Rusija minėjo 60-ąsias sovietų diktatoriaus Josifo Stalino mirties metines. J. Stalinas mirė 1953 metų kovo 5-ąją. Jo mylėtojai, pagerbdami diktatoriaus atminimą, prie kapo Maskvoje nešė gėles. Stalinas Sovietų Sąjungai vadovavo nuo 1924 metų iki mirties – 1953 metų. Komunistai Stalinui priskiria nuopelnus dėl šalies pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tačiau stalinizmo kritikai kaltina buvusį SSRS vadovą dėl milijonų žmonių mirčių per masines žudynes ir koncentracijos stovyklose. „Lewada“ instituto atlikta apklausa rodo, kad 49 proc. rusų mano, kad J. Stalinas suvaidino „teigiamą“ vaidmenį Rusijos istorijoje – 9 proc. diktatoriaus vaidmenį vadina „nenuginčijamai pozityviu“, 40 proc. – „greičiau pozityviu“. Trečdalis apklaustųjų tuo tarpu J. Staliną vertina neigiamai – 10 proc. „nenuginčijamai neigiamai“, o 22 proc. – „greičiau neigiamai“. Maža to, net du trečdaliai Rusijos gyventojų, kaip parodė Carnegie fondo apklausa, vis dar yra įsitikinę, jog didžiausias J. Stalino pasiekimas, nubraukiantis bent dalį jo klaidų ir nusižengimų, buvo „laimėtas Didysis Tėvynės karas“. Tačiau neabejotina, kad J. Stalino valdymą ženklino teroras ir savivalė. Milijonai žmonių žuvo, buvo sušaudyti arba mirė koncentracijos stovyklose. Buvo ištremtos ištisos tautos. Prieškarinės ir pokarinės okupacijos metais Stalino pakalikai žudė ir kankino Lietuvos piliečius. Istorikas Algirdas Jakubčionis sako, kad Stalinas buvo ne tik klastingas, ne tik numatantis daug ėjimų į priekį, bet ir šaltakraujiškai apskaičiuojantis, kaip reikia elgtis, ką reikia daryti. Jis nužudė visus, kurie kada nors jam neįtiko nuo 1920 metų: vadinasi, jis tiesiog 20 metų laukė, paskui sukūrė situaciją, gerai apskaičiavo ir vis tiek tuos žmones sunaikino. Stalinas viską surengdavo taip, kad žmogus žūtų, ir tada tapdavo laimingas. Kada tai įvyks, neturi reikšmės – žmogus vis tiek bus nužudytas.

Didžiosios Britanijos istorikas ir rašytojas Simonas Sebagas Montefiore (Simon Sebag Montefiore, g. 1965 m.) parašė keletą knygų apie Rusijos valstybinius veikėjus: „Potiomkinas“, „Kunigaikščių kunigaikštis“, „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“, „Jaunasis Stalinas“ bei istorinę-politinę apysaką „Sašenka“. Šios knygos išverstos 40 šalių į 33 kalbas. S. Montefiore po studijų Kembridžo universitete kurį laiką dirbo Niujorko banke, o 1991–1995 metais – kaip korespondentas Kaukaze. Jo darbas neliko nepastebėtas: įteikta „History Book Award“ premija, leidinio „Los Angeles time“ apdovanojimas už geriausią biografiją, Bruno Kreiskio vardo prizas už politinę biografiją. Dabar jis yvena Londone kartu su žmona rašytoja Santa Montefiore, turi dvi dukras. Rašytojo tėvas (Montefiore) kilęs iš italų žydų šeimos, o motina (Sebag) – iš lenkų žydų šeimos.

