Osle įteikta Nobelio taikos premija

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Alfredas Nobelis (1833 – 1896)

Jau yra įprasta, kad kasmet, gruodžio 10-ąją, Norvegijos sostinėje Osle yra įteikiama pasaulinio garso Nobelio taikos premija. Šiemet šiai premijai buvo nominuota didžiausia valstybių bendrija – Europos Sąjunga (ES). Nors Norvegijos Nobelio komiteto sprendime buvo pasakyta, kad premija teikiama Europos ekonominei bendrijai „už sąjungos ir jos pirmtakų 60 metų indėlį į taikos, susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių Europoje pasiekimus“, tačiau iš pradžių tai sukėlė audringą reakciją, esą premija skiriama to nenusipelniusiems. Taikos premijos nominavimas būtent ES buvo netikėtas, nes tikėta, kad premija galėtų atitekti arabų revoliucijos iniciatoriams arba Rusijos „Memorialo“ organizacijai, kovojančiai už žmogaus teises ir laisves. Taigi dėl prieštaringos reakcijos visuomenėje premijos įteikimas šiemet buvo kuklus.

Stebint būriui ES valstybių ir vyriausybių vadovų, Norvegijos Nobelio premijos komiteto pirmininkas Thorbjoernas Jaglandas apdovanojimą įteikė trims Bendrijos lyderiams – ES vadovų Tarybos pirmininkui Herman Van Rompuy (Hermanui Van Rompėjui), Europos Komisijos (EK) pirmininkui Jose Manuel Barroso (Žozė Manueliui Barozui) ir Europos Parlamento pirmininkui Martin Schulz (Martinui Šulcui). Premija buvo įteikta įvertinant ES darbą, šalinant Europos valstybių ir tautų priešišką nusiteikimą viena kitos atžvilgiu. Susitaikymas tapo įmanomas tik po 1945 metų, o galutinai jis įvyko griuvus Berlyno sienai, kai į Europą buvo įjungtos ir buvusio komunistinio bloko šalys.

Nors premijos įteikimo ceremonija nebuvo ypatingai iškilminga, tačiau visi ES vadovai kalbėjo įdomiai. Ir H. Rompėjus, ir Ž. M. Barozas pasakojo apie ilgą ES kelią nuo Anglies ir plieno sąjungos iki dabartinio dydžio – 27 valstybių – bendrijos. H. Rompėjus pasakojo gana įdomiai, o Ž. M. Barozas prisiminė Portugalijos vadovo diktatoriaus Salazaro nuvertimą, esą atvedusį prie vieningos Europos, 1974 metais. Beje, Ž. M. Barozas tada priklausė promaoistinei grupuotei, todėl jam vadinamojo diktatoriaus nuvertimas buvo panašus į savotišką triumfo aktą. Betgi Salazaras išlaikė stabilią valstybę ir neleido įsiskverbti įvairiems nestabilumo faktoriams.

Ceremonijoje dalyvavo ir beveik 20 ES šalių vadovai, išskyrus Didžiosios Britanijos, Čekijos ir dar vienos kitos ES šalies vadovus. Tarp ES šalių vadovų buvo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as ir Didžiosios Britanijos vicepremjeras Nickas Cleggas (šios šalies premjeras Davidas Cameronas atsisakė dalyvauti). Dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Susirinkus nominantų atstovams, kai kuriems ankstesniems Nobelio premijų laureatams, Norvegijos karaliaus kviestiems svečiams, pagaliau į Rotušės salę atvyksta Norvegijos karališkoji šeima – karalius Haroldas V su žmona Sonija, jų sūnus princas Hokonas Magnuras, dukra princesė Martha Louise. Karališkoji šeima atsisėda salės priekyje, centre.

