Lietuviai ir pasaulis

Ar ilgai išliksime kaip tauta

Visuotinio šalies gyventojų surašymo duomenimis, Lietuva per praėjusį dešimtmetį prarado 13 proc. gyventojų. Maždaug du trečdaliai šio netekimo įvyko dėl emigracijos ir itin žemo gimstamumo lygio. Kaip rodo Europos Komisijos vykdyti skaičiavimai, per ateinančius 50 metų ne migracija, o žemas gimstamumo lygis ir ilgėjanti gyvenimo trukmė dramatiškai pakeis demografinį Lietuvos paveikslą, ekonominį šalies potencialą ir visuomenės gerovę. Prognozuojama, kad Lietuvoje 2060 metais gyvens 2,67 milijono gyventojų. Tačiau šiose prognozėse dar neatsižvelgiama į paskutinio surašymo duomenis. Įvertinus ir šiuos duomenis, Lietuvos demografinė padėtis taps dar dramatiškesnė: 2030 metais Lietuvoje gyvens 2,77 milijono, o 2060 metais – tik 2,4 milijono gyventojų.

Prognozėse numatoma, jog ateityje emigracija iš šalies sumažės. Europos Komisija prognozuoja, kad ateinantį dešimtmetį iš Lietuvos emigruos vos keli tūkstančiai gyventojų per metus, o jau nuo 2035 metų grynoji emigracija (emigracijos ir imigracijos skirtumas) bus teigiama. Kitaip sakant, po poros dešimtmečių į Lietuvą atvyks gyventi daugiau gyventojų, nei iš jos išvyks. Tokios migracijos prognozės yra pernelyg optimistinės, tačiau vis dėlto galima pastebėti ir tikrai gerėjančių rodiklių imigracijos srityje. Net šių metų tendencijos rodo, kad situacija ir toliau gerėja. Per pirmuosius keturis šių metų mėnesius emigravo 13 tūkst. gyventojų, tai yra, 6,4 proc. mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Betgi emigracija per metus sudarytų beveik 40 tūkst. žmonių netektį. Tačiau per tą patį laikotarpį imigracija išaugo 4,6 proc., iki 6,3 tūkstančių. Didžioji dalis imigrantų yra anksčiau emigravę ir dabar atgal į šalį grįžtantys lietuviai.

Ar emigracijos banga slūgsta?

Pastaruosius metus Lietuvos statistikoje pastebimi gerėjantys migracijos rodiklių pokyčiai nei buvo trejus metus iki tol. Per 2012 metus iš Lietuvos emigravo 42 tūkst. gyventojų, arba 20 proc. mažiau negu per 2011 metus. Imigracijoje irgi pastebimi ženklūs pokyčiai: per 2012 metus atvykstančių ar grįžtančių į Lietuvą gyventi užregistruota 30 proc. daugiau negu per 2011 metus.

Nors imigracija paprastai siejama su užsieniečių atvykimu į šalį, Lietuvoje didžiąją dalį imigrantų sudaro iš užsienio grįžtantys, reemigruojantys, Lietuvos piliečiai. 2011 metais jie sudarė net 89 proc. visų atvykstančiųjų. Tada tokių pokyčių priežastimi buvo laikomas privalomo sveikatos draudimo įvedimas. Tačiau ir toliau sparčiai augantys imigracijos rodikliai rodo, kad lietuviai po truputį grįžta namo. Nepaisant reemigracijos tendencijų, pati emigracija ir toliau išlieka skausminga tema Lietuvai. Nors ir išvykstančiųjų mažėja, tačiau Lietuvą vis dar palieka daug Lietuvos gyventojų. Pagrindinės lietuvių emigracijos šalys – Didžioji Britanija, Skandinavijos šalys (ypač Norvegija), Airija, Vokietija bei Olandija.

Didžiojoje Britanijoje lietuvių kalba darosi vis populiaresnė

Kaip rodo britų statistikos biuro paskelbti duomenys, 2011 metais Anglijoje gyveno daugiau nei 95 tūkst. lietuvių, Londone – beveik 40 tūkst. Lietuviai, kurių dauguma į Didžiąją Britaniją atvyko po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 metais, dabar sudaro 0,2 proc. Anglijos ir Velso gyventojų ir net 0,5 proc. Londono gyventojų. Šiame mieste tarp lietuvių populiariausias Niuamo rajonas. Jame buvo 8348 lietuviai. Iš Anglijos grafysčių daugiausia lietuvių įsikūrę rytuose esančiame Linkolnšyre. Šioje grafystėje surašymo metu gyveno 4322 lietuviai. Kiek piečiau esančioje Norfolko grafystėje buvo 4079 lietuviai. Daugiau nei 3000 lietuvių – Piterboro (3712) ir Kembridžšyro grafystėse (3186).

