Istorija

Lietuvos orumą žeidęs ultimatumas

Prieš 75 metus, 1938-ųjų kovo 17 dieną, Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius tarp Varšuvos ir Kauno. Šitaip buvo pareikalauta netiesiogiai pripažinti Vilniaus ir jo krašto užgrobimą. „XXI amžiaus“ skaitytojams siūlome prisiminti tada mūsų valstybei itin reikšmingus, bet dabar beveik jau pamirštus įvykius.

Tuometinė, 1940-ųjų metų, politinė padėtis Europoje buvo įtempta. Kovo 12-ąją Vokietijos kariniai daliniai „prisijungė“ Austriją, gimtąjį fiurerio Adolfo Hitlerio kraštą, kitą dieną okupavo Čekoslovakiją. Politinę įtampą tarp Lietuvos ir Lenkijos atidžiai stebėjęs A. Hitleris tikėjosi gauti pelno iš nusilpusios Lietuvos – įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą. Tokia Vokietijos grėsmė paskatino Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus ypač ir dėlto, kad sovietų Rusija neparodė noro suteikti paramą Lietuvai, atsidūrusiai tarp Vokietijos ir Lenkijos kėslų. Ties Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusia demarkacijos linija keliama įtampa, pasibaigusi kruvinu incidentu, o paskiau daugiatūkstantinės antilietuviškos demonstracijos Varšuvoje ir Vilniuje paskatino kovo 17-ąją Lenkiją paskelbti ultimatumą Lietuvai – grasinant karu, reikalauta per 48 valandas užmegzti tarp dviejų šalių diplomatinius santykius.

Į darbą įsijungia politikai

Dar 1936 metų rugsėjį Lenkijos užsienio reikalų ministras Jozefas Beckas pasiūlė tuometiniam Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui susitarti dėl diplomatinių santykių užmezgimo, kaip 1934-aisiais tai padarė SSRS ir Rumunija, nors sovietai ir nepripažino Bukarešto teisių į jų kontroliuojamą Besarabiją. Tas siūlymas nuskambėjo Ženevoje vykusios Tautų Sąjungos asamblėjos kuluaruose. Taigi Beckas siūlė „užšaldyti“ Vilniaus klausimą ir pripažinti vienas kitą. Kaunui tokie siūlymai negalėjo būti priimtini. Juk Vilniaus kraštas – ne Besarabija, kurią rumunai laikė tiesiog viena iš savo provincijų. Vilnius – Lietuvos sostinė, įtvirtinta šalies Konstitucijoje, ir tuometinė jos okupacija negali būti pripažinta teisėtu veiksmu, todėl S. Lozoraitis pasiūlė tik konsulines lengvatas, laivybą Nemunu ir tiesioginį susisiekimą tarp dviejų valstybių. Tada Beckas 1936 metų pabaigoje kalbėdamas Lenkijos Seime pareiškė, kad jo vyriausybė atsisako toliau tartis su Lietuva. S. Lozoraitis dar kartą patvirtino, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių raktas esąs Vilnius, o Kaunas siekia taikos su Lenkija. Pasklidus gandams (kurie nepasitvirtino), kad Kaune buvo svarstomas sovietų karinės paramos Lietuvai planas nepritarti Lenkijos planams kurti vadinamąją taikos tvirtovę nuo Baltijos kraštų iki Juodosios jūros, Varšuva oficialiai įspėjo Lietuvą grįžti prie „protingos“ politikos.