Gausiai susirinkusiam svečių būriui pirmasis pagal tradiciją kalbėjęs Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkas T. Jaglandas, lyg atsiliepdamas į disputus dėl premijos paskyrimo ES, vaizdingai išsakė premijos skyrimo motyvus. Pasveikinęs atvykusius svečius, jis iškart pradėjo kalbėti apie premijos suteikimo ES pagrįstumą. Pasak pirmininko, sudėtinga įvertinti nuopelnus, kuriuos atliko sunkumus išgyvenanti Europa. Ką Europa padarė ir ką ES padarė taikai? Svarbiausia, kad Europa nuo nacionalizmo pasuko bendradarbiavimo tarp valstybių link. Reikia pastebėti, kad toks paaiškinimas, konkrečiai apie vadinamąjį nacionalizmą, nėra visiškai priimtinas: jei Sovietų Sąjungoje nacionalizmas buvo tapęs keiksmažodžiu (ypač jį „pagražinant“ kitu tuometiniu „keiksmažodžiu“ – buržuazinis), tai Vakaruose jis irgi įgavo neigiamą, netgi smerkiančią prasmę – nacionalizmas (kitaip tautiškumas) buvo padarytas kažkokiu baubu, grasinančiu „taikiam sambūviui“ (šįkart irgi ne sovietine terminologija). Kaip ten bebūtų, sovietinis „buržuazinio nacionalizmo“ baubas buvo gerokai išgąsdinęs vakariečius, kad bet kokią iš komunistinės priespaudos vykusią išsivaduojamąją kovą jie vengė pripažinti teisėta, todėl ne veltui taip ilgai nepripažino ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos. Kalbėdamas apie žmogaus teisių svarbą Europai, T. Jaglandas priminė ES istoriją nuo 1951 metais įkurtos Europos anglies ir plieno bendrijos, kuri reiškė karo sunkumus išgyvenusios Europos tautų susitaikymo pradžią, iki plėtimosi į Rytus, kai griuvo Berlyno siena, turėjusi įtakos Balkanams. Taikos kongresai, kuriuos minėjo Nobelis, yra būtini. Kelias į ES buvo didžiulis pasiekimas, nes Europa per 70 metų perėjo net tris baisius karus – 1871–1872 metų Prūsijos–Prancūzijos karas, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai. „Mes visi turime eiti petys į petį, laikytis kartu ir įveikti finansines krizes“, – sakė T. Jaglandas. Jis džiaugėsi 1950 gegužės 9 d. metais pasiūlytu Robero Šumano planu sukurti anglies ir plieno bendriją, kuri vestų prie ekonominio bendradarbiavimo, taptų tautų solidarumo pagrindu. Užuot gaminus ginklus, buvo nuspręsta bendradarbiauti. Prie to prisidėjo Vokietijos ir Prancūzijos susitaikymas. 1957 metais buvo pasirašyta Romos sutartis: sudaryta šešių šalių (Prancūzija, Vokietija, Italija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas) Europos ekonominė bendrija. 1978 metais prie sutarties prisijungė Didžioji Britanija, Airija, Danija. 1981 metais nare tapo Graikija, o 1985-aisiais – Ispanija ir Portugalija. 1995 metais į ES įstojo trys naujos narės: Austrija, Suomija ir Švedija. Po Berlyno sienos griuvimo galėjo pradėti demokratiškai vystytis Rytų Europos šalys. SSRS ir Lenkijos prezidentai – M. Gorbačiovas ir L. Valensa – gavo Nobelio taikos premijas už prasidėjusį Rytų Europos valstybių jungimąsi. Ir štai dabar atėjo eilė ES gauti reikšmingą apdovanojimą. T. Jaglandas pabrėžė Helmuto Kohlio vaidmenį suvienijant padalintą Vokietiją, tačiau apgailestautina, kad po komunizmo griuvimo prasidėjo Balkanų problemos – Srebrenicoje vykęs genocidas nusinešė tūkstančių musulmonų gyvybes. Džiugu, kad kitais metais Kroatija taps ES nare. Su Juodkalnija ir Makedonija sudarytos atskiros sutartys. Deja, Kosovo ir Hercegovinos statusas dar neapibrėžtas. Turkija taip pat sutinka laikytis žmogaus teisių reikalavimų, siekdama tapti ES nare.