Oficialūs Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių skaičiai realiai yra didesni. Jungtinės Karalystės ambasadorius Deividas Hantas (David Hunt) gruodį yra teigęs, kad šioje šalyje gyvena apie 230 tūkst. lietuvių. Vėliau paskelbti 2011 metų visuotinio surašymo duomenys parodė, kad Didžiojoje Britanijoje lietuviškai kalba daugiau nei 84 tūkst. žmonių. Taigi, iš kitų Europos kalbų, neskaitant anglų, šioje šalyje lietuvių kalba yra šeštoje vietoje. Daugiau kalbama tik lenkiškai (529 tūkst.), prancūziškai (145 tūkst.), portugališkai (131 tūkst.), ispaniškai (118 tūkst.) ir itališkai (90 tūkst.). Po lenkų iš užsienio kalbų antra populiariausia Anglijoje yra pandžabų kalba, vartojama Indijoje ir Pakistane – ja kalba beveik 272 tūkst. Anglijos gyventojų. Lietuviškai kalbančių skaičius pralenkia naujųjų emigrantų, kalbančių tokiomis kalbomis, kaip vokiečių – 75 tūkst., rusų – 66 tūkst., slovakų ir graikų – po 49 tūkst., vengrų – 43 tūkst., bulgarų – 38 tūkst., latvių – 31 tūkst., čekų – 28 tūkst. skaičių. Tai rodo tragišką tautos išsibarstymą po Europos ir net pasaulio kraštus, ypač paspartėjusį 2009–2012 metais valdant centro dešiniosios koalicijos Vyriausybei, kai buvo dirbtinai sunkinamos tautos gyvenimo tėvynėje sąlygos.

Gąsdina mažas gimstamumas ir ilgėsianti gyvenimo trukmė

Tačiau nėra džiugių naujienų ir kitoje svarbioje gimstamumo srityje. Tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Kitaip sakant, 10 moterų turi per savo gyvenimą pagimdyti 21 vaiką. Paskutinį kartą Lietuvos gimstamumo rodiklis šią ribą siekė 1987 metais. Nuo to laiko gimstamumo kreivė Lietuvoje nuolat krito žemyn ir žemiausią lygį pasiekė 2002 metais. Europos Komisija prognozuoja, kad gimstamumo rodiklis iki normalaus lygio per artimiausius 50 metų svyruos tarp 1,5 ir 1,7. Taigi gyventojų skaičius Lietuvoje mažės ne dėl tarptautinės migracijos, o dėl natūralių priežasčių – gims mažiau žmonių nei jų mirs.

Ateityje nemaloniai ims reikštis kita demografinė tendencija – ilgėsianti gyvenimo trukmė. Nors kiekvienam žmogui jo amžiaus ilgėjimas asmeniškai yra malonus dalykas, tačiau valstybei sukuria rimtų iššūkių. Per artimiausius 50 metų vyrų gyvenimo trukmė, tikėtina, pailgės daugiau nei trylika metų – iki 80,7, o moterų – nuo 78,6 iki 87,1 metų. Tačiau nepaisant šio progreso Lietuvoje gimstančių vyrų ir moterų tikėtina gyvenimo trukmė 2060 metais vis tiek bus mažiausia ES. Ryškiausia mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės pasekmė ir didžiausias iššūkis valstybei bus sparčiai senėjanti visuomenė. Šiuo metu Lietuvoje vyresni nei 65 metų gyventojai sudaro apie 16 proc. visų gyventojų, bet iki 2060 metų ši dalis išaugs dvigubai. Savaime aišku, jog lygiagreti tendencija bus mažėjanti darbingo amžiaus gyventojų dalis – nuo dabartinių 67 proc. ji sumažės iki 55 procentų. Toks pokytis turės, kaip skaičiuoja ekonomistai, bent dvi ryškias neigiamas pasekmes šalies ekonomikai. Visų pirma, didėjant socialiai remtinų ir mažėjant dirbančiųjų gyventojų skaičiui bus sunkiau subalansuoti valstybės finansus. Antra, dėl besitraukiančio darbo jėgos skaičiaus mažės šalies ekonominis potencialas. Šį potencialo praradimą bent iš dalies galima kompensuoti didinant investicijas, tobulinant švietimo sistemą ir pakeliant darbo našumą.

© 2013 „XXI amžius“