2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai

Italija „kompensuoja“ Lietuvos ambasadą

Prezidentė Dalia Grybauskaitė apžiūrėjo Lietuvai perduotas patalpas „Blumenstihl“ rūmuose Džojos Gundos BARYSAITĖS (president.lt) nuotrauka

Vasario antroje pusėje Italija surado išeitį, kaip Lietuvai „grąžinti“ sovietų valdžios pagrobtą ir Rusijos vėl neatiduotą Lietuvos ambasados Romoje pastatą. Italijos ir Lietuvos užsienio reikalų ministrai vasario 21-ąją pasirašė dokumentą, kuriuo „Villa Lituania“ restitucijos problema nustojo egzistuoti. Nors, tiesą sakant, egzistuoti nustojo tik labai sąlyginai, nes vietoj užgrobtos ambasados Lietuva gavo tik vieno pastato, vadinamo rūmais, aukštą. Lietuva atsisakė pretenzijų į turėtą 8731 kvadratinio metro plotą Nomentanos gatvėje, kartu sutikdama su simboline nuomos sutartimi 99 metams Vittorios Colonnos gatvėje esančiuose „Blumenstihl“ rūmuose (Palazzo Blumenstihl). Susitarta, kad Vilnius neatgaus buvusios ambasados ir nereikalaus grąžinti pinigų, įmokėtų iki okupacijos už išsimokėtinai įsigytą nekilnojamąjį turtą, o Roma suteiks mūsų šalies diplomatinei misijai prestižines patalpas, kurios Vilniui nieko nekainuos. Sunkiausia yra tai, kad šios patalpos Lietuvos nuosavybe netaps.

Istorija

Lietuvos orumą žeidęs ultimatumas

Prieš 75 metus, 1938-ųjų kovo 17 dieną, Lenkija pateikė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti diplomatinius santykius tarp Varšuvos ir Kauno. Šitaip buvo pareikalauta netiesiogiai pripažinti Vilniaus ir jo krašto užgrobimą. „XXI amžiaus“ skaitytojams siūlome prisiminti tada mūsų valstybei itin reikšmingus, bet dabar beveik jau pamirštus įvykius.

Mūsų išeiviai

Te naujoji karta kurs Lietuvos ateitį

Jurgis VALAITIS

Jurgis Valaitis

Į JAV atvykome 1949 metų birželį, lydimi išimtinos laimės keliais atžvilgiais. Dėl to grįšiu į paskutines dienas, praleistas Lietuvoje, Šančių kareivinėse, į kurias patekau vokiečių mobilizuotas į pagalbinius aviacijos dalinius. Ten panašių į mane buvo apie 100 jaunų Lietuvos vyrų.

Kaip ištrūkau? Padėjo tėvai, pažinoję universiteto rektorių prof. Grauroką. Šis turėjo artimą ryšį su architektūros profesorium p. Kudoku. Taip jau likimas lėmė, kad Kudokai gyveno ir buvo artimi kaimynai su generolu Just, kuris buvo vokiečių įgulos Kauno rajone vyriausias vadas. P. Kudokas paklausė generolą, ar jis universitetą tik ką baigusiam Jurgiui Valaičiui padėtų pradedant inžinieriaus darbą vietoje vokiečių kariuomenės eilinio. „Pagalvosiu“, – atsakė generolas, ir išeitį „rado“.

Pagal gyvenimo trukmę Lietuva – tarp paskutinių ES

Lietuvos gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė yra viena iš trumpiausių Europos Sąjungoje (ES), bet ilgesnė nei kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje. Tai rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) paskelbta 2012 metų Europos sveikatos ataskaita. 2006–2010 metų duomenimis, Europos regiono žmonių vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 76–77 metai. Tuo metu Lietuvoje ji vidurkio nesiekė – svyravo maždaug tarp 73 ir 74 metų. Panaši trukmė užfiksuota ir kaimyninėje Latvijoje. Abi Baltijos šalys pagal šį rodiklį atsiliko nuo 37 valstybių ir atsidūrė žemiausiai iš tirtų ES šalių. Jos aplenkė septynias regiono šalis, iš jų kaimynines Baltarusiją ir Rusiją. Ilgesnė tikėtina gyvenimo trukmė nei Lietuvoje ar Latvijoje buvo Lenkijoje bei Estijoje. Šiose šalyse ji labiau priartėjo prie Europos regiono vidurkio. Europos regione žmonės ilgiausiai gyvena Šveicarijoje, Izraelyje, Islandijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje – visur apie 82 metus.