Kenčia Vilniaus krašto lietuviai

Dėl diplomatų ir politikų nesusišnekėjimo kentėjo paprasti žmonės. Lenkų okupuotame Vilniaus krašte gyveno per 400 tūkst. lietuvių. Po J. Becko pareiškimo lenkų valdžia uždarė 130 lietuviškų mokyklų, 70 bibliotekų, 80 lietuviškos Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Lenkų policija darė kratas priešiškai nusiteikusių lietuvių namuose, juos kaltino pinigų padirbimu ir spekuliacija. 1937 kovą lenkų teismas Vilniuje nubaudė du lietuvius kalėjimu dėl „lietuviškos propagandos skleidimo“. Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas buvo apkaltintas spekuliacija ir patrauktas į teismą. Gruodį lenkai uždarė lietuvių labdaros draugiją, daugelį metų veikusią Vilniuje. Neatsiliko ir Lietuva. Švietimo ministras Juozas Tonkūnas išleido įsakymą, jog vaikai, kurių tėvų pasuose nurodyta, kad jie – lietuviai, negali lankyti lenkų mokyklų. Vienoje Kauno bažnyčioje įvyko susistumdymas dėl pamaldose vartojamos lenkų kalbos. Lenkija pareiškė, kad Lietuvos vyriausybė neturinti teisės vartoti „brutalias“ priemones prieš lenkų mažumą Lietuvoje ir tą klausimą paskelbė užsienio spaudoje.

Incidentas

1938 metų pradžioje padažnėjo incidentų prie demarkacijos linijos – buvo niokojami pasienio ženklai. Tačiau įvyko ir kruvinas incidentas, lėmęs Lenkijos ultimatumą Lietuvai. Naktį iš 1938 metų kovo 10-osios į 11-ąją prie demarkacijos linijos per kilusį spontanišką susišaudymą tarp Lietuvos ir Lenkijos pasieniečių ties Trasnykų kaimu, Merkinės vls., Alytaus aps., buvo mirtinai sužeistas lenkų kareivis. Eidamas į sargybos vietą, policininkas Lukoševičius išgirdo pirma du šūvius, paskui – tris šūvius ir netrukus – dar tris šūvius. Apie šaudymą policininkas Lukoševičius pranešė sargybos viršininkui Vaitkui. Šis įsakė policininkui ištirti šaudymo priežastį. Netrukus atvyko ir policininkas Večkys. Eidamas ištirti šaudymo priežastį, Lukoševičius pamatė krūmuose šiapus administracijos linijos besislapstantį žmogų ir suriko jam: „Stok!“. Tuojau iš tos vietos į Lukoševičių buvo paleistas šūvis. Tuomet policininkas į tą vietą iššovė vieną ir kiek vėliau dar tris šūvius. Po jo šūvių buvo paleisti iš lenkų į lietuvius trys šūviai, vėliau vėl trys šūviai. Policininkas Večkys iššovė du kartus. Po to viskas nurimo. Lenkai atsitraukė. Krūmus betikrinant, užtiktas sužeistas lenkų Pasienio apsaugos korpuso kareivis Serafinas. Nors ir gydomas lietuvių medikų, ryte kareivis miręs.

Įtampa didėja

Iškart buvo pasinaudota susidariusia padėtimi ir jau kitą dieną Lenkiškas „Vilniaus radiofonas“ skelbė šūkius: „Už kraują – krauju!“, „Paklupdyti ant kelių Kauno Lietuvos despotus!“ Kovo 12-osios vakare Vilniuje papliupo ekstra pranešimai: „Kauno satrapai žudo mūsų kareivius“. „Kurjer Wilenski“ įdėjo straipsnį „Austrijos–Vokietijos pamoka ir Lenkijos–Lietuvos gėda“. Aiškintis įvykio aplinkybių vietoje lenkų pareigūnai nepanoro. Kadangi tą dieną Varšuvą pasiekė žinia, kad vokiečiai okupuoja Austriją, lenkai ypač jautriai reagavo į incidentą – nacių veiksmas buvo staigmena lenkų visuomenei. Tai kurstė nacionalizmą. Kai kuriems karingiausiems lenkams kilo mintis išnaudoti incidentą Lietuvos pasienyje kaip pretekstą okupuoti Lietuvą ir veikti prieš Vokietijos ekspansiją vidurinėje Europoje. Jie matė, jog Europos dėmesys atkreiptas į Sudetus bei Austriją, ir lenkų kariai galėtų be kliūčių įžygiuoti į Lietuvą. Kovo 11–18 dienomis, kada buvo paskelbtas ir įteiktas ultimatumas, įvyko antilietuviškos demonstracijos Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove, Poznanėje ir kituose miestuose. Po Lenkiją pasklido šūkis „Marsz, marsz do Kowna!“ (žygiuokime į Kauną). Sukeltas prieš Lietuvą triukšmas kasdien didėjo. Ant Vilniaus mūrų sienų buvo išlipintas „Kauno Žemės Lenkų Sąjungos“ atsišaukimas: „Piliečiai! Mes esame liudininkai naujos bjaurios lietuviškos piktadarybės. Begėdiškai drąsūs lietuvių kareiviapalaikiai iš pasalų nužudė lenkų kareivį, kuris saugojo mūsų tėvynės sienų integralumą. Šalin Kauno vyriausybę ir Vilniui Vaduoti Sąjungos sąmokslą!“ Atsišaukimas kvietė į protesto mitingą. Kovo 14 dieną visa lenkų spaudoje pasipylė aštrūs išpuoliai prieš Lietuvą. Tik du lenkų laikraščiai išliko santūrūs – „Robotnik“ (lenkų socialistų partijos oficiozas) ir „Nowa Prawda“ (lenkų darbo partijos oficiozas). „Robotnik“ jau iš seniau kartais įdėdavo žinių apie lietuvių organizacijų uždarymus. Šovinistai demonstrantai žygiavo prieš lenkų senatą, šaukdami: „Na Litwę! Marszal, daj nam Kowno!“

