek daliai binkininkų teko dalintis po laisvės vėliava viena greta“, – tėvo žinią susirinkusiems perdavė G. Trakimas, bet neabejojo, jog jo liudijimai net tokiomis aplinkybėmis yra rimta paspirtis istorinės tiesos paieškose visiems, kuriems jos reikia.

„Kaip paaiškinti tai, kad mūsų šeimai buvo uždaryti visi keliai į Tėvynę, o kai kurie lagerio tremtiniai vos atlikę bausmę grįžo ir iš karto tapo įmonių direktoriais“, – prisitaikėliškumo temą sovietų Lietuvoje gvildeno toliau sūnus Gediminas. Beje, jis klausytojams suteikė galimybę ne tik pavartyti tėvo prisiminimų sąsiuvinius. Tarp rankraščių buvo ir Gerardo Binkio laiškas B. Trakimui, o jame – pats tikriausias įrodymas, kad mūsų praeityje būta ir didžių, ir gėdingų puslapių.

Nebus ko didžiuotis ir atskleista didžiumos Lietuvos lenkų ūkininkų laikysena partizaninio karo akivaizdoje, paslaugiai draugystei ištiesta žydų ranka raudonarmiečiams. Bus pamąstymų ir apie vadinamųjų pogrindžio kuopelių egzistavimą bei jų paskirtį galimai iki šių dienų (B. Trakimui gyvam esant iki 1998 metų – N. K.).

Ką teko išgyventi šmeižto akmenimis apmėtytiems ir su savaisiais priešinamiems herojams, suprantama, žino tik jie patys. Knygoje partizanas Genelis santūriai konstatuos, kad 1961 metais „Švyturyje“ buvo paskelbtas straipsnis apie esą B. Trakimo dar prieš karą nužudytą našlę ir du vaikus vien todėl, kad moteris skalbė raudonarmiečių rūbus. Esą nesvarbu, tėvą gins renginyje sūnūs, kad prieš karą jis tebuvo basakojis vaikas – šmeižtui tiko bet kokios priemonės. „Skaldyk ir valdyk“ principą okupantai dažnai naudojo ir lageryje. Kaip parodė istorija ir atskleidė autorius, ne visi gebėjo atsispirti nuo svetimųjų stalo pamėtėtam privilegijų kaului.

Istorija, kuri nepateko į knygą

Pavakarė. Žaslių geležinkelio stotyje – partizanų būrelis, tarp kurių ir mūsų herojus. Jie kartais čia užsuka norėdami pataupyti kojas. Pristabdo lekiantį traukinį, užsikabina už vagonų ir taip paskubina kelionę iki artimiausio tikslo. Bet kartą čia jų keliai susikerta su dviem čekistų „antrosiomis pusėmis“. Užuot pasielgę pagal sovietmečiu formuojamą stereotipą apie juos, miško broliai elgiasi pagal savo garbės kodeksą. Į gyvybę nesikėsina. Tiesiog aukštakulnius avinčias „drauges“ priverčia kopti kopėčiomis bei nukabinti Stalino ir Lenino portretus ir čia pat partizanų akivaizdoje trypti juos kojomis. O paskui tiek visi juos ir temato.

Šios istorijos nėra knygoje. Galbūt tai – tikras epizodas, galbūt legenda. Sūnus Gediminas laikėsi principo: negludinti tiesos knygoje, nepridėti nieko nuo savęs. Todėl šiek tiek apgailestavo, kad iš žmonių girdėtai istorijai teko tenkintis vieta kūrinio paraštėje. Bet gal net pats to nesuvokdamas pasakotojų lūpomis atskleidė: partizanai gyventojams buvo pirmiausia herojai, šaunūs kovotojai už idealus ir laisvę.

