Ar Lietuva  nepraras tapatybės „suvirškinta“ didesniųjų įtakos

Australijos lietuvio pamąstymai

Viktoras Baltutis

ALB Krašto Tarybos nariai suvažiavime Adelaidėje 2012 metais

Dainuoja oktetas „Šypsena“ (vadovė Irena Kalib)

1974 metais Adelaidėje vykusių Lietuvių dienų komitetas

Choras „Aušrinė“

Šv. Mišios Adelaidės Sv. Kazimiero koplyčioje

Adelaidės Lietuvių Katalikų centras

Adelaidės Lietuvių namai

Kun. Juozas Petraitis MIC

Kun. Juozas Deveikis

Adelaidės lietuvių choras „LITUANIA“, kairėje – vadovas Jonas Pocius

Dainų šventės bendras choras

Melburno lietuvių susirinkimas 1953 metais

Nėra pasaulyje tautos ar valstybės, kuri neturėtų išeivių. Savo kraštą žmonės palieka dėl įvairiausių priežasčių, bet pagrindinės yra politinės, religinės, ekonominės. Lietuvos išeiviją galima suskirstyti į tris periodus. XIX amžiaus pabaigoje bei prieš ir po Pirmojo pasaulinio karo išvykusius vadiname pirmaisiais arba pirmosios bangos išvykėliais, kurie kraštą paliko dėl Rusijos carų priespaudos ir išnaudojimo, privalomos tarnystės caro kariuomenėje, kartais 15 ir daugiau metų. Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos Rusijos gilumon pasitraukė nemažai lietuvių, be to, prieš Pirmąjį pasaulinį karą nemažai lietuvių išvyko į Šiaurės ir Pietų Amerikos bei kitas šalis. Jie visi vadintini pirmabangiais. Antroji išeivijos banga prasidėjo 1940 metais, kai sovietinė Rusija birželio viduryje okupavo Lietuvą. Tuo metu lietuviai, buvę diplomatinėse ir kitose užsienio tarnybose, nebegrįžo į sovietinę Lietuvą. 1940–1941 metais iš Lietuvos į Vokietiją, įrodę savo vokišką kilmę, išvyko apie 50000 lietuvių, kurie buvo vadinami repatriantais.

Per Antrąjį pasaulinį karą, artėjant sovietinei kariuomenei, iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė daugiau nei 75000 lietuvių, kurie karui pasibaigus atsisakė, nors buvo raginami, grįžti į sovietų valdomą Lietuvą. Čia tenka pastebėti, kad visi ištremtieji 1941 ir vėlesniais metais nėra išeiviai.

Vokiečių okupacijos metu, 1941–1944 metais, nemažai lietuvių buvo prievarta imami į vadinamąsias darbo tarnybas ir vokiečių kariuomenę, įrašant į jų asmens dokumentus – „Savanoris“. Tokia auka buvau ir aš pats, kai 1944 m. rugpjūčio 12 d. vokiečiai, tarp kurių buvo lietuvių repatriantų, tarnavusių įvairiose vokiečių kariuomenės dalyse, apsupo mūsų ūkį ir suėmė visus vyrus. Taip tapome „savanoriais“, įstojusiais į Vokietijos Trečiojo Reicho kariuomenės eiles ginti Vokietijos interesų.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje susibūrė daugiau nei milijonas pabėgėlių, kurie atsisakė grįžti į sovietų okupuotus kraštus. Čia buvo ir daugiau nei 75000 lietuvių. Jie buvo tuometinės tarptautinės organizacijos UNRRA – United Nations Relief and Rehabilitation Administration – Jungtinių Tautų Paramos ir Atstatymo Administracijos, įsteigtos 1943 metais Jungtinių Tautų nutarimu, globojami. Šios organizacijos pastangomis Vakarų Vokietijoje buvo įsteigtos stovyklos-lageriai – buvusiuose vokiečių kariuomenės barakuose, kuriuose apgyvendinti visi „displaced persons“ – išvietinti asmenys, populiariai vadinami „DP“ – dipukais. Sukurtos net 43 stovyklos, kurios buvo išmėtytos Vakarų Vokietijoje; visose sąjungininkų – anglų, amerikiečių ir prancūzų – zonose. Jų administracija buvo UNRROS žinioje, bet visa tvarka palaikoma pačių dipukų. Maistas buvo teikiamas UNRROS, jo vos pakakdavo, todėl dauguma stovyklos gyventojų ieškojo papildomo. Išsivystė „prekyba“ – spekuliacija, prieš kurią kovoti buvo bejėgės vokiečių ir sąjungininkų valdžios. Kadangi pokarinės vokiečių reichsmarkės buvo bevertės, visa prekyba vyko mainais.