Rygoje paminėta Latvijos legionierių diena

Kovo 16 dieną Latvijos visuomeninės organizacijos paminėjo Latvijos legionierių dieną. Latvijos legionieriai – karinis darinys, Antrojo pasaulinio karo metru kovojęs prieš Rusiją. 1944 m. kovo 16 d. dvi šio legiono divizijos įveikė sovietų armiją Opočkos apylinkėse. SS legionų kūrimas buvo dramatiškas faktas lietuvių ir latvių tautų gyvenime. Ir sovietai, ir naciai buvo laikyti okupantais, tačiau kai kuriais atvejais požiūris į juos skyrėsi: didžioji latvių tautos dalis 1941 metų liepos pirmąją į Rygą įžengusius vokiečių kariuomenės dalinius sutiko su palengvėjimu, nes tik dvi savaitės buvo praėjusios po baisiosios birželio 14-osios deportacijų. Nuo 1941 metų birželio pabaigos ištisą mėnesį prie įvairių valstybinių ir individualių pastatų plevėsavo tautinės vėliavos, Rygos radijas transliavo tautos himną „Dieve, laimink Latviją“, visur skambėjo patriotinės dainos. Tikėtasi, kad nauja valdžia netrukdys Latvijai atkurti savo nepriklausomybės, nors ir Vokietijos protektorate, tačiau Baltijos valstybių likimas jau seniai buvo nulemtas iš anksto, ir vokiečiai jose turėjo savų planų. Latvija, Lietuva, Estija ir Baltarusija buvo priskirtos vienai teritorinei sričiai ir pavadintos Rytų kraštu (Ostland). 1943 metais buvo suformuotas Latvių legionas: dvi grenadierių divizijos ir keli atskiri daliniai. Kaip teigia istorikai, 1944 metų liepos duomenimis, Latvijos legionui priklausė daugiau kaip 80000 vyrų, beje, ne tik latvių (nors latviai sudarė absoliučią daugumą), bet ir lietuvių, bei (to niekada nemini nūdienos Rusijos spauda) nemaža dalis Latvijos sentikių, kurie kartu su Baltijos tautomis patyrė visus 1940-ųjų sovietizacijos „malonumus“ ir visiškai netroško sugrįžti savo raudonųjų tautiečių globon.

PLB atstovė: dėl dvigubos pilietybės sieksime referendumo

Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) atstovė Lietuvoje Vida Bandis patvirtino, kad ją ir visą PLB labai nuvylė Konstitucinio teismo išaiškinimas dėl dvigubos pilietybės. Pasak jos, artimiausiu metu bus dedamos visos pastangos, kad būtų pakeistas Referendumo įstatymas, nes dabartinėmis sąlygomis tikėtis palankaus sprendimo referendumo būdu beveik neįmanoma. Toks Referendumo įstatymas, koks yra dabar, esą „nužudo“ bet kokią galimybę pasiekti norimą rezultatą, – sakė V. Bandis. Pavykus įgyvendinti šį siekį, būtų bandoma rengti referendumą dėl Konstitucijos pataisų, kurios leistų plačiai po pasaulį pasklidusiems lietuviams susigrąžinti prarastą Lietuvos Respublikos pilietybę.

