Margaret Thatcher atminimas gyvas lietuvių širdyse

Irena Tumavičiūtė

Prie Miško brolių rūmų patriotai renkasi pagerbti Magaret Thatcher atminimą

Balandžio 17 dieną 12 val. Londono Šv. Pauliaus katedroje daugiau kaip 2000 įtakingiausių pasaulio politikų stovėdami pasitiko karstą, apdengtą Jungtinės Karalystės vėliava. O Vilniuje tuo metu žymiosios politikės atminimas buvo pagerbtas prie Miško brolių rūmų. Iškiliosios politikės atminimui nusilenkti atvyko būrelis žilagalvių vilniečių – su savo organizacijų vėliavomis susikaupę stovėjo laisvės kovotojų, partizanų, ryšininkų, politinių kalinių ir tremtinių, Lietuvos sąjūdžio atstovai.

Tyliai, bet atkakliai dirbantis patriotas

Lietuvių istorijos metraštininkas, naujausių laikų lituanistikos archyvo kūrėjas, paveldo puoselėtojas Albinas Kentra dar sovietų okupacijos metais išmoko tyliai dirbti tautinį patriotinį darbą. Aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais prie interjerų, kurie buvo sukurti jo iniciatyva ir puošė Vilniaus universiteto centrinius rūmus ir Filologijos fakultetą, sustodavo ne tik universiteto, bet ir miesto svečiai. Antano Kmieliausko, Vitolio Trušio, Petro Repšio, Ramutės Jasudytės ir kitų menininkų sukurtuose darbuose jie matė amžiną lietuvių meilę savo žemei, darbui, savo artimui. Septintajame dešimtmetyje A. Kentra pradėjo kaupti video medžiagą, kurioje išsaugotos studentų šventės, Kiemo teatro spektakliai, mieste vykę tautiški renginiai. Prasidėjus Atgimimui, A. Kentra su savo video kamera ėmė fiksuoti unikalius istorinius įvykius. Kai prie Katedros buvo pastatytos pirmosios badautojų palapinės, Katedros aikštė jam tapo spaudos konferencijų vieta, nes ateidavo ne tik lietuviai, bet ir į Vilnių atvykę užsieniečiai. Žurnalistai ar politikai norėdavo ir pabendrauti. Prie tų palapinių Albinui Kentrai, kuris, anot vokiečių publicistės Mariannos Butenschön, be akcento kalbėjo Oksfordo anglų kalba, kuris dar sovietiniame konclageryje buvo išmokęs vokiečių ir rusų kalbas, teko bendrauti su didžiųjų pasaulio laikraščių žurnalistais, jo pasisakymus transliuodavo užsienio, net tolimosios Japonijos televizijos kanalai. A. Kentra įsitikino, kad užsienio žiniasklaidoje trūksta informacijos apie įvykius Lietuvoje arba ji pateikiama iškraipyta. Jis ryžosi užpildyti šią spragą, Lietuvos laisvės kovotojų vardu kreipdamasis į valstybių ar vyriausybių vadovus. Albino archyve išsaugoti laiškai Vokietijos, Prancūzijos, Kanados ir kitų šalių prezidentams ir vyriausybių vadovams. Į šiuos laiškus visada sulaukdavo atsakymų (išskyrus Boriso Jelcino).

Šiomis dienomis, kai pasaulis atsisveikino su Jungtinės Karalystės ministre pirmininke M. Thatcher, Miško brolių rūmuose buvo pagerbiamas šios iškilios politikės atminimas, prisimenami jos nuopelnai Lietuvos laisvei.

Laiško kelias į Londoną ir atsakymo – į Lietuvą

Ypač daug laiškų Miško brolių draugijos vardu buvo parašyta po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais. Reikėjo surasti žmonių, kurie juos perduotų į atitinkamas institucijas (tebeveikė sovietinė korespondencijų kontrolė). Informuoti Jungtinės Karalystės ministrę pirmininkę apie sovietinės okupacijos padarinius, iškilusią grėsmę Lietuvos laisvei ir kreiptis į politikę dėl palankios pozicijos kalbantis su Michailu Gorbačiovu buvo labai svarbu ir reikėjo skubėti – M. Thatcher rengėsi vizitui į Maskvą. Kaip ir kitais kartais, A. Kentra turėjo surasti žmogų, kuris galėtų nuvežti laišką ir įteikti pagal adresą. Tas žmogus buvo Kęstutis Girnius. A. Kentra išsaugojęs paskubomis K. Girniui rašyto prašymo kopiją.