Stovyklose, kuriose gyveno lietuviai, buvo atkurtos beveik visos nepriklausomoje Lietuvoje veikusios organizacijos ir mokyklos, o 1946 metais Hamburge įkurtas Pabaltijo universitetas, vėliau perkeltas į Pinnebergą, netoli Hamburgo. Visą stovyklose vykstantį organizacinį gyvenimą aprašyti reikėtų keliolikos puslapių. Čia veikė vaikų darželiai, pradžios mokyklos, gimnazijos ir įvairių amatų kursai, o vienoje stovykloje anglų zonoje veikė  amatų mokykla.

Mokyklose veikė skautų, ateitininkų, kiti būreliai, kultūrinės organizacijos, sporto klubai. Nuo 1945 metų vidurio iki 1948 metų pabaigos gimnazijos išleido tris laidas abiturientų, o amatų mokyklos – įvairių amatininkų.

Visi tikėjosi greito karo tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, kuriame Lietuva bus išlaisvinta ir visi galės grįžti į namus. Žinios iš okupuotos Lietuvos buvo labai šykščios. Buvo keletas pro „geležinę uždangą“ prasiveržusių, kurie dėjosi esą partizanai ir rinko lėšas partizaniniam judėjimui Lietuvoje paremti. Jie greitai buvo „išaiškinti“ ir dingo iš horizonto. Retkartčiais stovyklas aplankydavo politiniai agitatoriai iš Lietuvos. Jie ragino grįžti ir padėti Lietuvai atstatyti karo nualintą ūkį. Atsirado, labai nedaug tokių, kurie jais patikėjo ir grįžo, bet Lietuvos nepasiekė – vyko į tremtį, tiesiog į sovietinės Rusijos gilumą.

Politinis stovyklos gyvenimas buvo gana aktyvus. Buvusios pagrindinės nepriklausomos Lietuvos partijos atkurtos ir stengėsi perimti stovyklos vadovavimą į savo rankas. Vyko gana intensyvi jų kova dėl vadovavimo. Stovyklose veikė iš lietuvių sudaryta policija, kurios galia buvo labai ribota, o teismai galėjo mažesnius kriminalinius nusikaltėlius nubausti parai ar dviem „bunkerio“.

Nors buvo labai sunku gauti popieriaus ir atspausdinti, bet lietuviai ir kitų tautybių asmenys rasdavo galimybių laikraščiams ir knygoms išleisti, žinoma, su UNRROS ar karinės valdžios leidimu. Man sunkiai suprantama, kad stovyklų vadovybė ir net visa Vakarų Vokietijoje esanti lietuvių bendruomenė save vadino tremtiniais. Lietuvių knygos keturių šimtų metų sukakčiai paminėti 1947 metais buvo išleistas lietuvių literatų ir rašytojų metraštis „Tremties metai“. Kiek prisimenu, nemažai stovyklose gyvenančių 1944 metų vasarą pasitraukė iš Lietuvos dvikinkiais vežimais, prikrautais maisto ir kitų gėrybių, tad vargu ar tremtiniais vadintis jiems tinka. Šis pavadinimas buvo gana plačiai naudojamas ir, atrodo, kad dėl jo niekas neprieštaravo.

