Verdantis Korėjos pusiasalis

Beveik du mėnesius Korėjos pusiasalį į dvi dalis nuo 1953 metų padalijusi 38 lygiagretė, skirianti Šiaurės ir Pietų Korėjas, vos atlaikė beveik įsižiebiančią karo grėsmę. Padidėjusi karinė įtampa Korėjos pusiasalyje tvyrojo nuo tada, kai vasarį Šiaurės Korėja įvykdė trečią branduolinį bandymą. Daugelis Šiaurės Korėjos generolų yra pagyvenę, prisimenantys Korėjos karą, svajojantys dar kartą išeiti į frontą ir parodyti, ką sugeba. Jie negali atleisti pralaimėjimo, kuomet buvo nublokšti. Padėtis aštrėjo dar labiau, kai Šiaurės Korėja, esą įpykinta naujų Jungtinių Tautų sankcijų ir bendrų Pietų Korėjos ir JAV karinių pratybų, kelias savaites grasino raketų smūgiais ir branduoliniu karu. Įtampos apogėjus buvo pasiektas balandžio 15-ąją, kai Šiaurės Korėja minėjo valstybės įkūrėjo Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) gimtadienį, paleisdama raketą. Paprastai Šiaurės Korėja įpratusi susieti aukšto lygio karinius bandymus su esminėmis savo režimo datomis. Prieš Kim Il Sungo šimtąsias gimimo metines 2012 metais vyko ilgo nuotolio raketų bandymai, kurie, deja, baigėsi nesėkme. Šiemet kovą ir balandžio pradžioje Pietų Korėjos žvalgyba turėjo žinių, kad Šiaurės Korėja paruoštas dvi vidutinio nuotolio raketas buvo pasirengusi paleisti per Kim Il Sungo 101-ąsias gimimo metines. Žinoma, kad parodę savo karingumą, pavyzdžiui, paleidę kelias raketas, Šiaurės Korėjos generolai jaučiasi galingi, nesuvokdami, kokį karinį potencialą turi JAV ir aplinkinės šalys.

Didindama įtampą Šiaurės Korėja atmetė Pietų Korėjos pasiūlymą pradėti dialogą dėl bendros Kesongo pramoninės zonos ateities ir pavadino jį „tuščiu“ politiniu gestu. Ši Korėjos demilitarizuota zona yra vienas labiausiai apsaugotų pasienio ruožų visame pasaulyje. 4 kilometrų pločio ir 248 kilometrų ilgio ruožas laikomas paskutiniu šaltojo karo reliktu, kurio Šiaurėje patruliuoja šiaurės korėjiečiai, o pietuose – tarptautinės pajėgos bei pietų korėjiečiai. Balandžio pirmoje pusėje Šiaurės Korėja paskelbė apie savo 53 tūkst. darbuotojų atšaukimą ir veiklos Kesonge sustabdymą. Į tai atsiliepdamas Seulas paragino Pchenjaną „sėsti prie dialogo stalo“ ir atgaivinti Kesongo kompleksą, kuris yra retas abiejų Korėjų ekonominio bendradarbiavimo pavyzdys, be to, labai svarbus tvirtos valiutos šaltinis Šiaurės Korėjai. Tačiau Pchenjanas tą Pietų Korėjos pasiūlymą pavadino „beprasmiu“ ir „klastingu“ gestu, kuriuo siekiama nuslėpti tikruosius ketinimus įsiveržti į Šiaurės Korėją. Esą tebesitęsiančios Pietų Korėjos ir JAV bendros karinės pratybos nerodo Pietų Korėjos nuoširdumo kalbant apie derybas.

Sunerimę dėl Šiaurės Korėjos grasinimų, Šiaurės Azijos šalyse lankėsi tiek JAV pareigūnai, tiek aukšti NATO vadai. JAV valstybės sekretorius John Kerry, važinėjęs po Kiniją, Pietų Korėją, Japoniją, diplomatiškai ramino Šiaurės Korėją, jog jo šalis lieka atvira nuoširdžioms ir patikimoms deryboms dėl branduolinio ginklo atsisakymo, tačiau viskas priklauso nuo Pchenjano. Šiaurės Korėja turi imtis „reikšmingų veiksmų“ ir laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Po susitikimo su J. Kerry Japonijos užsienio reikalų ministras Fumio Kishida sakė, kad Japonija ir JAV negali leisti Šiaurės Korėjai turėti branduolinį ginklą. Balandžio viduryje Pietų Korėjoje, Japonijoje, Kinijoje ir kitur Azijoje besilankiusio J. Kerry vizito tikslas buvo prašyti Azijos šalis padėti suvaldyti Šiaurės Korėjos branduolinę jėgą. Susitikęs su Kinijos lyderiais, J. Kerry prašė juos panaudoti savo įtaką Pchenjanui.