Nerimsta lenkų kariškiai

Lenkų visuomenės įkarštis sudarė sąlygas politikams ir kariškiams be didesnių kliūčių okupuoti Lietuvą. Tokias užmačias planavo Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinis inspektorius Edwardas Rydz-Smiglis (Rydz-Smigly), nors įtakingiausias šalies vyriausybėje žmogus – užsienio reikalų ministras J.Beckas – tokiam požiūriui nepritarė. E. Rydz-Smiglio užmačias savo manifestu parėmė beveik 30 organizacijų atstovai. Kovo 16-ąją priešais Generalinį ginkluotųjų pajėgų inspektoratą buvo suorganizuota įžūli demonstracija. Minią sudarė keletas tūkstančių žmonių, šaukiančių grėsmingus šūkius: „Mes norime Lietuvos!“, „Vade, vesk mus į Kauną!“ Padrąsintas „visuomenės pritarimo“ maršalas E. Rydz-Smiglis įsakė sutelkti prie Lietuvos sienos 80 tūkst. lenkų karių. J. Beckui skleidžiant dezinformaciją apie incidentą su kareiviu, Lenkijos vyriausybė ignoravo Lietuvos siūlymą sudaryti mišrią incidento tyrimo komisiją. Buvo nuspręsta Lietuvą nokautuoti ultimatumu, E. Rydzo-Smiglio daliniams tapus papildomu argumentu Kauno užsispyrimui palaužti.

Tarptautinė padėtis – nepalanki

Grėsmės akivaizdoje Lietuvai teliko tik ieškoti didžiųjų valstybių užtarimo, tačiau jo nebuvo. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų liaudies komisaras Maksimas Litvinovas pareiškė, kad Maskva į konfliktą nesikiš, o Vokietijos užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas kovo 18-ąją, jau paskelbus ultimatumą, kategoriškai „rekomendavo“ Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus. Berlynas netgi ruošėsi galimam Lietuvos ir Lenkijos kariniam konfliktui. Kovo 18-ąją A. Hitleris įsakė Vermachtui ruoštis užimti Klaipėdą. Tai turėjo būti padaryta per porą valandų. Keitelis nusiuntė Ribbentropui žemėlapį, kuriame buvo nurodyta siūloma demarkacinė linija tarp vokiečių ir lenkų okupacinių dalinių, jei įvyktų lenkų invazija. Ši demarkacijos linija paliko vokiečių pusėje žymiai daugiau lietuviškų apylinkių, negu sudarė Klaipėdos kraštas. Vokiečių mechanizuotos artilerijos divizija privažiavo prie Klaipėdos sienos. Kovo 19-ąją Kauno vyriausybei svarstant atsakymą į lenkų ultimatumą, trys vokiečių žvalgybos lėktuvai perskrido Lietuvos teritoriją. Paramos Lietuva nesulaukė nei iš kitų didžiųjų valstybių, nei iš kaimyninių šalių. Priimti Varšuvos ultimatumą ragino ir anglai, ir prancūzai. Latvijos ir Estijos vyriausybės jokių aiškių patarimų nedavė – tik ragino, kiek įmanoma greičiau baigti ginčą su Lenkija. Varšuva dar pabandė žengė žingsnį susitarimo link, pareikšdama nereikalausianti, kad Lietuva besąlygiškai atsisakytų Vilniaus ir būsimoje notoje neįžeisianti Lietuvos prestižo. Kovo 17-osios vakare Beckas pasakė vokiečių atstovams, kad lenkai nereikalaus lietuvių iš Konstitucijos išbraukti pastraipą apie Vilnių, kaip Lietuvos sostinę. Lenkijos nota būsianti stipri, bet reikalavimai tiek sušvelninti, kad Lietuvos prestižas nebūtų įžeistas.