Belaukiant karo tarp Sovietinės Rusijos ir JAV, kai Lietuva bus amerikiečių išlaisvinta, vis pasigirsdavo žinių, kad JAV netrukus pradės invaziją į Rusiją. Deja, visi lūkesčiai buvo be pagrindo. DP – pabėgėlių stovyklas – pradėjo lankyti įvairių valstybių komisijos, siekdamos verbuoti dipukus emigruoti į jų kraštą ir ten įsikurti. Tai buvo Pietų Amerikos, Australijos, Anglijos ir kitų kraštų imigracinės komisijos. Prisimenu, kai atvyko Australijos imigracijos komisija, rodė stovyklos salėje filmą apie Australiją. Pamatėme gražius karo nepaliestus miestus, plačius laukus su tūkstančiais avių ir Sidnio miesto pajūrį su ištaigingais pastatais bei didžiuliu tiltu, tapusiu Sidnio miesto pagrindiniu vaizdu.

Išvykti į JAV nebuvo lengva – reikėjo gauti iškvietimą, kuris garantuotų apsigyvenimą ir darbą, tokį iškvietimą gavo tik tie, kurie turėjo artimų giminių ar pažįstamų. Į Australiją buvo kviečiami vykti viengungiai vyrai ir moterys nuo 18 iki 45 metų, o vienintėlė sąlyga – privalėjo būti sveiki ir „politiškai“ švarūs. Tokių atsirado daugiau nei 400, ir pirmasis transportas amerikiečių kariniu laivu „General Heizelman“ išvyko 1947 metų spalio 30 d. Jame buvo tik pabaltijiečiai, lietuvių didesnė dauguma – 439. Tuo metu Australijoje veikė White policy – Baltoji politika; buvo vengiama įsileisti kitų rasių žmones, išlaikant Australijoje baltųjų rasės daugumą, pradžioje įsileidžiant tik pabaltijiečius, kurie visiems buvo žinomi kaip antikomunistai, vėliau – ir kitus europiečius.

Pirmieji atvykę lietuviai Australijoje rado tik lietuvių draugiją su daugiau nei 35 nariais. Dauguma jų gyveno didžiausiame Australijos mieste – Sidnyje. Draugijos pirmininkas Antanas Baužė ragino atvykusiuosius prisijungti. Taip lietuvių draugija išaugo iki kelių šimtų narių. Įsisteigė skyriai Melburne, Adelaidėje ir kituose didesniuose miestuose.

Mano du broliai atvyko pirmuoju transportu 1947 metais ir po poros mėnesių parašė, kad čia gyvenimas labai geras, nors darbas nelengvas, bet visko pilna, gyvenk ir norėk! Kitais metais baigęs gimnaziją išvykau. Vėliau atvyko motina ir seserys su broliu. Prisijungus motinos seseriai ir broliui su šeima, susidarė 13 asmenų „šeima“. Tuo metu gauti išsinuomoti butą ar namą buvo labai sunku. Kadangi visi dirbome ir gana greitai įsikūrėme, nusipirkome nuosavą namą ir jame gyvenome kartu iki 1956 metų. Paskui pradėjome skirstytis, kurti savo šeimas. Motinos didžiausias noras buvo, kad dukros ištekėtų už lietuvių katalikų, o broliai atsivestų lietuves marčias. Motinos noras išsipildė, tik jauniausioji dukra ištekėjo už lietuvio evangeliko.

1947–1951 metais į Australiją atvyko apie 10000 lietuvių. Pradėjo steigtis lietuviškos kultūrinės ir visuomeninės organizacijos (chorai, tautinių šokių grupės, teatro mėgėjai, sporto klubai), pradėti leisti lietuvių kalba laikraščiai. Gaila, kad „nepamiršome“ iš nepriklausomos Lietuvos gyvenimo atsivežtų politinių partijų, kurios kėlė tarp lietuvių nesantaiką, vyko nuolatinė kova dėl Australijos lietuvių bendruomenės vadovybės. Vėliau kai kurie teigė, kad politinė veikla padėjo išjudinti mažiau veiklius lietuvius. Šiam teiginiui paremti neturiu pakankamai duomenų, bet buvo tokių, kurie teigė, kad dėl vykstančių „peštynių“ pasitraukė iš lietuvių bendruomenės.