Raudonojo caro dvaras

Kai S. Montefiore parašė istorinę knygą apie vieną carinės Rusijos veikėją Potiomkiną, sulaukė Rusijos valstybinių veikėjų palankaus įvertinimo. Knyga tapo bestseleriu. Išleidus knygą „Potiomkinas“ jos autoriui Rusijoje tapo visos durys atviros – ir prie archyvų prieiti gavo leidimą, ir su žmonėmis galėjo nevaržomas bendrauti, net lankytis Užkaukazėje nebuvo trukdžių. Archyve S. Montefiore turėjo jam skirtą kambarį ir gaudavo tiek dokumentų, kiek panorėdavo. Bendravimui su žmonėmis irgi nebuvo kliūčių. Pavyzdžiui, seniai jau mirusio Jurijaus Ždanovo sūnus Andriejus (Svetlanos Alilujevos vyras, Stalino žentas) nekalbėjo visiškai su niekuo, o rašytoją S. Montefiore priėmė pokalbiui savo bute Rostove. Jis buvo Stalino mėgiamas jaunas žmogus, svarbi asmenybė Centro Komitete. Galbūt šiam žmogui buvo liepta priimti rašytoją, apie kurį valdžios vyrai susidarė teigiamą nuononę.

Lenkijos leidiniui „Politika“ britų rašytojas prieš keletą metų atviravo, kad pirmą jo knygą išleido ta pati leidykla, kuri publikavo Jelcino ir Putino knygas. „Buvau pamalonintas. Viskas buvo gerai, kol neparašiau knygos „Stalinas. Raudonojo caro dvaras“. Knyga nepatiko. Politinis klimatas Rusijoje tapo autoritariniu. Leidykla knygos nenupirko. Kai rašiau kitą knygą – „Jaunasis Stalinas“, – sako autorius, – jau neturėjau jokios oficialios paramos. Tačiau ši knyga patiko leidyklai ir ją mielai publikavo“.

Ždanovo, Malenkovo, Molotovo giminaičiai atvėrė savo butų duris, savo archyvus?

Iš dalies todėl, kad buvau remiamas. Vėliau, pasirodžius knygai, išreiškė nusistebėjimą, kad man pavyko perteikti tų laikų atmosferą, Kremlių, butų aplinką.

Ar nesibaimino kalbėti, nors žinojo, kad darote pokalbių įrašą?

Tikriausiai visko nepasakė, lieka nemažai paslapčių, tačiau daugelis iš jų buvo patenkinti, kad į juos kreipiamasi, ir norėjo kalbėti. Klausiau apie viską. Pavyzdžiui, kada Jūsų tėvas – Grigorijus Malenkovas – grįždavo pietauti, kuriame krėsle sėdėjo? Kur sėsdavosi, kai ateidavo Stalinas? Kaip buvo apsirengęs? Kaip Jūs į jį kreipdavotės? Mane domino antropologinės kultūrinės smulkmenos.

Ar Andriejus Ždanovas didžiavosi savo tėvu, ar vis dėlto gėdijosi?

Beveik niekas nepasikeitė pavardės, o Anastaso Mikojano vaikai labai didžiavosi savo tėvu, nors jo parašas matomas ties žudynių Katynėje sprendimo nutarimu. Beje, sūnus apie tai nežinojo. Tėvas niekad to nepasakė. Kai neseniai šie dokumentai buvo paviešinti, sūnus prisipažino, kad tai – ne geriausia diena Mikojanų šeimai. Viena Malenkovo dukra yra labai religinga, ieško nusiraminimo tikėjime. Užkietėjusi stalinistė Nataša Andrejeva – vieno iš didžiausių nusikaltėlių duktė – buvo įsitikinusi, kad CŽV paskleidė ŽIV Rusijoje. Andriejus Ždanovas didžiavosi savo tėvu ir nereagavo į tai, kad šis padarė kažką bloga, matė jį kaip rusų konservatorių, o ne komunistą. Iš mano pašnekovų jis artimiausiai pažinojo Staliną ir geriausiai apie jį galvojo.

Ždanovas, Molotovas, Berija, Kaganovičius, Chruščiovas, Malenkovas šiandien, regis, visi vienodi, tik tiek kad vienas buvo plikas, o kiti – su ūsais. Ką turėjo bendra tie žmonės?