Kaip sakė T. Jaglandas, Europos jungimasis davė pavyzdį Rytų Europai. Stojimas į ES skatina reformas, vystymąsi. Nobelio taikos premija suteikta organizacijai, kuri pasirašė žmogaus teisių deklaraciją. Tačiau kai kuriose ES šalyse dabar vyksta streikai, neramumai. Reikia palaikyti kompromisą dėl skolų naštos ir finansinio sektoriaus stiprinimo. „Europa turi judėti į priekį, saugoti tai, ką pasiekė, ir tobulinti tai, ką sukūrė, suteikdama mums galimybę išspręsti Europos bendruomenei šiandien gresiančias problemas“, – kalbėjo T. Jaglandas ir pridūrė, kad mes susirinkome čia tam, kad kartu galėtume spręsti problemas Europoje. Prisimindamas 80 mln. praėjusio amžiaus karo ir ekstremizmo aukų Europoje, T.Jaglandas išreiškė mintį, jog „šiandien mes privalome užtikrinti, kad neprarasime to, ką sukūrėme ant dviejų pasaulio karų griuvėsių. (...) Taika nėra savaime suprantamas dalykas. Mes turime už ją kas dieną kovoti“. „Šį kontinentą (...) reikia paversti Taikos kontinentu. Todėl manau, kad ES užsitarnavo gauti taikos premiją“, – reziumavo T. Jaglandas. Kai jis paminėdavo Vokietiją ir Prancūziją, lėmusias Europos susitaikymą po karo, ir pažiūrėdavo į šių šalių vadovus – kanclerę A. Merkel ir Fr. Hollande‘ą, – pasigirsdavo pritariantys plojimai.

Užbaigęs savo kalbą Norvegijos Nobelio premijos komiteto pirmininkas T. Jaglandas minėtiems ES vadovams įteikė premijos diplomą ir medalį .

Atsidėkodami už premiją kalbėjo du ES vadovai, apibūdindami ES istoriją, reikšmę, dabarties problemas.

Ypač iškalbingas buvo ES Vadovų Tarybos pirmininkas H. Van Rompėjus. Sakydamas, kad ši diena primena Europai apie ES uždavinius, jis sakė: „Mes šiandien dirbame, kaip prieš mus irgi dirbo karta, o toliau dirbs ir kitos kartos. Karas yra senas dalykas, kaip ir pati Europa (čia kalbėtojas priminė ir karus senojoje Graikijoje bei kitur – red.), todėl visi europiečiai nori taikos, ir mes privalome tą europiečių svajonę vykdyti, nes mūsų kontinentas giliomis žaizdomis išraižytas nuo ankstesnių karų. Europai atėjo tvirta taika ir tos liūdnos dienos bei griuvėsiai liko praeity. Mūsų žemyną raižo kalavijų ir iečių, tranšėjų ir tankų palikti randai, – pabrėžė ET pirmininkas. – Aš pats gimiau Belgijoje po Antrojo pasaulinio karo ir augau klausydamasis senelės pasakojimų apie Didįjį karą. 1940 metais mano tėvui, kuriam buvo tik 17 metų, buvo liepta išsikasti sau kapą. Jis per stebuklą išvengė mirties, todėl aš dabar stoviu priešais jus. Žinoma, taika galėjo ateiti į Europą ir be ES, bet ji niekada nebūtų buvusi tokia tvirta ir ilga. Tai būtų buvusios tik trapios paliaubos prieš naują audrą“. Mums svarbu, kad Vokietija ir Prancūzija 1951 metais pasirašė sutartį. H. Van Rompėjus prisiminė vieną pasakojimą, kai į Paryžių sutarties pasirašyti atvykęs Vokietijos kancleris K. Adenaueris viešbutyje rado dovaną – prancūzų kario medalį (kryžių). Atskirai buvo užrašyta, kad dovaną perduoda kario dukra studentė kaip susitaikymo viltį. H. Van Rompėjus prisiminė ir kitą įvykių seką: šešių valstybių vadovai pasirašė Romos sutartį, V. Brandtas priklaupė Varšuvoje, Gdansko dokeriai susirinko prie laivų statyklos vartų, Miteranas ir Kohlis susitaikydami spaudė vienas kitam rankas, „milijonas žmonių Baltijos kelyje išsirikiavo nuo Vilniaus iki Talino. Tokie momentai gydė Europą“, – teigė jis. „Žanas Monė sakė, kad geriau kovoti už stalo nei kovos lauke. ES ministrai nuolat ginčijasi įvairiais klausimais tik todėl, kad visoms šalims būtų gerai. Sovietinis valdymas Europoje baigėsi prieš 20 metų, žudynės Balkanuose baigėsi neseniai. Čia susirinkome tam, kad Europa išlaikytų taiką, tai svarbiausia ES užduotis“, – sakė H. Van Rompėjus. Baigdamas kalbą jis stabtelėjo ir prie dabarties sunkumų. „Istorija – ne romanas, kurį gali užversti kaip knygą. Dabar, kai pergyvename krizes, kai darbininkai atleidžiami iš darbo, kai studentai nėra tikri, jog gaus darbą, mūsų Sąjunga turi išspręsti tas problemas, tuos sunkumus, kad žmonės galėtų sakyti: „Aš esu europietis, aš didžiuojuosi, kad esu europietis“.