Australijos valdžios politika buvo kuo greičiau asimiliuoti atvykėlius, įjungti juos į Australijos gyvenimą. Dažnai teko išgirsti priekaištų dėl lietuvių kalbos. Mums dažnai autobusuose ir kitose viešose vietose primindavo: „Speak english“. Kaip mes galėjome kalbėti kalba, kurios kai kurie atvykusieji nemokėjo nė žodžio? Tik po 25 metų Australijos valdžia suprato, kad prievartinė asimiliacija sunkiai vyksta. Pasimokiusi iš amerikiečių, ji pakeitė savo „white english policy“ ir pradėjo raginti visus atvykėlius nepamirštant savo kalbos, tradicijų ir kultūros integruotis į Australijos gyvenimą ir praturtinti Australijos kultūrą. Dingus spaudimui ir net raginant nepamiršti savo kalbos bei tradicijų, buvo stengiamasi „integruotis“ pamirštant savo kalbą, prigimtį ir tapti „real ausie“ – tikru australu.

Australijos lietuviai 1950 metų pabaigoje įsijungė į Pasaulio lietuvių bendruomenę. Visoje Australijoje sudarytos lietuvių apylinkių valdybos, kur mažiau lietuvių – seniūnijos. Pradėtas naujas lietuvių organizacinis gyvenimas. Išrinkta Australijos Lietuvių Krašto Taryba iš visų apylinkių ir seniūnijų. Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) Krašto Tarybos nariai susirinkę išrenka ALB Krašto valdybą. Kas antri metai pradėtos ruošti Australijos lietuvių dienos, kuriose vyksta ALB Krašto Tarybos narių suvažiavimas, organizacijų suvažiavimai ir kultūriniai renginiai bei sporto šventė. Paskutinės Australijos lietuvių dienos vyko 2012 m. gruodžio 26–31 d. Adelaidėje. Mažėjant aktyviųjų bendruomenės narių skaičiui, Lietuvių dienas suruošti darosi vis sunkiau, tačiau kitos Lietuvių dienos vyks 2014 metų gruodžio pabaigoje Sidnyje.

Lietuvių dienose dalyvauja iš Kanados, JAV ir net Lietuvos atvykę meniniai kolektyvai. Kiek jos tęsis, nežinia, – priklausys nuo lietuvių aktyvumo.

Norisi paminėti, kad po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais į Australiją atvyko (kaip ir į kitus kraštus) nemažai lietuvių. Sunku nustatyti jų skaičių, nes tik maža dalis jungiasi į anksčiau atvykusiųjų veiklą. Gal tai padarys, kai įsikurs?

Su paliktu kraštu neturėjome jokių ryšių iki Stalino mirties 1953 metais, nors ir po to dar buvo sunku gauti laišką ar jį pasiųsti į Lietuvą. Tik vėliau susilaukėme iš Lietuvos svečių, bet juos pasitikome šiek tiek abejingai, nes buvo kalbama, kad iš Lietuvos užsienin gali išvykti tiktai partijai ištikimi žmonės. Be to, buvo skleidžiami gandai, kad atvykusieji privalo atlikti tam tikras užduotis; surinkti žinias apie veiklesnius asmenis, ypač jų praeitį, įtariant juos kolaboravus su vokiečiais ar net dalyvavus žydų naikinime. Šitokios nuotaikos nepadėjo stiprinti abipusį artimesnį bendravimą. Net ir Australijos lietuvių spaudoje buvo pasisakymų, kad į užsienio šalis išleidžiami tiktai komunistai ir kiti patikimi asmenys. Nors atvykėlių daugėjo ir net vienam kitam išeiviui pavyko aplankyti Lietuvą, bet vis kažkaip dar „paslapčiomis“, nes ir saviškiai tokius laikė nepatikimais ir dažnai net apkaltindavo pataikavimu sovietinei valdžiai. Tik vėliau, kai buvo paskelbti „palengvinimai“, ryšys su Lietuvoje gyvenančiais sustiprėjo, o Michailui Gorbačiovui atėjus į valdžią, tarpusiavio santykiai dar labiau pagyvėjo.

Pamažu švelnėjant okupaciniam rėžimui, vis daugiau lietuvių išvykdavo iš Lietuvos į užsienį, ir jie jau gana drąsiai pasakojo savo išgyvenimus net apie Sibiro tremtį, nors vis dar vengė kalbėti apie vykusį pokarinį partizaninį judėjimą. Plačiau atsidarė ir durys į Lietuvą. Ten nuvykę, nors neoficialiai, bet aplankydavo savo gimtines įvairiose Lietuvos vietovėse, nors išduotose vizose buvo paminėta tik vienas miestas – Vilnius. Svečias iš Lietuvos nebuvo jau jokia naujiena išeivijos lietuviui..

