Ugdytojai neturi prarasti vilties

Popiežiaus Pranciškaus pastabos „Gravissimum educationis“ fondo nariams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus studijuojančio jaunimo būryje

Galime pakeisti pasaulį

Popiežius Pranciškus, net ir apaštalo šv. Petro tarnystėje likdamas ištikimas savajai Jėzaus Draugijos nario švietėjiškai misijai, minint Vatikano II Susirinkimo deklaracijos apie krikščionišką ugdymą „Gravissimum educationis“ paskelbimo 50-ąsias metines, 2015 metais įkūrė tokio pat pavadinimo Vatikano fondą. Šios institucijos, veikiančios prie Katalikiškojo ugdymo kongregacijos, užduotis yra kurti įvairius inovacinius švietimo projektus, skatinti atitinkamus mokslinius tyrimus, stiprinti bendradarbiavimą tarp edukacinių struktūrų, siekiant, kad katalikiškas mokymas ir auklėjimas būtų vienas pažangiausių, žengtų drauge su šiuolaikiniame pasaulyje vykstančiomis istorinėmis permainomis. Birželio 25 dieną audiencijoje priėmęs „Gravissimum educationis“ fondo susitikimo dalyvius Šventasis Tėvas savo kalboje patvirtino, kad šiuos tikslus katalikiškam ugdymui pačia plačiausia prasme kelia ne tik minėta Vatikano II Susirinkimo deklaracija, bet ir naujieji jo pontifikato dokumentai, įskaitant neseniai paskelbtą apaštalinę konstituciją „Veritatis Gaudium“, skirtą katalikiškų universitetų veiklai. Pastebėjęs, kad „tik atnaujindami ugdymą galime pakeisti pasaulį“, popiežius Pranciškus pateikė kelis reikšmingus siūlymus šios užduoties įgyvendinimui, pabrėždamas, kad būtina išsaugoti krikščioniško auklėjimo ir mokymo tapatumą ir atvirumą bei tarnauti bendrajam gėriui.

Pirmiausia jis nurodė vadinamojo „tinklo“ poreikį. Tai suvokiama kaip katalikiškų mokyklų, universitetų ir visų mokymo centrų glaudus ir efektyvus bendradarbiavimas intelektualinėje ir kultūrinėje srityje. Beje, apie tai kalbama ir deklaracijoje „Gravissimum educationis“, pažymint, kad „glaudesnio bendradarbiavimo ir suvienytų pastangų dėka katalikiškų akademinių institucijų veikla tampa veiksmingesnė“ (GE, 12). Tai rekomenduoja ir apaštalinė konstitucija „Veritatis Gaudium“, nurodydama įvairias studijų kryptis, kad, derinant mokslo ir ugdymo veiklą, skatinamas prasmingas dialogas su kitomis kultūromis, tradicijomis ir religijomis. Tokiu būdu plėtojamas krikščioniškasis humanizmas gali labiau aprėpti, apmąstyti ir įvertinti dabartinę žmonijos gyvenimo tikrovę ir visus jos prieštaringumus. Šis bendradarbiavimas įprasmina ir tai, jog ugdymo proceso bendruomenė, kurią sudaro mokytojai ir mokiniai, dėstytojai ir studentai, yra labiau siejama ne tik su pamokų ir paskaitų tvarkaraščiais ir dėstomų dalykų turiniu, bet ir su gyvenimo patirties „curriculum“, kuria gali ir turi dalintis skirtingos kartos, neprarasdamos savo šaknų. Šventasis Tėvas, pabrėžęs, jog šiandien žmonijai metami iššūkiai yra tikrai globaliniai ir netgi platesnio masto, nei galima suvokti, sakė, kad katalikiškas ugdymas irgi turi rodyti platesnį požiūrį, labiau atsižvelgti į, atrodytų, nutolusią tikrovę, ateities perspektyvas. Svarbu pripažinti, kad žmonijos moralinė atsakomybė susijusi ne tik su erdve, bet ir laiku, kad šiandien priimami pasirinkimai ir sprendimai atsilieps ateities kartų gyvenimui.