Agresyvią poziciją demonstruojanti Šiaurės Korėja susiduria su dilema: kuo stipriau grasins ir kuo ramiau reaguos kaimynai, tuo jos priemonių arsenalas bus mažesnis. Pchenjanui tada bus būtina tarpininkų – Kinijos ir Rusijos – pagalba bei aktyvesnis įsitraukimas. Tačiau Rusijos vadai nori pasirodyti neutralūs bent formaliai ir pataria savo veiksmais Šiaurės Korėjos „neerzinti“. Daug kas priklauso ir nuo Kinijos politikos. Pchenjanas vykdo saviizoliacinę politiką ir praktiškai išgyvena tik dėl Pekino globos.

Pietų Korėjos gynybos ministerija pareiškė abejojanti, jog Šiaurės Korėja turi galimybę paleisti branduoliniu užtaisu apginkluotą balistinę raketą. Apie tokią galimybę buvo teigiama vienoje JAV karinės žvalgybos ataskaitoje. Joje sakoma, jog Pchenjanas gali būti pajėgus paleisti raketą su branduoline kovine galvute, tačiau ji būtų nepatikima. Vėliau Jungtinės Amerikos Valstijos „patikslino“, kad Šiaurės Korėja neturi branduoliniais užtaisais apginkluotų raketų. JAV prezidentas Barackas Obama ragino Šiaurės Korėją atsisakyti savo karingumo ir sakė, kad JAV yra pasirengusios imtis visų būtinų žingsnių savo žmonėms apsaugoti ir sąjungininkams regione apginti.

Kad ir kaip karingai elgiasi Šiaurės Korėjos diktatūrinis režimas, jis supranta karo riziką. Jeigu Šiaurės Korėja smogtų JAV, gali sekti Irako karo variantas, kada vos per kelias savaites buvo nuverstas Saddamo Husseino režimas. Tik dabar toks karas būtų dar aiškesnis aukštųjų technologijų kovinių operacijų pavyzdys. Šiaurės Korėja, nepaisant visų norų parodyti savo karinį pajėgumą, neįrodo, kad turi veikiantį balistinių raketų arsenalą. Į karo operacijas įsijungusi Japonijos kariuomenė irgi parodytų savo pasirengimą šalies gynybai aukštomis gynybos technologijomis. Todėl nenuostabu, kad balandžio 15 dieną, atėjus Kim Il Sungo 101-osioms metinėms, nieko baisaus nenutiko. Tą dieną jaunasis šalies diktatorius Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) darė įprastinius propagandinius veiksmus, beveik nekeldamas karinės isterijos: jis aplankė mauzoliejų, kuriame palaidotas jo senelis Kim Il Sungas ir tėvas Kim Jong Ilas (Kim Čen Iras), valstybinė televizija parodė dokumentines laidas apie Kim Il Sungą, vėl buvo rodomi karinių pratybų kadrai, o Pchenjane surengtas didelis karinis paradas. Spėjamas Šiaurės Korėjos naujos raketos bandymas Kim Ir Seno gimimo metinių proga, koks buvo 2012-aisiais prieš pat jo gimtadienį, taip ir neįvyko.

Tačiau jau kitą dieną po diktatoriaus gimtadienio Šiaurės Korėjos kariškiai pagrasino Pietų Korėjai skubiu „triuškinančiu“ atkeršijimu, jeigu Seulas neatsiprašys už tai, kad protestuotojai Pietų Korėjoje degino Šiaurės Korėjos garbinamų lyderių atvaizdus. Mat Šiaurės Korėjai pirmadienį švenčiant valstybės įkūrėjo Kim Il Sungo gimimo metines, Seule maždaug 40 protestuotojų sudegino Kim Il Sungo, jo sūnaus Kim Jong Ilo ir vaikaičio, dabartinio lyderio Kim Jong Uno, portretus. Pasmerkdama tą „nepaprastai bjaurų, siaubingą nusikalstamą aktą“, Korėjos liaudies armijos Aukščiausioji vadovybė paskelbė „ultimatumą“, kuriame grasina skubiais veiksmais, jeigu netrukus nebus pateiktas atsiprašymas. „Mūsų atsakomieji veiksmai prasidės be jokio perspėjimo“, – buvo sakoma pareiškime. Šis „karinis pademonstravimas bus galingas triuškinantis smūgis visoms priešiškoms jėgoms, kenkiantis aukščiausiosios vadovybės orumui“. Tačiau tarp piktų grasinimų tame ultimatume kai kurie analitikai atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimas atsiprašyti suformuluotas taip, kad galėtų rodyti galimybes pradėti dialogą, kurį Pietų Korėja siūlė jau kelias dienas. Iki tol Pchenjanas Pietų Korėjos prezidentės Park Geun Hye ir kai kurių jos ministrų pasiūlymus dėl dialogo atmesdavo kaip „klastingą triuką“. Aišku, Pietų Korėja iškart tą pačią dieną atmetė Šiaurės Korėjos ultimatumą ir pažadėjo griežtą atsaką į bet kokią provokaciją.