Teko dalyvauti 1983 metų vasarą vykusiame Pasaulio lietuvių bendruomenės Seime Čikagoje. Jame buvo dvi stiprios nuomonės: viena – jokių ryšių su opupuota Lietuva, kita – atsukime veidą į Lietuvą. Šiuo metu Pasaulio lietuvių bendruomenės Seimai vyksta Vilniuje, diskutuojama apie išeivijos lietuvių ir Lietuvos santykius, dvigubos pilietybės problemas.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., visa išeivija džiūgavo, atsidarė vartai į Lietuvą ir iš Lietuvos, nors dar pirmaisiais mėnesiais reikėjo gauti iš Maskvos vizą. Išeivijos lietuviai sukūrė fondus Lietuvai paremti. Pradėjo plaukti tiesioginė parama giminėms ir artimiesiems. Išeiviją pradėjo lankyti laisvos Lietuvos spauda – pradžioje „Atgimimas“, vėliau ir kiti dienraščiai, savaitraščiai ir žurnalai. Kelionės į Lietuvą pradėtos organizuoti net grupėms. Daugiausia jos vyko Lietuvos vasaros metu: gegužės–rugsėjo mėnesiais, bet atsirasdavo norinčių pamatyti sniegą.

Pirmieji nepriklausomos Lietuvos žingsniai buvo netvirti, tarp išeivijos lietuvių buvo net ir tokių, kurie priekaištavo tuometinei Lietuvos vyriausybės politikai ir ekonominei santvarkai, bet tikėjosi, kad pamažu Lietuva atsikurs ir visiškai išsivaduos iš komunistinės santvarkos replių. Daugumai išeivių buvo nesuprantama, kodėl buvę sovietinės Lietuvos komunistai dar vis vyrauja, kodėl jie vis renkami į Seimą, kodėl Lietuvos valstybės įstaigoms tebevadovauja buvę komunistų partijos nariai ir kiti sovietinės sistemos augintiniai. Lietuvoje lankiausi net šešis kartus. Kai kuriuose susitikimuose teko išgirsti, kad prie ruso buvo geriau. Neiškentęs drėbtelėjau: „Tai kurių velnių jūs išėjote su vėliavomis prieš tankus? Amerikos kariuomenė jūsų neišvadavo?! Jūs patys atsiskyrėte nuo Sovietų Sąjungos!“ Žinoma, buvau apšauktas nieko neišmanančiu, nesuprantančiu Lietuvos politinės padėties bei jos politinės ir ypač ekonominės priklausomybės nuo didžiojo kaimyno. Supratęs, kad tolimesnė kalba šia jautria tema bus tik tuščiažodžiavimas, nutilau.

Gražiai yra pasakęs kun. Ričardas Mikutavičius, kuris lankėsi Australijoje. Kai jam buvo priekaištaujama dėl didelės komunistinės įtakos dabartinei Lietuvos vyriausybei, jis atsakė, kad kalinys, kuris sėdėjo tamsiame karceryje, išleistas į laisvę yra dar kurį laiką aklas, iki akys pripranta prie šviesos.

