Europoje didėja socialinės nelygybės problema

Europos Sąjungos institucijos skelbia, kad maždaug kas šeštas europietis patiria skurdą ir socialinę atskirtį. Tačiau nevyriausybinės organizacijos pastebi, kad realūs skurstančiųjų skaičiai gali būti dar didesni. Jų atstovai netgi teigia, kad pagal nelygybės, kuri neatsiejama nuo skurdo, lygį dabar dauguma visuomenių yra grįžusios į daug ankstesnius laikus – maždaug 1920-uosius. Kitų metų pradžioje Europos Komisija (EK) pristatys Socialinių investicijų paketą, kuris, tikimasi, prisidės prie skurdo mažinimo. Tačiau skurdui neabejingos nevyriausybinės organizacijos mano, jog Europa turėtų imtis konkretesnių priemonių skurdo problemoms spręsti.

Briuselyje vykusioje EK rengtoje kovos su skurdu ir socialine atskirtimi platformoje komisarai, vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai stebėjo pateiktus vaizdo duomenis apie padėtį Europoje. Apie šį renginį pranešė LRT radijas. Dokumentiniame filme buvo pasakojama apie tai, kad prie skurdo krizė privedė ir tuos, kurie anksčiau buvo vidutines pajamas gaunantys gyventojai. Anot sociologo Walterio Nanni, atliekančio tyrimus Italijos „Caritas“ labdaros organizacijoje, viena iš naujų krizės tendencijų Italijoje kaip tik ir yra Andrėjos amžiaus asmenys, prarandantys darbus. „Per pastaruosius 3–4 metus netekome daugiau kaip 300 000 darbo vietų. 60 proc. jų užėmė žmonės tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties, turintys šeimas, vaikų. Jie nebegali mokėti paskolų, sveikatos draudimo. Ir padėtis blogėja“, – sako W. Nanni. Jis taip pat atkreipia dėmesį į jaunimo nedarbą. Anot sociologo, jaunimas negali net pradėti galvoti apie šeimos kūrimą. Mat, dėl dažniausiai sudaromų laikinų kontraktų, jauni žmonės neturi stabilumo. „Dar viena tendencija – ta, kad žmonės, kuriems reikia pagalbos, pavyzdžiui, imigrantai, Italijos „Caritas“ buvo apsilankę prieš ketverius metus. Dabar jie vėl čia grįžta. Tai reiškia, kad per šį laikotarpį jiems nepavyko pasigerinti gyvenimo“, – aiškina W. Nanni, pridurdamas, jog bloga ir verslininkų padėtis, kuriems reikia atleisti žmones, stabdyti verslus. Esą dėl to per pastaruosius metus įvyksta vis daugiau savižudybių.

Kaip pastebėjo labdaros organizacijos „Caritas“ atstovas iš Ispanijos Serchias Fernandezas, finansinių sunkumų laikotarpis pakeitė skurdo tendencijas ir jo gimtojoje šalyje, kur darbo neturi kas ketvirtas žmogus. Jis pasakoja, jog keičiasi pats benamių profilis. „Anksčiau Ispanijoje, Graikijoje, Portugalijoje į organizaciją kreipdavosi benamiai, kurie buvo priklausomi nuo narkotikų, alkoholio. O dabar benamiai yra tiesiog žmonės, kurie nebegali išsimokėti paskolų, remti vaikų, rasti darbo. Jiems šokas prašyti pagalbos iš labdaros organizacijos – maisto, drabužių ir kitų būtinų dalykų“, – sakė S. Fernandezas.

Nevyriausybines organizacijas vienijančio Europos kovos su skurdu tinklo direktorius Fintanas Farelas teigia, kad reali skurde gyvenančių europiečių padėtis gali skirtis nuo statistinių skaičių, ypač naujose šalyse narėse, kuriose net ir tie, kurie gyvena aukščiau skurdo ribos, pagal kitų šalių standartus gyvena gana skurdžiai. „Pavyzdžiui, Bulgarija. Oficialiais duomenimis, skurdas ten siekia 40 proc. Tačiau jeigu pažvelgtume į kitus rodiklius, įvertintume, kurie žmonės iš tikrųjų gali padoriai gyventi, tai skurstančiųjų skaičius siektų 70–80 proc.“, – tvirtina F. Farelas.