Leidybos kultūra

Prieš suteikiant žodį „Kriventos“ vadovui K. Matačiūnui dėkota už aukštą leidybos kultūrą, už sudarytus žemėlapius ir kontūrais pažymėtas Didžiosios Kovos apygardos veikimo ribas, svarbiausių apygardos partizanų ir NKVD kariuomenės kautynių vietas Bekštonių, Dainavos ir Kaugonių miškuose, už sąmoningumą ir drąsą (tikėtina, kad perskaičiusieji knygą supras: drąsos reikėjo – N. K.), už kalbos redaktorės Angelės Pletkuvienės kruopštumą ir pagarbų požiūrį į autoriaus rašymo manierą, subtilų knygos dizainerės Ilonos Chmieliauskaitės darbą.

„Nuo skambučio, kai L. Purlienė paprašė susitikti su Genelio sūnumi Gediminu, iki knyga išvydo dienos šviesą, praėjo beveik dveji metai. Žinoma, viskas galėjo vykti ir greičiau, bet leidyklos niekas neskubino, todėl turėjome galimybę skirti dėmesio visiems dalykams, kurie jo reikalavo“, – atskleidė K. Matačiūnas, beje, į gyvenimą palydėjęs jau ne pirmą savo kraštiečių knygą.

Tarp praeities ir ateities

„Knygos kaina turbūt nėra maža, – garsiai samprotavo G. Trakimas. – Vis dar esame skolingi leidyklai, ačiū jai už kantrybę. Kai atsiskaitysime, likusias lėšas ketiname panaudoti partizanų atminimui įamžinti. Jau esame numatę vietą, kurioje statysime pirmąjį paminklą mūsų krašto pokario herojams. Ataskaitą apie surinktas ir panaudotas lėšas įsipareigoju skelbti savo „Facebook“ paskyroje“.

Partizano sūnus šeimos vardu padėkojo visiems knygos rėmėjams. Daugiausia jie – Intos lagerio kaliniai, o tiksliau Didžiosios Kovos apygardos partizanai, ryšininkai, jų palikuonys, juridiniai ir fiziniai asmenys.

Paklaustas apie planus skleisti tėvo žinią plačiau, aukštas, tvirtas vyras, tikras karininkas pagal statusą ir laikyseną, šiandien dimisijos majoras, atskleidė, akivaizdu, subrandintą mintį: „Būčiau laimingas, jei tėvelio knyga ateityje virstų kino juosta. Ji taip parašyta, kad tiesiog prašosi būti ekranizuota“. Ir, kol neištartas koks nors abejotinos vertės patarimas, skubėjo baigti mintį: „Etalonas, kaip dramatišką praeities istoriją, neiškraipytą ir nesupaprastintą, papasakoti šiandienos pasauliui, man yra estų kino juosta „1944“. Tai – pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karus metus, kai 55 tūkst. estų buvo paimti į Raudonąją armiją, o ne mažiau kaip 72 tūkst. karių pateko į Trečiojo reicho karines pajėgas. Svetimame kare šie vyrai buvo priversti kovoti vienas prieš kitą... Ne menkesnės gelmės linkėčiau ir tėvuko knygos ekranizacijai“.

Salėje aidi partizanų dainos. Skamba muzika. Istorinėje vaizdo medžiagoje matome ir klausomės Amžinybėn jau iškeliavusių partizano Benedikto Trakimo-Genelio ir partizanų ryšininkės Onutės Kondrotaitės-Trakimienės-Snieguolės kažkada ištartų žodžių mums, jų palikuonims.

*

B. Trakimo knygos „Noriu džiaugtis laisve“ pristatymai dar buvo surengti Rukloje, Alytuje, Žasliuose. Skaitytojų artimesnė pažintis su Didžiosios Kovos apygardos partizanų žygiais šią vasarą dar numatoma birželio 14-ąją – Grigiškėse, Grigiškių kultūros centre; birželio 16-ąją – Kaišiadoryse, Kaišiadoriečių vienybės šventėje; birželio 18-ąją – Klaipėdoje, Klaipėdos įgulos karininkų ramovėje; birželio 29-30 dienomis – Abromiškėse vyksiančio pėsčiųjų ir dviratininkų žygio „Žalio velnio takais“, skirto Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadui Jonui Misiūnui – Žaliam Velniui ir šios apygardos partizanams pagerbti, metu; rugpjūčio 4-ąją – Ariogaloje, Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje.

Autorės nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“