Prisimenu pirmuosius žingsnius Australijoje. Visi mūsų kultūriniai ir kiti renginiai buvo persunkti Lietuvos laisvės idėja. Skautai ir ateitininkai savo sueigose suruošdavo vakarus, kuriuose su žvakutėmis eidavo aplankyti „partizano“ kapo. Dažnai mūsų pobūviuose po kelių taurelių pasigirsdavo ilgesingos dainos: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus...“ Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuviai, aplankę savo gimtinę, kai kurie atgavę net tėvų nekilnojamą turtą, neskubėjo grįžti nuolatiniam gyvenimui. Kodėl tiek mažai išeivių grįžta į laisvą Lietuvą? Manau, kad atsakymas yra labai paprastas. Lietuvoje gyvenimo standartas yra žemesnis, ypač nelengva vyresniems, kuriems reikalinga slauga ir gera medicininė pagalba. Be to, yra labai „reklamuojama“ Lietuvoje vyraujanti korupcija, nedarbas ir kitos blogybės. Korupcija, tik, žinoma, mažesniu masteliu, vyksta visuose pasaulio kraštuose. Ypač išeivijos lietuviai yra nusivylę juridine ir politine Lietuvos santvarka. Reikalinga daugiau viešumo, daugiau atsakingumo ir, sąžiningumo. Kartą, lankydamasis Lietuvoje, buvau tiesiai šviesiai užklaustas, kodėl negrįžtu? Atsakymą rasti buvo nelengva. Išgyvenus išeivijoje virš 50 metų ir apsirūpinus gyvenimu iki senatvės, nelengva viską palikus grįžti į vis dar bandantį tvirčiau atsistoti ant kojų savo kraštą. Dauguma išeivijoje gimusių lietuvių pakankamai neišmoko lietuvių kalbos, kad grįžę galėtų tvirtai įsijungti į gyvenimą, kad nebūtų pastebėti, kad nesusilauktų priekaištų. Žinoma, didžiausia kliūtis yra ekonominis ir socialinis aprūpinimas. Net iš Sibiro lietuviai, kurie ten gimė ir įsikūrė, negrįžta Lietuvon. Daug įtakos turi ir dabartinė lietuvių emigracija į kitus kraštus. Kodėl lietuviai, kai Lietuva – laisva ir nepriklausoma valstybė, bėga į svetimus kraštus?

Išeiviai, kurie stengėsi išlaikyti lietuvišką sąmonę, kalbą ir net kai kuriuos papročius, sunkiai supranta dabartinėje Lietuvoje įsigalėjusį anglų kalbos vartojimą. Net gaunamose vaizdajuostėse įrašyta, kaip lietuviai kartais dainuoja angliškai, itališkai ir kitomis kalbomis, girdime jau ir apie globalinę Lietuvą, kuri apimtų visus pasaulio lietuvius. Šalies įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą apsaugo Lietuvą nuo didžiųjų kaimynų, bet kartu įjungia į didesnių tautų sąjungą, kurioje dažnai mažieji partneriai būna pamažu „suvirškinami“, didesniųjų įtakos paveikiami ir praranda savo indentitetą.

Tokie pamąstymai kyla stebint dabartinį pasaulio ekonominį, socialinį ir politinį gyvenimą. Aiškiai yra pastebimas nukrypimas nuo dvasinių žmogaus vertybių prie materialinių, nes tai garantuoja patogesnį gyvenimą. Ypač JAV dominuoja „doleris“, apie kurį sukasi visas politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas. JAV yra sumaterialėjusi ir jos kapitalą gindami svetimuose kraštuose žūsta kariai. Yra nemažai ženklų, kad ir Australija neatsilieka, nors čia žmogus yra labiau linkęs naudotis geresniu gyvenimu (be rūpesčių ir didelių problemų), daugiau laiko skirti sportui, bendravimui, siekia pamiršti kasdieninius rūpesčius. Savo straipsnyje nepaliečiau išeivijos religinio gyvenimo, kuris labai daug prisidėjo prie lietuviškos sąmonės išlaikymo, bet tai jau atskira tema.

Redakcijos prierašas. LVK delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų sielovadai prel. Edmundas J. Putrimas pranešė apie kun. Juozo Deveikio iš Telšių vyskupijos paskyrimą nauju Australijos lietuvių kapelionu Melburno arkivyskupijoje.

Australijoje yra trys pagrindiniai lietuvių katalikų centrai – Melburne, Adelaidėje ir Sidnyje. Adelaidėje Šv. Kazimiero parapijoje ilgus metus klebonauja kun. Juozas Petraitis MIC, o Sidnio lietuvių katalikų kapelionas yra kun. Jonas Stankevičius.

Naujasis Melburno lietuvių kapelionas kun. Juozas Deveikis gimė 1979 m. Baigęs Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, 2005 metais buvo įšventintas kunigu. Iki paskyrimo į Melburną, tarnavo parapijų sielovadoje Gargžduose, Plungėje ir Klaipėdoje, dirbo mokyklose, buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės kapelionas.

© 2013 „XXI amžius“