Jis taip pat nušviečia padėtį Graikijoje. Esą ten pastaruoju metu visiškai nebepaisoma darbo teisės, nebėra tokio dalyko kaip „darbo laikas“, nes žmonės dirba tiek, kiek reikia, nebėra ir minimalaus užmokesčio. Kai kuriems žmonėms šalyje už darbą nesumokėta dar nuo šių metų pradžios. Tuo metu Ispanijoje ir Portugalijoje esą kartais patiriama sunkumų net norint gauti medicinos priemonių. „O Europos lyderiai nepripažįsta to, lyg nesuvoktų, kokia kritiška padėtis“, – sakė F. Farelas.

Nevyriausybinės organizacijos visuose veiksmuose vis dėlto teigia pasigendančios aiškumo. Nors ES vadovai užsibrėžė tikslą iki 2020-ųjų skurstančių žmonių skaičių sumažinti 20 mln., tačiau nuo tada, kai jie pirmąkart paminėjo šį tikslą, oficialiais duomenimis, skurstančių ir socialiai atskirtų, padaugėjo 4 mln., – pastebėjo F. Farelas. Jo nuomone, skurdo sumažinti nesiseka todėl, kad vietoj aiškumo ir stipresnės veiklumo strategijos, susiduriama su dar didesne painiava. „Žmonės ES suvokia kaip biurokratiją, bet iš tikrųjų tai yra šalys narės. Komisija pasiūlė, kad per kitus struktūrinius fondus 25 proc. sanglaudos fondo pinigų būtų skiriami Europos socialiniam fondui, kuris investuoja į žmones; o 20 proc. šio fondo – kovai su skurdu ir socialine atskirtimi. Šalys narės dėl to nesutaria“, – apgailestavo F. Farelas. Jis įsitikinęs, jog solidarumo trūkumas esant tokiai didžiulei krizei tikrai kenkia ES.

Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi platformoje apsilankęs žinomas britų socialinės nelygybės tyrėjas ir socialinės epidemiologijos profesorius Richardas Wilkinsonas mano, kad bet kokie finansiniai sunkumai gilina pagrindinę su skurdu susijusią socialinės nelygybės problemą.

Prof. R. Wilkinsonas pasakoja, kad pažvelgus į XX amžių matyti, jog didelė nelygybė buvo 1920–1930 metais, paskui ėmė mažėti ir mažėjo iki 6–7-ojo dešimtmečių, 8-ajame dešimtmetyje išsilygino, ir dar po dešimtmečio vėl didėjo. Profesoriaus manymu, pagal nelygybės lygį dabar dauguma visuomenių yra grįžusios į daug ankstesnius laikus – maždaug 1920-uosius. Sociologas įsitikinęs, kad modernus nelygybės padidėjimas slypi neoliberalioje ekonomikoje. Padidėjusį nelygybės, o drauge ir skurdo mastą sumažinti galima. Prof. R. Wilkinsonas kaip vieną svarbiausių socialinės nelygybės priežasčių nurodė kai kurių sluoksnių, ypač bankininkų, godumą: „Dabar žinome daugiau apie bankininkų premijas, didžiules algas aukščiausiose pozicijose, jaučiame, kad jie mūsų ekonomikoms padarė didžiulę žalą. Manau, mums reikia rengti kampaniją, kalbėti apie pajamų skirtumus prieš mokesčius, taip pat apie skaičius žmonių ir kampanijų, kurie per „mokesčių rojus“ vengia mokesčių“. R. Wilkinsonas taip pat teigė manąs, jog norint sumažinti pajamų skirtumus, reikia siekti daugiau demokratijos ekonominėse institucijose, pavyzdžiui, daugiau darbuotojų skirti į įmonių valdybą, kurti vartotojų ir darbuotojų kooperatyvus bei įmones, kurios priklausytų darbuotojams.

Galima įgyvendinti ir tokias priemones, mažinant skurdą: savo aplinkoje reikia galvoti, kaip būti aktyviais piliečiais, dalyvauti, balsuoti, reikšti savo nuomonę. Turtingesnieji turėtų švenčių ar kitomis progomis pagalvoti apie tuos, kurie turi mažiau, ir, jeigu yra galimybė, dalytis.

© 2013 „XXI amžius“