Reikalinga Bažnyčios palyda

Kitas akcentas, kurį popiežius Pranciškus pristatė švietimo ir auklėjimo ekspertams, yra principas, iškeltas jo programiniame dokumente „Evangelii Gaudium“, būtent, jog „neturime leisti, kad iš mūsų būtų atimta viltis“. Tai reiškia padrąsinimą šių dienų žmonėms, ypač krikščionims, kad jie „nenuleistų nosies“, išlaikytų optimizmą esant socialinių pokyčių prieštaringumui ir žvelgtų į tikrovę Viešpaties išganymo pažado šviesoje. „Mes esame pašaukti ne tik neprarasti vilties, bet netgi privalome ją siūlyti šiandienos globalizuotam pasauliui“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis tai pavadino vilties globalizacija ir įvardijo kaip svarbią katalikiško ugdymo misiją. O juk dabar vykstant globalizacijos procesui kaip tik nesunku prarasti viltį, kadangi jį dažnai sąlygoja siauri ekonominiai interesai, kurie yra nutolę nuo teisingos bendrojo gėrio sampratos, todėl kursto socialinę įtampą, įvairius politinius, netgi karinius konfliktus, piktnaudžiavimą valdžia. „Mes turime globalizuotam pasauliui suteikti sielą, taikydami tinkamą intelektualinį ir moralinį ugdymą, kad jis gebėtų iš tos globalizacijos perimti geriausius dalykus ir ištaisyti tai, kas neša žalą“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Šie svarbūs tikslai gali būti pasiekti tiek šviečiant ir auklėjant jaunus žmones, tiek įgyvendinant mokslinių tyrimų projektus, kuriais būtų atsiliepta į iškilusius iššūkius. Visų pirma kalbama apie dėl globalizacijos stiprėjančią tarpusavio priklausomybę, kuri, viena vertus, kuria žmonijos didesnės darnos siekį, bet, kita vertus, iškelia neteisingumo plėtros pavojus iki radikalaus skurdo, naujų vergystės formų ir sunkios ekologinės krizės pasekmių. Katalikiškas ugdymas, nesitenkindamas tik jauno žmogaus formacija, mato šią naują pasaulio tikrovę ir su moraline atsakomybe stengiasi peržengti laiko ribas, atsiliepdamas į iškilusius iššūkius.

Trys svarbūs kriterijai

Švietėjiškos pastangos turėtų išsiskleisti į integralios ekologijos vystymą, geresnių ekonomikos modelių paiešką ir autentiškai išugdyto asmens saviraišką, gebančią drąsiai taisyti kai kuriuos iškreiptus vartojimo ir gamybos mechanizmus. Šventasis Tėvas nurodė ir politinį iššūkį, susijusį su perdėtu pasitikėjimu technologijos plėtra, kada iškyla vadinamoji išmetimo kultūra, kurioje stengiamasi atsikratyti nereikalingų daiktų ir žmonių. Formuojasi požiūris į žmogų, kaip socialiai sąlygotą plėšiką, ir į pasaulį, kaip išteklių šaltinį, su kuriuo galima grobuoniškai elgtis pagal savo įgeidžius. Tokiomis pavojingomis aplinkybėmis su krikščionišku ugdymu susijusių švietėjų, akademikų ir ekspertų laukia dideli darbai ištaisant padėtį. Kad kuriami nauji šios srities projektai būtų efektyvesni, popiežiaus Pranciškaus įsitikinimu, reikia vadovautis trimis kriterijais. Pirmiausia privalu išlaikyti aiškią krikščionišką tapatybę, todėl reikalinga nuolatinė Bažnyčios palyda katalikiškų mokyklų, universitetų ir mokslinių tyrimų centrų veikloje. Juk kalbama apie krikščioniškos civilizacijos likimą ir evangelizacinės misijos įgyvendinimą atsiliepiant į visas šiandienos problemas. Ne mažiau svarbus yra kitas kriterijus, būtent švietimo, studijų ir tyrimų kokybė bei ją garantuojančių priemonių bei gerai dvasiškai pasirengusių profesionalų pasirinkimas. Pagaliau trečias ugdymo projektų veiksmingumo kriterijus yra galutinis bendrojo gėrio tikslas. Šventasis Tėvas pripažino, kad jį įgyvendinti mūsų visuomenėse nėra paprasta, žinant, kad viena šalia kitos egzistuoja skirtingų kultūrų, tradicijų ir tikybų grupės su skirtingomis pilietinėmis nuostatomis, ir todėl reikalingas dialogas siekiant darnos.

„Mes turime išplėsti bendrojo gėrio akiračius, ugdydami kiekvieną, ypač jaunąjį žmogų, suprantantį, kad mes visi priklausome vienai žmonijos šeimai“, – sakė popiežius Pranciškus. Pasak jo, minėtomis tvirtomis nuostatomis grindžiami minties ir veiksmų projektai ugdymo procesą turi padaryti atvirą ateičiai, kurioje būtų ginamas kiekvieno asmens orumas, visuotinė brolybė ir lygiateisis bei rūpestingas visiems pasaulio piliečiams prieinamų išteklių naudojimas bendram labui.

© 2018 „XXI amžius“