Kiekvienas iš jų turėjo valdžią, galėjo žmogų sunaikinti arba jam padėti, galėjo atsisakyti vykdyti įsipareigojimus, bent iki 1937 metų. Tada viskas pasikeitė ir įsiviešpatavo baimė. Iki minėto momento Kremliuje tvyrojo abipusio savitarpio supratimo atmosfera. Daugelis tų žmonių pažinojo Staliną 20 ir daugiau metų, pažinojo jį, kai buvo „paprastas“ veikėjas. Juos siejo bolševikinis įsitikinimas, kad galima padaryti viską, užmušti bet kiek žmonių, kad tikslas būtų pasiektas. Jie tikėjo, kad Stalinas buvo įžvalgus. Kiekvienas turėjo savo veiklos stilių, buvo kitokie nei Geringas ir Himleris. Rašydamas apie Staliną turėjau laimės bendrauti su giminėmis, varčiau laiškus, privačius archyvus, pavyko „nupiešti“ kiekvieno Stalino dvaro veikėjo portretą.

Jūs rašote, kad nė vienas šios grupės nusikaltimas nesulaukė bausmės. Kaip visuomenė gali funkcionuoti, neįvertinusi savo praeities?

Būtent dėl to Rusija turi problemą. Šiandien irgi valdo įtakingųjų grupė, kuri mano, kad gali daryti viską. Tokie žmonės, kaip Ježovas, Berija ir kiti, kurie vykdė nusikaltimus, buvo sušaudyti be pagrindo, net ne už nusikaltimus, kuriuos įvykdė. Berija, pavyzdžiui, nebuvo Didžiosios Britanijos šnipas.

Tvirtinimas, jog Stalinas buvo psichopatas, o milijonas kitų psichopatų vykdydavo jo paliepimus, yra beprasmis. Visa sistema buvo tokia, kad net paprasti žmonės nuteisdavo kitus tokius pačius kaip jie mirčiai.

Jau kuris laikas pasaulio visuomenėje vyksta vertinimas, kas buvo didesnis blogis – Hitleris ir holokaustas ar Stalinas ir jo nusikaltimai? Kokia Jūsų nuomonė?

Hitleris yra didžiausia istorijos pabaisa, o Holokaustas – didžiausias nusikaltimas žmonijos istorijoje.

Kai kas mano, kad daugiausiai aukų pareikalavo komunizmas.

Šis palyginimas nepamatuotas. Vieno žmogaus nužudymas jau yra didžiausias nusikaltimas. Vis dėlto hitlerininkų nusikaltimai buvo didesni, žiauresni, intensyvesni, nukreipti prieš visus, o tęsėsi vos 3–4 metus. Stalinas veikė kitaip, tačiau abu režimai buvo nusikalstami.

Buvo daug panašumų. Prisiminkime korupciją. Jagoda už valstybinius pinigus pirkdavo deimantus, o Geringas pasisavindavo pavogtus dailės kūrinius.

Tikrai taip. Tačiau fašizmo „religija“ buvo valdžia, turtas – vienas iš jos atributų, o bolševikai skelbė kuklumą, asketizmą. Privačiai galėjo naudotis prabanga, bet nebuvo tai pabrėžiama. Turėjo gražius namus, butus, įstaigas. Iš tikrųjų korumpuota buvo slaptoji tarnyba. Jagoda, Berija turėjo galimybę naudotis dideliais turtais ir tai darė. Sovietų vadai (net ir Stalinas) gyveno asketiškai. Sistemai kritus, Stalino giminė neturėjo nieko, o Molotovo – du butus senuose pastatuose. Stalinas bodėjosi privačia valda. Buvo tikras bolševikas.

Galbūt kas nors kita jam suteikdavo pasitenkinimą. Kartą yra Zinovjevui pasakęs, kad didžiausia laimė – išsiaiškinti priešą, jį sunaikinti ir tuomet eiti miegoti. Tai – jau labai gruziniška. Kerštas. Stalinas tikėjo kerštu. Šiuo atžvilgiu buvo kantrus. Kuris asmuo jam buvo naudingas, to nešalino. Pavyzdžiui, Maksimas Litvinovas dažnai su juo ginčijosi. Stalinas turėjo Litvinovo kalbos, kurioje šis sakė, jog SSSR užsienio politika yra idiotiška, įrašą ir šio žmogaus nesunaikino. Buvo politikas, žinojo, ką sunaikinti, o ko neliesti, buvo kerštingas, netgi pabaisa.