Ultimatumas įteikiamas

Kovo 17-ąją devintą vakaro Lenkijos pasiuntinys Estijoje Waclawas Przesmyckis Taline reziduojančiam Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei įteikė ultimatumą, kuriame pareikalauta per 48 valandas užmegzti tarp Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius ir iki kovo 31 dienos pasikeisti pasiuntiniais. Dokumente diplomatine kalba grėsmingai nurodyta: „Atsakymo nedavimas arba pakeitimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis“. Ultimatumas turėjo būti priimtas iki kovo 19 dienos 21 valandos, nes kovo 19-oji – šviesaus atminimo maršalo Jozefo Pilsudskio vardinės. Tai paminėjo kai kurie tuometiniai Lenkijos diplomatai, atkreipdami dėmesį, kad būdamas gyvas J. Pilsudskis niekada neleistų taip veikti.

Kiršinama lenkų visuomenė

Kovo 18-ąją į Vilnių atvyko pats maršalas Rydz-Smiglis. Jo pasitikti į gatves buvo išvaryti visų mokyklų mokiniai (lietuviai moksleiviai vargais negalais išsisuko). Moksleiviai žygiavo kartodami: „Na Litwę! Na Kowno! Przeklęci muszą być więci!“ (Prakeiktieji turi būti pačiupti) ir t.t. „Express Wilenski“ paleido sensaciją, girdi, Lietuvos šauliai mobilizuojasi ir spaudžia vyriausybę ultimatumo nepriimti. Ožeškienės aikštė priplūdo įžūliai nusiteikusios minios. Kalbėtojai kuo pikčiausiai puolė Lietuvą. Mitingo iniciatoriai savo kalbose daugiausia šmeižė Lietuvą, šaukė, esą negalima leisti, kad Lietuvos konstitucijoje Vilnius būtų laikomas jos sostine, kad anapus sienos veiktų Vilniui vaduoti sąjunga. Minia iš Ožeškienės aikštės pasuko į Napoleono aikštę, o iš vaivados rezidencijos balkono maršalą Rydz-Smiglį sveikino J. Ostrovskis. Savo kalbą jis baigė žodžiais: „Vesk mus, maršale!“ Minia šaukė: „Na Litwę!“. Bet maršalas, rezoliuciją priėmęs, iš balkono pasitraukė nė žodžio netaręs, nes jis negalėjo suardyti Becko diplomatinio žaidimo. Nuosaikieji lenkai teiravosi, ką pranešąs Kauno radijas.