Toks gana greitai susilpnėjęs Šiaurės Korėjos karingumas buvo pasiektas dėl sutelktų JAV, Pietų Korėjos ir Japonijos karinių pasirengimų atremti siautėjantį agresorių. Pietų Korėjoje išrinkta pirmoji prezidentė moteris, buvusio Pietų Korėjos lyderio Park Chung Hee duktė, nė negalvojo paklusti karingiems Šiaurės Korėjos režimo reikalavimams. Jungtinės Amerikos Valstijos ir Pietų Korėja labai greitai parengė bendrą planą dėl atsakomųjų veiksmų. Naujame karo plane numatytas atsakomųjų veiksmų mastas, turintis užtikrinti, kad konfliktas nevirstų didesniu karu. Naujame „atsakymo į provokaciją“ plane buvo paraginta proporcingai „atsakyti tuo pačiu“, jei Šiaurės Korėja nuspręstų surengti sausumos puolimą ar paleistų raketą. Pagal šį planą, į bet kokią Šiaurės Korėjos ataką turėjo būti atsakyta tokiais pačiais ginklais. Jeigu Šiaurės Korėjos artilerija apšaudytų Pietų Korėjos salą, kur įrengti kariniai objektai, Pietų Korėja turėtų skubiai atsakyti panašaus intensyvumo artilerijos ugnimi. Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnai atskleidė suderinto plano detales, tikėdamiesi, kad jos sulaikys Pchenjaną nuo puolimo. Anksčiau per krizines situacijas bendri Jungtinių Amerikos Valstijų ir Pietų Korėjos karo planai būdavo akylai saugoma paslaptis. Prezidentas B. Obama nuspendė, kad dabartinėmis aplinkybėmis Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Šiaurės Korėjos tolimojo nuotolio raketas nerengs jokių prevencinių smūgių. Japonija savo ginkluotosioms pajėgoms nurodė numušti bet kokias Šiaurės Korėjos raketas, paleistas į jos teritoriją. Japonijos jūroje buvo dislokuoti eskadriniai minininkai su „Aegis“ sistema, aprūpinti gaudančiomis raketomis.

Korėjos pusiasalis buvo padalintas 1945 metais Sovietų Sąjungai ir JAV sutarus, kad nacių pusėje kovojusios Japonijos užimta teritorija turi tapti nepriklausoma. Tada buvo manyta, kad Korėja bus vieninga valstybė, tačiau 1950 metais prasidėjo Korėjos karas ir tik po trejų metų buvo pasirašyta paliaubų sutartis. Iš tiesų Korėjoje karas dar nėra baigtas, de jure jis dar tęsiasi ir dėl to visi korėjiečiai (tiek pietų, tiek šiaurės) turi būti bet kada pasiruošę karui,kaip kad japonai – žemės drebėjimui. Šiaurės Korėjoje socialinė ekonominė padėtis yra sudėtinga, diktatūriniam režimui būtina parodyti valstybės galią ir prestižą. Šiaurės Korėjos valdžia nori kuo ilgiau tęsti buvusio diktatoriau Kim Ir Seno šeimos valdymą, mobilizuoti karius, rodyti savo galią ginklais ir karinga propaganda. Jai labai tinka laikyti įtampą santykiuose su Pietų Korėja ir ją palaikančiomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis bet kitomis valstybėmis. 2010 metų rudenį Jonpjongo saloje įvyko susišaudymas, kurio metu buvo civilinių ir kariškių aukų. Pchenjanas piktai reaguoja į gana griežtą Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją 2094, kuri numatė ribojančius veiksmus, susijusius su Šiaurės Korėjos branduolinės programos vystymu. Naujasis Šiaurės Korėjos lyderis bando įtvirtinti savo pozicijas ir parodyti, jog nėra silpnesnis vadovas nei jo tėvas.

© 2013 „XXI amžius“