Laiškas pasiekė ponią M. Thatcher. Netrukus atėjo ir atsakymas tais laikais Vakarų diplomatams žinomu keliu: laiškas iš DOWNING STREET buvo perduotas į Maskvą, ten įdėtas į paprastą voką su penkių kapeikų vertės pašto ženklu ir įmestas į pašto dėžutę.

Laiško faksimilė

Laiško vertimas:

Gerbiamasis pone Kentras,

rašau jums mūsų Ministrės Pirmininkės pavedimu ir pranešu, kad jūsų laišką gavome ir kad į jį bus rūpestingai įsigilinta. Ponia Thatcher paprašė perduoti jūsų laišką atitinkamam departamentui, kad pastarasis imtųsi atsakomybės už tuos jūsų keliamus klausimus ir taip susipažintų su jūsų išdėstytais faktais.

/Parašas/

Iš laiško matome, kad tai nebuvo tik mandagus laiško gavimo konstatavimas – atitinkamam departamentui pavesta „imtis atsakomybės“ už Lietuvos laisvės kovotojų laiške keliamus klausimus. Be abejo, laiške išdėstyti faktai pateikė M. Thatcher naujų argumentų dėl komunizmo nusikaltimų Baltijos šalyse ir dėl Lietuvai iškilusių grėsmių. Tuo įsitikinome, dėmesingai sekdami iš Maskvos transliuojamus epizodus apie jos vizitą. Vėlesni įvykiai parodė, kad ministrė pirmininkė, bendraudama su M. Gorbačiovu ir Vakarų Europos valstybių vadovais, nuosekliai laikėsi griežtos pozicijos dėl Lietuvos ir Baltijos šalių laisvės. Ji svariai prisidėjo prie komunizmo žlugimo, atliko lemiamą vaidmenį grąžinant į Europos šeimą tautas, kurios keliems dešimtmečiams buvo atsidūrusios už „geležinės uždangos“.

Laisvės kovotojai gavo net dviejų Jungtinės Karalystės tarnybų, rašiusių ministrės pirmininkės vardu, atsakymus.

Pagerbiant į Amžinybę iškeliavusios vienos ryškiausių pasaulio politikos žvaigždžių atminimą, rekonstruotų Miško brolių rūmų balkone tris dienas plevėsavo juodu kaspinu perrišta Lietuvos vėliava, o iš stendo, papuošto ryškiai raudona rože, į praeivius žvelgė šviesaus atminimo Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė.

Atsisveikinimas su buvusia Didžiosios Britanijos premjere

Pagerbimo akimirkas prie Miško brolių rūmų vaizdo juostoje įamžino Miško brolių draugijos vadovas Albinas Kentra ir Vilniaus sąjūdžio bei LPKTB narys, fotografas Jonas Česnavičius.

Tarp susirinkusiųjų buvo Danijos kultūros centro atstovė ir žurnalistė iš Islandijos. Eidami pro M. Thatcher, žvelgiančią nuo balkono, stabteldavo praeiviai. Buvo ir fotografuojančių. Rimtį šiek tiek trikdė senamiesčio gatvele pravažiuojantys automobiliai. Lygiai dvyliktą valandą automobilių srautas sumažėjo tarsi jie būtų sustoję kartu su Šv. Pauliaus katedros svečiais ir kartu su milijonais žiūrovų prie televizorių ekranų.

Susikaupimo valandėlę buvo prisiminti buvusios britų ministrės pirmininkės nuopelnai pasaulio politikai ir Lietuvai.

Lietuvos Seimo narys Rytas Kupčinskas kalbėjo apie tai, kaip sudėtingomis Lietuvos okupacijos sąlygomis M. Thatcher savo ryžtinga pozicija Lietuvos nepriklausomybės klausimą drąsiai kėlė įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Todėl ši politikė pelnė mūsų tautos ir visuomenės pagarbą ir dėkingumą. „Šiandien, išlydėdami iškilią pasaulio politikę Amžinybėn, liūdime dėl šios netekties. Išreiškiame nuoširdžią užuojautą Jungtinės Karalystės ambasadai, visiems mūsų bičiuliams, kurie kartu su mumis siekė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės“, – baigdamas sakė R. Kupčinskas.