Ultimatumas priimamas

Kitą rytą po ultimatumo paskelbimo prezidentas Antanas Smetona sušaukė skubų Vyriausybės posėdį. Užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis aiškiai pasakė, kad gavusi neigiamą įsakymą Lenkijos vyriausybė įsakys savo kariuomenei žygiuoti į Lietuvą. Ministrai sutriko. Kai kurie reikalavo nedelsiant atsakyti į tokį pažeminimą ginklu, tačiau užsienio reikalų ministras paprašė tramdyti emocijas ir elgtis protingai: Lietuva per ilgai delsė, nebandydama normalizuoti santykių su Lenkija, tad dabar tenka skinti tokios politikos vaisius ir, beveik visų šalių pasiuntiniams patariant priimti Varšuvos reikalavimus, jis pats laikosi tokios nuomonės. Kai kariuomenės vadas Stasys Raštikis pareiškė neturįs iliuzijų, kad Lietuvos kariuomenė galėtų sėkmingai pasipriešinti žymiai stipresnėms Lenkijos pajėgoms, tad konfliktą geriau spręsti „taikiai“, tai jau reiškė, kad ultimatumą teks priimti. Likus dešimčiai valandų iki termino pabaigos Varšuvai buvo pranešta, kad Lietuva sutinka su Lenkijos reikalavimais. Dar buvo reikalingas Seimo sutikimas. Seimas priėmė nutarimą: „Seimas, (...) atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritiniu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad Vyriausybė esamomis sąlygomis buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą“. Iš tikrųjų Lietuvai atmesti lenkų ultimatumą buvo labai rizikinga. Lenkijos vyriausybė visoms valstybėms, suinteresuotoms Lietuvos likimu, įsakmiai pabrėžė, kad ji tuo ultimatumu tesiekianti tik diplomatinių santykių užmezgimo. Politinė realybė diktavo, kad Lietuva ultimatumą priimtų, nes kitaip galėjo kilti karas, ir Lietuvą būtų pasidalijusios Lenkija ir Vokietija.

Lietuvių visuomenė piktinasi

Lietuvos visuomenėje ultimatumo priėmimas sukėlė nepasitenkinimą. Paprasti piliečiai, ypač jaunimas, neslėpė pasipiktinimo. Kovo 21-ąją tūkstantinė minia susirinko Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomojo kareivio kapo. Skambant Tautiškai giesmei ir Laisvės Varpui, susirinkusieji, iškėlę rankas, prisiekė ginti Tėvynę nuo kiekvieno užpuoliko ir aukoti savo gyvybę už kiekvieną žemės pėdą. Labiausiai įtūžis liejosi ant kariuomenės vadovybės: kariai rengiami tik žygiuoti paraduose, o ne ginti Tėvynę. Dar po trijų dienų buvo paskelbtas Vilniui vaduoti sąjungos pareiškimas, kad reikia „šimteriopai padidinta energija dirbti savo darbą, stiprinti Tautos ir Valstybės galią ir siekti didingo Lietuvių Tautos tikslo“. Pareiškime sakoma: „Negali būti varžomi mūsų Tautos siekimai ir idealai. Gandai Vilniaus klausimu neturi pagrindo. Veikime, kaip veikę. Dirbkime, kaip dirbę, tik dar su didesne drausme, darbštumu ir pasiryžimu savo tikslo siekti“.

Lapkričio 25 d. Lenkijos vyriausybė privertė uždaryti Vilniui vaduoti sąjungą, turėjusią apie 25000 narių ir apie 700000 jos fondo rėmėjų. Lietuvos vyriausybė buvo priversta uždrausti lietuviams varyti propagandą dėl Vilniaus grąžinimo. Nutraukta žurnalo „Mūsų Vilnius“ leidyba, iš spaudos puslapių dingo beveik du dešimtmečius skatintas ir tautą vienijęs šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Gegužės 18 dieną lenkai uždarė Vilniuje veikusią Lietuvių mokslo draugiją, toliau varžė kultūrinę veiklą.

Atkuriami diplomatiniai santykiai

Nepaisant visuomenės nusivylimo, kovo 25 dieną prasidėjo realus diplomatinių santykių užmezgimo procesas. Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai buvo paskirtas buvęs karo atašė Berlyne K. Škirpa, o Lenkija atstovauti savo interesams į Kauną atsiuntė Franciszeką Charwatą. Kovo 31-ąją, pusvalandį po vidurdienio, abu pasiuntiniai vienu metu įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai ir Lenkijos prezidentui Ignacui Moscickiui.