Lietuvių filmas atskleidžia žiaurumus Kalnų Karabache

Praėjusią savaitę prasidėjusio XVIII Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programoje buvo parodytas lietuviškos dokumentikos filmas „Begalinis koridorius“. Filmo autoriai peržiūri visą pasaulį sukrėtusią Kalnų Karabacho Chodžali miestelio tragediją 1992 metais. Filmas atskleidžia, kas vyko šiame regione per armėnų ir azerų karinį konfliktą, kai naktį iš vasario 25 dienos į 26-ąją miestelis buvo sugriautas, o šimtai jo gyventojų azerų nužudyta, suluošinta, paimta įkaitais ar dingo be žinios. Filmo kūrėjai pakalbino žmones, susijusius su kruvinu įvykiu. „Begalinio koridoriaus“ režisierius Mindaugas Urbonavičius sako, kad filmas nesiekia atsakyti, kas kaltas dėl Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto, kam turėtų priklausyti ginčytina Kalnų Karabacho teritorija. Kruvinas armėnų ir azerų konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metais. Kai 1991-aisiais nebeliko Sovietų Sąjungos, abi pusės pasijuto lyg atrištomis rankomis – prasidėjo pats tikriausias tarpusavio karas. Šalia Chodžali miestelio, esančio tarp Kalnų Karabacho sostinės Stepanakerto ir Nižnij Karabacho miesto Agdamo, buvo vienintelis regiono oro uostas. Agdame sutelktos Azerbaidžano karinės pajėgos naudojosi juo Stepanakertui bombarduoti. Armėnai kasdien apšaudydavo Chodžali. 1992 metų žiemą armėnai surengė puolimą ir privertė bene visus azerus palikti namus. Jie siekė oro uostą paimti į savo rankas. Prasidėjus miestelio šturmui, jo gyventojai – moterys, vaikai, seneliai – kalnų keliu išėjo Agdamo link. Armėnų oficialūs asmenys vėliau teigė, kad azerų pabėgėliams buvo sudarytas „laisvas koridorius“. Deja, net 613 žmonių iš jo nebeišėjo: vieni buvo sušaudyti, jų kūnai išniekinti, kiti mirtinai sušalo besislapstydami kalnuose. Oficialiai teigiama, kad skerdynėse dalyvavo armėnų ginkluotosios pajėgos, remiamos 366-osios motorizuotos pėstininkų brigados, kurią čia dislokavo Nepriklausomų valstybių sandrauga. Liko neaišku, kodėl tragedijos naktį Azerbaidžano pajėgos taip ir liko stovėti savo pozicijose, negynė saviškių.

Raudonojo caro dvaras

Rusija minėjo 60-ąsias sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties metines. J. Stalinas mirė 1953 metų kovo 5-ąją. Jo mylėtojai, pagerbdami diktatoriaus atminimą, prie kapo Maskvoje nešė gėles. Stalinas Sovietų Sąjungai vadovavo nuo 1924 metų iki mirties – 1953 metų. Komunistai Stalinui priskiria nuopelnus dėl šalies pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tačiau stalinizmo kritikai kaltina buvusį SSRS vadovą dėl milijonų žmonių mirčių per masines žudynes ir koncentracijos stovyklose. „Lewada“ instituto atlikta apklausa rodo, kad 49 proc. rusų mano, kad J. Stalinas suvaidino „teigiamą“ vaidmenį Rusijos istorijoje – 9 proc. diktatoriaus vaidmenį vadina „nenuginčijamai pozityviu“, 40 proc. – „greičiau pozityviu“. Trečdalis apklaustųjų tuo tarpu J. Staliną vertina neigiamai – 10 proc. „nenuginčijamai neigiamai“, o 22 proc. – „greičiau neigiamai“. Maža to, net du trečdaliai Rusijos gyventojų, kaip parodė Carnegie fondo apklausa, vis dar yra įsitikinę, jog didžiausias J. Stalino pasiekimas, nubraukiantis bent dalį jo klaidų ir nusižengimų, buvo „laimėtas Didysis Tėvynės karas“. Tačiau neabejotina, kad J. Stalino valdymą ženklino teroras ir savivalė. Milijonai žmonių žuvo, buvo sušaudyti arba mirė koncentracijos stovyklose. Buvo ištremtos ištisos tautos. Prieškarinės ir pokarinės okupacijos metais Stalino pakalikai žudė ir kankino Lietuvos piliečius. Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad Stalinas buvo ne tik klastingas, ne tik numatantis daug ėjimų į priekį, bet ir šaltakraujiškai apskaičiuojantis, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti. Jis nužudė visus, kurie kada nors jam neįtiko nuo 1920 metų: vadinasi, jis tiesiog 20 metų laukė, paskui sukūrė situaciją, gerai apskaičiavo ir vis tiek tuos žmones sunaikino. Stalinas viską surengdavo taip, kad žmogus žūtų, ir tada tapdavo laimingas. Kada tai įvyks, neturi reikšmės – žmogus vis tiek bus nužudytas.