Europos Komisijos pirmininkas Ž. M. Barrozas irgi prisiminė ES kūrimosi istoriją. „Negali būti taikos be pasitikėjimo. Labai aiškiai prisimenu, kaip 1974 metais ėjau su žmonių minia gimtojoje Portugalijoje, Lisabonoje, džiaugdamasis demokratine revoliucija ir laisve (čia jis galvoje turėjo autoritarinio Salazaro režimo nuvertimą – red.). Tą patį džiaugsmą patyrė ta pati karta ir Ispanijoje bei Graikijoje, vėliau – žmonės Centrinėje ir Rytų Europoje bei Baltijos šalyse, kai atgavo nepriklausomybę. Niekada nepamiršiu B. Rostropovičiaus koncerto, kai grojo Bachą prie Berlyno sienos. Tai buvo kova už nepriklausomybę ir demokratiją, už tautų susijungimą. Kaip pasakė Karolis Vojtyla: MES KVĖPUOJAME TAIS PAČIAIS PLAUČIAIS. ES tapo mūsų bendrais namais. Tai naujoji pasaulio tvarka, kai laisva valia dalinamasi savo suverenitetu“. „Šiandien vienas iš matomiausių mūsų vienybės simbolių yra mūsų visų rankose, – sakė Europos Komisijos pirmininkas Ž. M. Barrozas. – Tai yra euras, Europos Sąjungos valiuta. Mes jos laikysimės. Privalome užtikrinti, kad neprarasime to, ką sukūrėme ant dviejų pasaulinių karų griuvėsių“. Ž. M. Barozas minėjo ES reikšmę šių dienų Europai: „ES projekto unikalumas yra tai, kad jis gina ir jungia Europos šalis. Tai unikali demokratija. Turime ir Europos Parlamentą, Europos Komisiją, Europos Teismą. Šalys turi padėti toms šalims, kurioms reikia, kovojant su skurdu, nedarbu, klimato keitimusi. Kovojame dėl kiekvieno žmogaus. Tik ES gali išeiti iš išvardintų negerovių, klaidų. Globalines problemas reikia spręsti, nes esame atsakingi už milijonus žmonių, jų gyvenimą. Pasaulio moralinė pareiga panaikinti tai, kas šiuo metu vyksta Sirijoje. Šiandien minime ir pasaulinę taikos dieną. Kalėjimuose yra kovotojai už žmogaus laisves, mes irgi kovojame už jų išlaisvinimą. Pernai trys moterys gavo Nobelio taikos premiją. Mes esame už moterų teises visose šalyse. Esame prieš mirties bausmę, prieš atominį ginklą. Mokslas ir kultūra turtina mus. Šią premiją mes gauname, nes Nobelis buvo už pasaulio santarvę, tą jo mintį panaudojo ir R. Šumanas, įkūręs ES. Gyvenimas įrodė, kad visos šalys gali gyventi taikoje ir santarvėje. Paskutiniai 60 metų įrodė, kad galima gyventi taikoje“.

Netrukus po muzikinės pauzės, grojant ES himnui, išeina karališka šeima, Nobelio premijų laureatai, po to – ES šalių prezidentai ir premjerai.

Ši premijos įteikimo ceremonija vyko kukliai, nebuvo orkestro fanfarų, iškilmingų rūbų, nebuvo ir šokių. Pačiame Osle premijos įteikimo dieną vyko negausių protesto mitingų prieš premijos teikimą ES. Ir dieną prieš tai, sekmadienį, šimtai žmonių Osle surengė taikią demonstraciją prieš šių metų Nobelio taikos premijos laureatus. Gatvės prie Rotušės buvo užblokuotos. Nors Oslas tą dieną atrodė labai gražiai, jau dvi savaites jis buvo pasipuošęs Kalėdų švenčių sutikimui, aikštėse puošniai žibėjo eglutės, vitrinos nutviekstos įvairiaspalvių šviesų, tačiau po nedidelio pobūvio ir pietų teko tuoj pat išvykti.

Šiemet gauta vieno milijono eurų vertės Nobelio taikos premija bus perduota Pakistano ir Afrikos vaikams. Kaip tai bus padaryta, spręs ES vadovai ir kitos institucijos bei Nobelio komitetas.

© 2013 „XXI amžius“