Ką rusai galvoja apie savo praeitį? Ar ją smerkia, gėdisi ar didžiuojasi?

Rusai visuomet demonizuodavo praeitį. Ir dabar į ją žvelgia kaip šizofrenikai, nesugeba šito pergalėti. Jų atmintis sudvejinta – pripažįsta, kad buvo baisios represijos, viena didelė imperinė Rusija ir Stalinas – vadas didžiojo karo metu.

Ar galvojama, kad istorija prasidėjo 1989 metais?

Ne, istorija grįžta į Rusiją. Tuo įsitikinau, rašydamas knygą „Potiomkinas“. Rusai labai domėjosi Jekaterinos ir Potiomkino reabilitacija. Be to, labai domimasi stalininiu laikotarpiu. Prasidėjo viskas, kai Maskvos meras Lužkovas nusprendė pastatyti maršalui Žukovui paminklą Raudonojoje aikštėje. Rusijoje niekad nebuvo Žukovo kulto, nes Stalinas ir Chruščiovas jo bijojo. Putinas prieš metus patobulino istorijos mokymo programą. Joje tvirtinama, kad Stalinas buvo pats veiksmingiausias rusų vadas XX amžiuje. Vadovėlis, kurį patvirtino Putinas, apibūdina Staliną kaip Bismarko ir Petro I „mišinį“. Tam tikru lygmeniu galima sutikti, kad taip ir buvo, nes Stalinas buvo diplomatas kaip Bismarkas ir pusiau pabaisa, pusiau didvyris kaip Petras I, kuris asmeniškai žudė žmones, užkankino negyvai savo sūnų. Stalinas rusams primena Petrą I. Rusams jis nėra gruzinas. Šiandien jis yra raudonasis caras ir toks jis bus prisimenamas. Jis – didysis XX amžiaus imperatorius.

Kas žino praeitį, tas valdo ateitį. Ar ne Putinas?

Dėl Putino nereikia perlenkti lazdos. Sistema, kurią sukūrė Putinas, žymiai liberalesnė nei Stalino laikais. Žmonės nėra kontroliuojami. Sistema autoritarinė, bet ji nėra represinė, kokia buvo komunistinė. Putinas nenori atkurti stalininės valstybės, bet siekia sukurti didžiąją, galingąją Rusiją – supervalstybę, bet ne lenininę-stalininę. Jis nenori būti Stalinu, nes jis – Putinas.

Koks jums įsiminė Stalinas? Knygoje yra ilgas apibūdinimų sąrašas: paranojikas, inteligentas, talentingas politikas, mentališkai sužalotas, hipochondrikas, rusiškas fanatikas ir imperialistas, gruzinas, kuris keršija Rusijai…

Viskas, ką minėjote, neatmetama. Sukūrė sistemą, paremtą teroru, negalėjusią be represijų funkcionuoti. Jau parašęs knygą, radau archyve 1947 ar 1948 metais pokalbyje su Georgijumi Dimitrovu jo pasakytą mintį: „Didi mūsų sistemos savybė yra ta, kad mes sutvarkome reikalus praliedami kraują, nes tai yra veiksmingiausias būdas. Galite pasirinkti mūsų sistemą arba ne, bet mes savo sistemoje žmones žudome“. Akivaizdu, kad kiekviena sistema, paremta žudymu, yra bloga. Kolektyvizacija Rusijoje buvo tragedija. Didysis teroras reiškė absurdišką milijonų žmonių gyvybių, energijos ir pinigų praradimą. Stalinas kentėjo dėl nepilnavertiškumo, kiekvienam pavydėjo, buvo įvairių priešingybių kamuolys. Tbilisyje gavau teisę pasinaudoti archyvu. Niekas iki manęs šio archyvo nevartė, tai buvo lobis, aukso gysla, padėjusi parašyti tiesą apie Rusijos raudonąjį carą – Staliną.

Parengė Kazimieras DOBKEVIČIUS

© 2013 „XXI amžius“