Beje, Lenkijos pasiuntinys pažėrė akibrokštą: gegužės 3-iąją, minint Lenkijos nacionalinę šventę, diplomatas „Metropolito“ viešbučio salėje rėžė Lietuvą įžeidžiantį tostą: „Kad mes, Rzeczpospolitos pasiuntinybė Lietuvoje, taptume kuo greičiausiai Kauno vaivadija!“ Jis įsivaizdavo Lietuvą prijungtą prie Lenkijos.

Ultimatumo priėmimo pasekmės

Atrodė, kad 1938 kovą Lenkija, mėgdžiodama nacių taktiką, galinti pradėti nebesulaikomą konfliktą su Lietuva. Iš tikro Lenkija reikalavo tik normalių diplomatinių santykių sudarymo bei susisiekimo tarp abiejų valstybių atidarymo, o Lietuva tam nusileido. Nepaisant pozicijos dėl Vilniaus teisingumo, Lietuva buvo praradusi daug simpatijų dėl jos nenuolankumo lenkų bei kitų valstybių pasiūlymams sunormalizuoti santykius. Žinia apie Lietuvos nusilenkimą ultimatumui buvo džiugiai sutikta Lenkijoje. Lenkų visuomenė, kuri prieš keletą dienų buvo reikalavusi lietuvių kraujo, dabar lietuvius sveikino kaip brolius, nors pasiliko ir nepatenkintų šovinistų. Lenkija aiškino, kad nuolat uždarytos sienos, palei kurias susišaudydavo pasienio sargybiniai, 1938 metais išsivystė į pavojingą situaciją, o diplomatinių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvimas ne tik sudarė vidaus problemų (mažumų ir saugumo), bet kliudė lenkų planams sudaryti Pabaltijyje neutralių valstybių tinklą, kuris atskirtų Rusiją nuo Vokietijos. Ūkinėje srityje nenormalūs santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos trukdė prekybą. Ir čia lenkams labiau negu lietuviams rūpėjo kliūčių pašalinimas. Lietuvai nebuvo didelio reikalo užmegzti ūkio ryšius su Lenkija. Abiejų kraštų ekonominis pagrindas buvo žemės ūkis. Ypač Lietuvai reikėjo ieškoti rinkų svetur. Nepaisant kliūčių, Lietuva vis vien gaudavo, ko reikėdavo, ir iš Lenkijos. Reikalaudama diplomatinių santykių su Lietuva, Varšuva ultimatumo griebėsi ir todėl, kad Lenkija mėgino bet kokia kaina sudaryti jau minėtą vadinamąją buferinių valstybių „taikos tvirtovę“, turėjusią pasipriešinti gresiančiam nacių antplūdžiui į Rytų Europą.

Perspektyvos

Toks žingsnis buvo pavėluotas: 1939 m. rugsėjo 1 d. nacistinė Vokietija, o rugsėjo 17 d. ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir pasidalijo jos teritoriją. Sovietams atiteko Vilnius ir jo kraštas, vakarinė Baltarusijos dalis bei Vakarų Ukrainos dalis, t.y. Rytų Lenkijos teritorijos. Tuo metu Lietuvos vyriausybei kai kurie Vakarų politikai patarė jėga atsiimti Vilniaus kraštą, tačiau gen. Černiaus vyriausybė nepritarė patarimams pulti Lenkiją ir išvaduoti Vilnių. Už tai Lenkijos vyriausybė, atsidūrusi emigracijoje, išreiškė padėką Lietuvai, nepasinaudojusiai sunkia Vokietijos ir Sovietų Sąjungos užpultos Lenkijos padėtimi. Tad ir dabartinės Lenkijos vyriausybė bei įtampą tarp lietuvių ir lenkų kurstantys sluoksniai turėtų įvertinti tuometinį taikingą revanšizmo atsisakiusios Lietuvos valdžios požiūrį į dviejų galybių parklupdytą Lenkiją. Beje, netrukus ir Lietuva pateko į grobuonies letenas. 90-aisiais XX amžiaus metais ir Lietuva, ir Lenkija išsivadavo iš totalitarinio komunizmo. Joms atsivėrė naujos galimybės plačiai ir taikiai bendradarbiauti, tačiau trukdymų lieka ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2013 „XXI amžius“