Mons. Alfonsas Svarinskas prisiminė, kaip Intos konclagerio kaliniai vertino įvairių šalių vadovus: tikraisiais politikais diplomatais jie laikė tik keturis – Fransua Miteraną (Francois Mitterand), Margaret Tečer (Thatcher), Ronaldą Reiganą (Reagan) ir Volfgangą Štrausą (Wolfgang Strauß). Visi kiti, jų nuomone, buvo politikos amatininkai. Vėliau, lankydamasis Romoje, mons. A. Svarinskas specialiai užėjo į Didžiosios Britanijos ambasadą prie Šventojo Sosto, kad perduotų šią informaciją. Britai pažadėjo, kad ši politinių kalinių nuomonė dar tą patį vakarą pasieks Londoną. Įvertinęs M. Thatcher nuopelnus tarptautinei politikai, monsinjoras išreiškė pasipiktinimą dėl tam tikrų Jungtinės Karalystės grupuočių bandymų išniekinti didžiosios britės, pasaulio politikos lyderės, laidotuves. „Dieve padėk, kad jos pavyzdys būtų labai artimas ir lietuvio širdžiai“, – palinkėjo mons. A. Svarinskas.

Antanas Burokas atkreipė dėmesį į tai, kad šis M. Thatcher atminimo pagerbimas prie Miško brolių rūmų vyksta labai simboliškoje vietoje – iš čia 1919 metais išėjo ginti Lietuvos laisvės daugiau kaip šimtas savanorių.

Kas dvasinės krizės metais pasyvus, tas nusipelno pragaro ugnies

M. Thatcher vardas daugeliui lietuvių asocijuojasi su Lietuvos laisve. Todėl A. Kentra visus pakvietė pabendrauti į rūmų patalpą, kurioje būna rodomi filmai iš jo sukaupto unikalaus archyvo.

Lietuvos laisvės kovotojų Miško brolių draugijos vadovas supažindino su kliūtimis, kurias jau kelinti metai tenka įveikti stengiantis išsaugoti rekonstruotus rūmus, kurių sakralumą sustiprina ta aplinkybė, kad 1919 metų savanoriams Vilniuje nėra jokio ženklo, išskyrus kryželius Rasų kapinėse. „Čia būtų ta vieta, kur galėtume juos prisiminti“, –  kalbėjo A. Kentra.

Naujoji Miško brolių rūmų istorija prasidėjo 1992 m. balandžio 30 d. Lietuvos Respublikos vyriausybės potvarkiu, kuriuo griuvėsiai Totorių 9/Labdarių 10 gatvėse buvo perduoti Miško brolių draugijai būsimiems Miško brolių namams atstatyti. „Lėšas skiria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), prireikus Lietuvos Respublikos vyriausybė“, – rašoma potvarkyje. Po pastato rekonstrukcijos Miško brolių draugija buvo įpareigota suteikti patalpas kitoms nevyriausybinėms organizacijoms.

A. Kentra susirinkusiesiems parodė vieną iš savo archyvų deimančiukų – filmą, kuriame prieš kelis metus Vilius Bražėnas kalbėjo apie būtinybę burti tautos dvasią, stiprinti patriotizmą ir pasididžiavimą savo tauta. Ypač aktualiai skambėjo Stalino teiginys: „Jei pavyks sunaikinti bent vienos kartos patriotizmą ir pasididžiavimą, būsime nužudę tautą“. Po to Bražėnas, pacitavęs Dantę – „kas dvasinės krizės metais pasyvus, tas nusipelno pragaro ugnies“, – su kandžia ironija, kartu žaismingai kritikavo visuomeniškai pasyvius žmones. Vis dėlto mūsų politikos patriarchas daugiau kalbėjo apie pozityvius dalykus, dėl kurių galime didžiuotis Lietuva, apie idealistus, apie dvasinį atsparumą. Baigdamas paragino kovoti dvasiniais ginklais ir sukurti „dvasinį užtaisą“, kuris sustiprintų Lietuvą iš vidaus.

Išeinant iš Miško brolių rūmų, ramybės nedavė mintis: jeigu visos vyriausybės ir Seimas būtų nuosekliai vykdę minėtąjį 1992 m. potvarkį, pastatas jau bent dešimtmetį būtų funkcionavęs pagal paskirtį.

Jono Česnavičiaus nuotrauka

© 2013 „XXI amžius“